Kol plačioji visuomenės dalis buvo raginama stoti į šaltibarščių gynybą, Prancūzijoje prasidedančiame Lietuvos sezone buvo pristatomas kultūrinis mūsų šalies identitetas, praeitis ir dabartis. Šiokią tokią distanciją turinčiam stebėtojui galėjo kilti teisėtas klausimas, kodėl šie Paryžiuje išdėstomi intelektualiniai turtai nėra tai, apie ką kalbame namuose?
Lietuvos sezonas Paryžiuje prasidėjo Vilniaus ir Sorbonos universitetų sutarties pasirašymu bei dvišale mokslininkų konferencija. Visą sezoną sudarys daugiau nei 80 renginių, kuriems susivienys 260 lietuvių ir prancūzų institucijų ir organizacijų, šimtai kūrėjų, savanorių ir galimybė užmegzti ryšius su kultūrine prasme viena įtakingiausių valstybių pasaulyje.
Georges’o Pompidou centre eksponuojami Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Kazio Varnelio kūriniai. Anšlaginiu tapo meno centro „Bourse de Commerce“ rotondoje pristatytas Linos Lapelytės performansas „Kalba“. Jungtinis lietuvių ir prancūzų choras atliko abiejų šalių kompozitorių kūrinius, o istoriniame didžiajame amfiteatre galingai nuskambėjo „Kur giria žaliuoja“.
VU ir Sorbonos mokslininkų konferencijoje iškelti bendri probleminiai klausimai, kurie jau veda į konkrečius projektus, studentų ir mokslininkų mainus bei galimybes semtis patirties ir žinių viename seniausių ir savo statusą išlaikiusių universitetų pasaulyje.
Stebint šią Lietuvos intelektualinę ofenzyvą Prancūzijoje kyla natūralus klausimas, kodėl tokia mobilizacija nutinka tik tada, kai išvykstame ir pradedame rimtai žiūrėti į savo reputaciją? Kodėl geriausi obuoliai neatsiranda prekystalio priekyje tada, kai šalies viduje kalbame apie savo tapatybę?
Iki šiol vykusios diskusijos apie Lietuvos įvaizdį, komunikaciją ir savo tapatybės pateikimą užsienyje atkakliai ignoruoja galimybę, kad mums reikalingas ne kiekybiškas, o kokybiškas požiūris į reprezentaciją. Dar blogiau tai, kad net ir iškėlus kokybės klausimą jis greitai sutapatinamas su kokybiška reklama, vaizdiniu, turistų pritraukimo ar paliekamų pinigų kiekiu, o ne intelektine verte.
Drama Lietuvoje kurstoma ir kalbų apie tapatybę pasigirsta tada, kai reikia stoti į krepšinio šalies, šaltibarščių mekos ar oro balionų pasiskraidymo gynybą. Būtent šias dalis kaip svarbiausias tapatybei mums siūlo solidžiai finansuojamos viešosios komunikacijos platformos.
Daug kalbama apie drąsią ir net įžūlią komunikaciją, tačiau vis dar pritrūksta drąsos ir įžūlumo prioritetu nusistatyti mokslą ir kultūrą, šių sričių talentus ir lyderius, kurių žinojimo, kūrybos potencialas taptų pagrindu formuoti Lietuvos įvaizdį.
Daug kalbama apie drąsią ir net įžūlią komunikaciją, tačiau vis dar pritrūksta drąsos ir įžūlumo prioritetu nusistatyti mokslą ir kultūrą, šių sričių talentus ir lyderius, kurių žinojimo, kūrybos potencialas taptų pagrindu formuoti Lietuvos įvaizdį.
Kodėl taip yra? Atsakymas glūdi seniai įsigalėjusioje skirtyje tarp to, kaip mes kalbame apie save ir kaip save vertiname svetimose kultūrinėse erdvėse, ką sau leidžiame vidinėse diskusijose. Užsienyje norime demonstruoti kūrybiškumą, intelektą ir sukauptą potencialą, kai namuose atsipalaiduojame, nusispiriame šlepetes ir pradedame kalbėti, kad esame bulvių valgytojai ir oranžinio kamuolio mėtytojai.
O kas nutiktų, jei pabandytume perkelti tą užsienio perspektyvą ir į savo mąstymo lauką? Kas jei save pristatytume sau taip, kaip pristatome dabar Prancūzijos kultūriniam ir moksliniam elitui? Kas nutiktų, jei pabandytume pasitempti ir tapti protingesni ir savo diskusijų, komunikacijos erdvėje?
Žinau potencialų ciniško komunikatoriaus atsakymą, kad egzistuoja įvairios auditorijos ir mes privalome pasiekti visų jų ausis ir akis. Bet ar tikrai? Ar nėra pakankama tai, kad mes patys susiformuotume sau patrauklius naratyvus ir stengtumėmės ne reprezentacijai, o kokybiškam ir plačiai atvertam kultūriniam ir moksliniam gyvenimui?
Ar nebūtų žymiai naudingiau mums patiems apie save kalbėti taip intelektualiai, racionaliai ir argumentuotai, kaip mes gebame save pristatyti tuomet, kai nuo to pristatymo priklauso mūsų dvišaliai santykiai, diplomatinės perspektyvos ir kultūriniai ryšiai?
Šis tingumas brangiai kainuoja. Talentingi kūrėjai, mokslininkai, mąstytojai pamažu nudreifuoja į labiau juos vertinančias, išklausančias ir nuoširdžiau priimančias aplinkas.
Visi šie klausimai turi retorinę potekstę, bet už jų glūdi rimta problema. Mes patys skatiname visuomenę tingiai plūduriuoti jiems patogių ir mąstyti neverčiančių temų kontekste. Nededame pakankamai pastangų, kad Lietuvoje būtų daugiau tarptautinės, globalios ar europinės perspektyvos politinėse diskusijose, visuomeniniuose procesuose ir net vaizduojant save.
Šis tingumas brangiai kainuoja. Talentingi kūrėjai, mokslininkai, mąstytojai pamažu nudreifuoja į labiau juos vertinančias, išklausančias ir nuoširdžiau priimančias aplinkas. Jie supranta žinutę – jūs mums reikalingi tiek, kiek esate žinomi kitur ir galite parsivežti savo vardą ir savo mintis į mūsų šaltibarščių ir oro balionų valstybę.
Lietuvos sezonas Prancūzijoje turėtų būti įspėjimas mums vertinti tai, ką turime, ir stengtis paversti tuos, kurie sukuria didžiausią intelektualinę vertę savo tapatybės ir įvaizdžio ašimi. Galvokime apie save tiek gerai, kiek galime būti, ir nusistatykime, kokie yra mūsų lyderiai, atpažįstami plačiau nei mūsų siauras akivaizdis.
