Visiems įkalta į galvas, kad švietimas – prioritetinė valstybės sritis. Apie švietimo svarbą prieš rinkimus pasisako ir populistai, ir liberalai, ir socialistai, ir tradicionalistai. Beveik visi sutaria, kad mokytojų atlyginimai turi augti, o švietimas turi būti kokybiškas. Bet koks realus švietimo tikslas glūdi už šių gražių lozungų? Ar turime sutarimą, ko norime iš švietimo?
Vienas įtakingiausių XIX amžiaus filosofų Johnas Stuartas Millas laimės ir gyvenimo malonumo dilemą sprendė teigdamas, kad geriau būti nelaimingu žmogumi nei laiminga kiaule. Taip pat žymiai geriau būti nelaimingu Sokratu (traktuokime tai kaip išminčiaus sinonimą) nei laimingu kvailiu.
Kodėl mums verta veltis į šiuos utilitarizmo filosofijos skleidėjo apmąstymus apie tai, kuri būtybė geba pasiekti aukštesnę laimės formą? Todėl, kad ši diskusija įdomiomis spalvomis nuspalvina mano aukščiau minėtą klausimą: koks, vis dėlto, galutinis švietimo tikslas? Ką augina švietimo sistema?
Paklausę debatų apie švietimo būklę išgirsime nemažai siūlymų, nurodymų, pamąstymų apie tai, kaip derėtų keisti švietimą kaip sistemą. Gal net tiksliau – kaip keisti pačią valdymo, organizavimo sistemą. Ką pastatyti, ką sujungti, ką išplėsti, ką įdarbinti.
Visa tai – svarbūs organizaciniai švietimo sistemos klausimai, kurių vertingumo niekaip nenoriu užginčyti. Bet jie taip ir nepaliečia pagrindinio uždavinio, kurį garsiai kelia beveik visos politinės jėgos, jam vienu balsu atliepia visuomenė – švietimas turi būti prioritetas.
Švietimas kaip antroji valstybingumo gynybos linija po karinių pajėgų.
Jei švietimas turi būti prioritetinė valstybės sritis, tai turėtume gana lengvai atsakyti ir į klausimą, koks būtų sėkmingas šio prioriteto įgyvendinimo rezultatas. Ir čia partijoms ar plačiajai visuomenei uždavinys apsunksta. Pradedama nedrąsiai kalbėti apie kritiškai mąstančius žmones, apie sąmoningumą, kūrybiškumą, pilietiškumą, gebėjimą atsakyti į iššūkius, transformuotis, dar labiau nuleidus uždavinį ant žemės – surasti ir išsaugoti vietą darbo rinkoje.
Bet būkime drąsesni ir apibendrinkime dar tiksliau – švietimo sistemos sėkmė yra užauginti žmogų, kuris geba kritiškai įvertinti pačią sistemą, savo vietą joje ir turi rimtų pasiūlymų kaip tą sistemą pagerinti ar net pakeisti. Radikalesniu atveju, tas savarankiškai mąstantis žmogus, jau įvardytas kaip nelaimingas
Sokratas, gali ir apskritai suabejoti sisteminio švietimo prasmingumu.
Kitaip sakant, kad ir kaip bandytume kalbėti apie švietimo sistemos sėkmę per masinio paveikumo, masinio mąstymo apibrėžimus, didžioji sistemos sėkmė yra individas, kuris suabejoja pačia sistema, mokydamasis mokykloje mato mokymo spragas, klaidas, netikslumus, nesąmones, absurdiškumą ir beprasmiškumą. Idealiu atveju, jis jas ne tik mato, bet ir geba įvardyti bei pasiūlyti sprendimo būdus.
Panašiai yra ir kituose švietimo bei mokslo lygmenyse. Sistemos sėkmė – savarankiškai mąstyti ir sistemos klaidas apeiti ar net jas pataisyti gebantis mokytojas. Kritiškas, bet dar visišku ciniku netapęs mokslininkas, kuris šalia krūvos projektinių darbų, dėstymo ar biurokratinių užduočių randa laiko atsistoti ir viešai pasakyti, kad kažkas valstybėje ar visuomenėje nevyksta gerai.
Kodėl nedrįstame kalbėti apie tai, kad geriausias švietimo rezultatas yra tie, kurie kritiškai peržiūri visa tai, kas vyksta, ir nebijo garsiai išsakyti pastabų, kai mato procesų ciniškumą ar absurdiškumą?
Paprastai sakant, švietimo sistemos sėkmė, paradoksalu, yra tai, ko pati sistema nesugeba įvardyti kaip sėkmės. Greičiau jau anomalijos, trikdžiai ar nepatogios pastabos iš pačios sistemos vidaus.
Kodėl nedrįstame kalbėti apie tai, kad geriausias švietimo rezultatas yra tie, kurie kritiškai peržiūri visa tai, kas vyksta, ir nebijo garsiai išsakyti pastabų, kai mato procesų ciniškumą ar absurdiškumą? O gi todėl, kad dabar valstybės prioritetas – ne pati švietimo misija, o užtikrinti tos misijos sistemingą įgyvendinimą.
Dauguma atvejų švietimo politikos rengėjai (bent jau iki šiol) buvo suinteresuoti subalansuoti sistemą, išsaugoti ją, užtikrinti sklandų jos veikimą, įvertinimų, metodikų objektyvumą. Bet pats švietimo klausimas lieka kažkur užkulisiuose, baiminantis per daug filosofinės jo formos ir per didelės rizikos atsakyti, kad didžioji sėkmė yra ne abstrakti laiminga visuomenė, o keli nelaimingi Sokratai.
Man atrodo, kad turime užtektinai intelektualinio potencialo ir drąsos šalia švietimo sistemos veiksmingumo klausimo iškelti ir paprastai suformuluojamą, bet gero atsakymo neturintį klausimą apie tai, o kam reikalingas švietimas?
Švietimas kaip antroji valstybingumo gynybos linija po karinių pajėgų.
Švietimas kaip racionalios visuomenės būklės užsitikrinimas. Švietimas kaip tradicijų perdavimo ir pokyčių įdiegimo būdas. Švietimas kaip įrankis sisteminėmis priemonėmis užauginti itin kritiškai sistemiškumo atžvilgiu nusiteikusius nelaimingus sokratus. Tokius žmones, kurie geba keisti pačią sistemą ir padaryti ją teisingesnę, adekvatesnę, nuolat paliekančią vietos kitiems sistemiškumo kritikams.
Metas atsisakyti kalbėti banalybes apie tai, kad švietimo ir mokslo sistemos sukurs laimingas ir viskuo patenkintas visuomenes. Didysis laimėjimas – suburti naujas kartas, kurios turės valios ir entuziazmo taisyti buvusias sistemos klaidas ir tikės ne pačia sistema, bet už jos glūdinčiu švietimo tikslu. Daugiau žinojimo, daugiau tiesos, daugiau prasmės.
