Apie demokratijos būklę įprasta kalbėti politinių procesų kontekste. Yra laisvi rinkimai, yra politinės opozicijos galimybė – vadinasi, viskas gerai. Kodėl tuomet net ir vykstant nepriekaištingiems demokratiniams politiniams procesams fiksuojame demokratijos nuosmukį ir intuityviai juntame, kad kažkas negerai?
Demokratija atrodo vienas iš tų banalių žodžių, kurių gausu politinėse kalbose ir kurių prasmė šiuolaikybėje gerokai nusitrynė. Garsiausiai apie demokratiją Vakarų valstybėse išgirsime kalbant rinkimų (simboliškai vadinamų „demokratijos švente“) metu. Tiesą sakant, demokratijos idėja tiek saistoma su politiniais procesais, kad nematoma, jog jai įtaką daro ir technologinė, ir socialinė kaita.
Švedijoje reziduojantis ir visame pasaulyje biurus turintis Tarptautinis demokratijos ir rinkimų pagalbos institutas kasmet vertina demokratijos būklę visame pasaulyje. Jų išvada turėtų grėsmingai skambėti net ir šimtmečius demokratijos skaičiuojančioms valstybėms. Demokratijos būklė pasaulyje nuosekliai prastėja jau šešerius metus.
Globalios demokratijos būklės iniciatyva nustatė, kad visuose pasaulio žemynuose silpnėja išraiškos ir žodžio laisvės būklė. Taip pat žymiai mažiau naudojamasi susirinkimų ir politinių susibūrimų teisėmis. Vieninteliai pozityvūs ataskaitos ženklai susiję su įvairių žemesnio rango politinių ir nevyriausybinių institucijų veikla. Bet ir joms trūksta žmonių paramos, susiduriama su nuolatiniu trukdymu, bandymu diskredituoti ar tiesiog atsikratyti jų veiklos.
Jei statistika ir platesnio masto tyrimai nekelia tiek pasitikėjimo, galima į situaciją pažvelgti ir paprastu akies testu. Su diskusijomis apie demokratijos būklę ir ateitį susiduria ilgą laiką laisvės švyturiu vadintos Jungtinės Valstijos. Europos Sąjungoje sumaištį kelia demokratijos pažeidimais pasižyminčios Vengrija ir Slovakija. Nepanašu, kad visas problemas yra išsprendusi ir politiškai suskilusi Lenkija. Europos Parlamento rinkimai rodo, kad ir nedidelį, bet stabilų pačią Europos Sąjungą ir jos demokratinius pamatus skeptiškai vertinančių politinių jėgų kilimą. Beveik visose valstybėse savo rinkėjų būrį suranda ir jį plečia radikalūs politiniai judėjimai, kurstantys žemiausias visuomenės aistras ir emocijas.
Bet ar demokratijos problemos glūdi tik paviršiniame politiniame sluoksnyje? Tikrai ne. Akivaizdu, kad tai, kas įvardijama kaip tam tikrų socialinių ar politinių tendencijų stiprėjimas, yra naujos žmogiškosios tikrovės ženklai.
Bet ar demokratijos problemos glūdi tik paviršiniame politiniame sluoksnyje? Tikrai ne. Akivaizdu, kad tai, kas įvardijama kaip tam tikrų socialinių ar politinių tendencijų stiprėjimas, yra naujos žmogiškosios tikrovės ženklai.
Demokratija nėra tik sklandus rinkimų procesas ar politinės įvairovės patvirtinimas. Demokratija yra būklė, kuri veikiama, formuojama, keičiama įvairiausių tikrovę keičiančių aspektų.
Ataskaitose vis dažniau minimos žodžio, raiškos, žiniasklaidos laisvės problemos yra stipriai susijusios su pasikeitusiu socialumu ir viešąja erdve. Demokratija yra neatsiejama nuo visų piliečių galimybės pasisakyti, būti išgirstiems, kurti ir plėtoti racionalų diskursą. Tam reikalingas susitikimas, bendravimas, įvairių nuomonių išsakymas ir išgirdimas.
Pastarųjų dešimtmečių tendencijos rodo, kad technologinis lūžis, įgalinęs iš pažiūros laisvą visų dalyvavimą viešojoje erdvėje, laisvą informacijos plitimą ir dalinimąsi, ne tik nepagerino situacijos, bet ir sukūrė naujus barjerus bei kliūtis, kurias sėkmingai išnaudoja postmodernūs autoritariniai režimai.
Paprastai sakant, socialiniai tinklai ne tik nepridėjo socialumo, bet ir, atvirkščiai, sumažino realių diskusijų, realių susitikimų, realių susibūrimo, realaus dalyvavimo galimybę. Socialumo perkėlimas į virtualybę išplėtė teorines galimybes, tačiau praktiškai sukūrė visuomenę, kuri dalyvauja proteste ar susirinkime paspausdama opciją „dalyvausiu“, bet ne įsitraukdama į tikrovę keičiančią veiklą.
Geru tokio virtualaus dalyvavimo ar virtualios asociacijos pavyzdžiu galime laikyti dabartinę Rusijos opoziciją. Milijonus prenumeratorių turintys informacijos sklaidos kanalai, kuriuos kasdien žiūri šimtai tūkstančių rusų, suburia tik į šimtinius tikrus protestus. Taip, galima kalbėti apie represijų, susidorojimo, smurto baimę, bet politinė raiška redukuota iki stebėjimo ir virtualaus palaikymo niekaip negali konvertuotis į realius politinius veiksmus.
