Demokratinėje visuomenėje politinių partijų programos yra neatsiejama sklandaus rinkimų proceso dalis. Partija deklaruoja, ką ji ketina įgyvendinti išrinkta į valdžios poziciją, piliečiai patikrina, ar jų išrinkti politikai laikosi duotų pažadų. Kodėl likus keliems mėnesiams iki rinkimų partijos beveik neskiria dėmesio programoms ir jų komunikavimui?
Vienas iš „Dviračio žinių“ kūrėjų Haroldas Mackevičius yra prasitaręs, kad 2002 metais Vytautui Šerėnui kandidatuojant į Lietuvos prezidento postą, programą jis, mokydamasis dirbti asmeniniu kompiuteriu, sukompiliavo iš visų kitų kandidatų teiginių. Atsidarė „Microsoft Word“ programos lapą, nukopijavo visų kitų kandidatų tekstus, perkėlė juos pas save, išmėtė tai, kas neatrodė tinkama, šį tą pridėjo nuo savęs ir persiuntė tą programą Vyriausiajai rinkimų komisijai.
Kodėl primenu šią istoriją? Nes dar prieš rašydamas tekstą paskambinau Hariui ir pasitikslinau, ar tokios istorijos išties būta. Patvirtino, kad taip, pripažindamas, kad net ir ironiškas dalyvavimas rinkimuose tuo metu buvo neįsivaizduojamas be kažkokios programos pateikimo. Skaitytojų tuo metu gal ir nebuvo gerokai daugiau, bet rašytojai jautė pareigą kažką deklaruoti.
Šis anekdotinis pasakojimas yra geriausias politinio veikimo pokyčių pavyzdys. Praėjusią savaitę jau du politologai – Rima Urbonaitė ir Saulius Spurga – viešai guodėsi, kad likus keliems mėnesiams iki rinkimų mes vis dar neturime galimybės susipažinti su didžiųjų partijų programiniais uždaviniais, jų tikslais, priemonėmis, metodais ar bent jau kažkokių konkrečių vertybių deklaracija.
Kiekvieni nauji rinkimai patvirtina taisyklę, kad publika vis mažiau skaito partijų programas ir renkasi būtent pagal jose išsakomus teiginius, o tai matydamos politinės partijos ir atskiri kandidatai nebesivargina dėti pastangų. Partijų programų analizė tampa politologų ar kelių profesionalesnių žurnalistų užsiėmimu.
Ar toks abejingumas rodo demokratijos nuosmukį? Neskubėčiau teigiamai atsakyti į tokią liūdną konstataciją. Programų nykimas labiau rodo naujas politinio veikimo ir mąstymo tendencijas.
Fragmentiškame ir vis labiau greitėjančiame pasaulyje sunku parašyti ne tik penkerių metų politines gaires, bet ir apskritai pasakyti, ar po vienų metų visos programos nebus metamos lauk į šiukšliadėžę, radikaliai pasikeitus geopolitinėms aplinkybėms, ištikus pandemijai ar valstybę supurčius masiniam korupcijos skandalui.
Tokiame pasaulyje programinis, strateginis mąstymas vis dažniau keičiamas taktiniu reagavimu.
Vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas yra pastebėjęs, kad šiuolaikinėje visuomenėje kartų kaitos ciklai yra smarkiai pagreitėję ir tai, kas anksčiau tęsdavosi kaip kelių dešimtmečių savitos kultūros formavimosi procesas, dabar trunka penkmečius ar dar trumpiau. Tokiame pasaulyje programinis, strateginis mąstymas vis dažniau keičiamas taktiniu reagavimu.
Programų rašymo sudėtingumą kuria ir tai, kad tradicinės partijos priverstos vis labiau atitrūkti nuo pamatinių savo ideologijos teiginių ir vis sunkiau gali suvokti ar patys sau paaiškinti politinę realybę per ideologinius akinius.
Konservatyviems politikams vis sunkiau surankioti ir išlaikyti tradicinių vertybių gynybos naratyvą. Kairieji vis sunkiau atranda savąjį proletariatą. Liberalams vis sunkiau kalbėti apie laisvės ribų, individualios tapatybės, progreso ir atsako jam klausimus. Politiniai marginalai apskritai nesistengia kurti pozityvių siūlymų ir apsiriboja nuolat kintančio ir prisitaikančio prie aplinkybių priešo paieška. Tą pačią dieną gali kovoti ir prieš migraciją ir prieš demografines problemas.
Todėl gerokai patogiau yra neturėti programinio įsipareigojimo inkaro. Surašytų tezių ir tikslų, kuriuos reikėtų ginti ar iš naujo įrodinėti jų vertę. Jei pilietinė visuomenė neskaito ir nenori programų, nuo to partijoms tik lengviau trumpalaikiame populistiniame žaidime. Užtenka šūkio, vaizdinio ir savo rate stiprinamos reputacijos.
Politinio žaidimo laukas tampa chaotiškų gaudynių vieta, kur lakstoma nuo vieno skandalo prie kito, nuo vieno įvykio prie tolesnio, nuolat juntant intensyvią veikimo prasmės stoką.
Bėda ta, kad vis labiau nykstant programų rašymo, kūrimo, tobulinimo procesui pranyksta ir dar viena nematoma, bet itin svarbi politinio gyvenimo dalis. Pranyksta nebylus politikų susitarimas su visuomene. Pažadas ir jo patvirtinimas.
Neturėdami aiškių politinių programų, neturime galimybės reikalauti konkrečios atsakomybės. Nebegalime besti pirštu į rašytinį pasižadėjimą ir klausti: tai kur tie jūsų darbų rezultatai, kuriuos pažadėjote štai čia.
Atsisakydama programinio mąstymo formos politika praranda savo esmę ir jokie pavieniai pokalbiai, diskusijos ar debatai negali kompensuoti to, ką suteikia aiškus tam tikros politinės bendruomenės įsipareigojimas. Politinio žaidimo laukas tampa chaotiškų gaudynių vieta, kur lakstoma nuo vieno skandalo prie kito, nuo vieno įvykio prie tolesnio, nuolat juntant intensyvią veikimo prasmės stoką.
Užburtą politinio nusivylimo ir netikėjimo ratą galima perlaužti tik naujais ir aiškiais įsipareigojimais, pabandymu programiškai apmąstyti tai, kas svarbu, išskirti vertybes ir tikslus. Nepadarius to, negalime kalbėti ir apie politiką.