Virtualus demokratijos palaikymas tapo patraukliu pasiteisinimu, kodėl tikrovėje pasirenki apolitišką laikyseną ar apskritai ignoruoji visus aplink tave vykstančius procesus. Socialiniai tinklai tau leidžia simboliškai dalyvauti ir simboliškai palaikyti, atsiribojant nuo tikrovės padarinių.
Su socialumo persikėlimu į virtualybę, mažėjančiu realaus susitikimo su kitais, su kitokia nuomone susijęs ir kitas demokratijai pavojingas procesas. Demokratinių visuomenių atstovai vis mažiau sutaria ne dėl etinių ar politinių teiginių, bet net ir dėl paprasčiausių faktų.
„Google“ padalinio „Jigsaw“ atliktas tyrimas parodė, kad vadinamoji Z karta vis labiau apleidžia tradicinės žiniasklaidos kanalus ir informacijos bei jos patvirtinimų ieško socialiniuose tinkluose, skaitydami antraštes ir jų komentarus.
Nepaisant visų geranoriškų pastangų ir žiniasklaidos atstovų optimizmo, matome akivaizdų tradicinės žiniasklaidos įtakos mažėjimą. Tai parodo ne tik besitraukiantis profesionalių žurnalistų ratas, bet ir iš žiniasklaidos į kitas platformas ištekantys reklamos pinigų srautai. Anksčiau faktus kiekvieno ryto laikraštyje pateikdavusi žiniasklaida dabar tapo iš paskos dezinformacijai ir netikroms naujienoms bėgančia faktų tikrintoja.
Žiniasklaidos būklė ir pasitikėjimas žurnalistais bei jų darbu yra vienas geriausių indikatorių dėl demokratijos situacijos šalyje. Ne veltui demokratiją pakeisti ar nuversti norintys diktatoriai pirmiausia represines priemones ar net ginklus nukreipia į žiniasklaidos kanalus ir geriausią reputaciją turinčius žiniasklaidos profesionalus. Tai matėme ir Slovakijoje, ir Vengrijoje, ką jau kalbėti apie Rusiją ar Kiniją.
Dar viena svarbi demokratijos dedamoji – privatumas. Šalia viešosios erdvės, viešojo turto, viešų diskusijų ir viešojo gyvenimo privalo atsirasti riba, už kurios įmanomas privatumas. Kaip viena iš liberalios demokratijos apibrėžimo dalių dažnai minima privati nuosavybė. Galimybė turėti, pirkti ir parduoti turtą. Bet žymiai didesnę įtaką demokratijos būklei daro pats privatumas. Žmogaus asmeninio gyvenimo, duomenų, intymios erdvės apsauga.
Niekas nėra taip lengvai atiduodama šiuolaikybėje, kaip būtent ši privatumo privilegija. Ji dalinama ne tik aktyviai dalyvaujant socialiniuose tinkluose, bet ir nuolat dalinantis savo duomenimis su įvairiais prekių ir paslaugų tiekėjais, su įvairiomis moderniųjų technologijų, interneto paslaugų korporacijomis. Privatumas įkeičiamas gaunant tam tikro patogumo pažadą, tačiau vis dažniau susiduriame su atvejais, kai mūsų duomenys ne tik nėra apsaugomi, bet tampa politinių technologijų ar kitų poveikio priemonių valiuta.
Privatumas įkeičiamas gaunant tam tikro patogumo pažadą, tačiau vis dažniau susiduriame su atvejais, kai mūsų duomenys ne tik nėra apsaugomi, bet tampa politinių technologijų ar kitų poveikio priemonių valiuta.
Tai tik keli bruožai, kurie nusako pokyčius, keliančius realų pavojų demokratijos būklei. Akivaizdu, kad net ir pasaulyje, kuriame daugėja politinių technologijų, apibrėžimų, politinio proceso suvaldymo priemonių, planų ir strategijų, pačios politikos, o su ja ir demokratijos jausmo, vis mažiau. Vis daugiau galimybių apriboti realias demokratijos apraiškas ir daryti įtaką žadamiems laisviems pasirinkimams.
Ar dėl to reikia pasiduoti apokaliptinėms nuotaikoms? Kalbėti apie demokratijos pabaigą? Ne, tikrai nereikia. Bet būtina apmąstyti šiuos demokratinės būklės pakitimus ir užkirsti kelią bandymams sunaikinti ar nepažįstamai perkeisti pačias demokratijas iš jų vidaus. Demokratija turi jos sėkmę itin lemiantį bruožą transformuotis ir atsinešti savo principus į skirtingas aplinkas, skirtingas situacijas, skirtingas visuomenės kaitos stadijas.
Turime pripažinti, kad demokratija šiuo metu išgyvena ne geriausius laikus. Jai reikia skubių prisitaikymų prie kintančios socialinės erdvės, žiniasklaidos ir mokslo vaidmens sustiprinimo, didesnės pagarbos ir jautrumo privatumo klausimu. Atsikratyti minties, kad tai tėra rinkimų dienos, rinkimų kampanijos ar apskritai tik politikos klausimas. Demokratija yra pamatinė mūsų bendro gyvenimo būklė, forma, kurios svarbą reikia aktualizuoti ir nebijoti kartoti banalių dalykų.
