Komisija virto farsu. Turbūt aišku, kad turiu omenyje Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinę komisiją, kažkodėl visuotinai klaidingai vadinamą Desovietizacijos komisija. Tai, kad ji turėjo svarstyti lentos Kaziui Škirpai klausimą, kaip tik ir rodo tokio trumpinimo klaidingumą – K. Škirpai jokios sąsajos su sovietmečiu nėra prikišamos, jo atminčiai problemų kelia pernelyg artimi ryšiai su nacių Vokietija.
Sunku komisiją trumpai įvardinti (nors niekas ir nesistengė), bet visai neseniai ji pati sukūrė puikią progą, surengusi farsą, tiesiog dovanojantį, pavadinimą – ogi tai Farso komisija.
Proga – skandalas, kai komisija (žinome tik jos pirmininko Vito Karčiausko nuomonę, bet nesant kitų narių pasisakymų ją laikau kolektyvine visų komisijos narių nuomonės išraiška) sustabdė savo veiklą. Priežastis – LGGRTC neužtikrino jai tinkamų darbo sąlygų, nes pradėjo transliuoti jos posėdžius tiesiogiai, o tokios transliacijos nenumatytas komisijos įstatuose. Komisija išreiškė nepasitikėjimą LGGRTC techniniu aptarnavimu ir įvardijo tokius planus provokacija (!). Pagrindimas – LGGRTC vadovas skolingas neliko – įvardijo darbo sustabdymą sabotažu. (Norisi pastebėti, kad abi pusės naudoja žodyną tiesiai iš sovietų ir nacių propagandos – irgi prisideda prie farso atmosferos.)
Bet transliacijos lyg ir neuždraustos, iš karto norisi atremti. Jos posėdžiuose nesvarstomos jokios valstybės paslaptys, neviešinami KGB agentų duomenys, kuriuos mūsų valstybė iki šiol taip paslaugiai slepia nuo visuomenės. Joje sprendžiamas jau esančių˛ viešų objektų likimas – būti ar nebūti. Sprendimai ne tik kad ne slapti – jie viešinami ir turi būti vykdomi (jei jiems pritaria LGGRTC vadovas). Tai ko nenorima (bijoma?) viešinti? Argumentacijos? Kad gali pasirodyti, jog egzistuoja ne tik ta nugalinti nuomonė, bet ir kita, kad vyksta diskusijos, kur argumentų turi pozicijos ir už, ir prieš? Ar kaip tik tai, kad diskusijos nevyksta ir komisijoje neatspindimos visuomenėje paplitusios nuomonės ir ekspertų žinomi argumentai, į juos nekreipiama dėmesio? O gal bijoma pasirodyti nekompetentingais – ims žurnalistai ir pamatys, kad argumentai visai ne istoriniai, pavyzdžiui, o politiniai.
Aš nežinau ir niekas nežino, nes matome tik rezultatą – priimtus sprendimus. Ar tokia nežinia gerai? Labai abejoju, todėl LGGRTC iniciatyva transliuoti posėdžius ir skelbti jų įrašus sveikintina. Komisijos diskusijos ne tik darytų priimamus sprendimus aiškesniais, skaidresniais, bet kartu dar ir šviestų visuomenę apie sudėtingus istorijos klausimus. Juk dabar į viešumą tiesiog iš viršaus nuleidžiamos išvados su labai trumpais pagrindimais, visuomenė nežino, kokios vyko diskusijos, kokie argumentai išsakyti. Šiaip ar taip, vien jau tokia komisijos, keičiančios viešąją erdvę, viešumos baimė pretenduoja į farsą.
O gal komisijos baimės priežastys visai kitur? Gal neatsitiktinis sutapimas, jog posėdyje, kuris neįvyks, turėjo būti svarstoma K. Škirpos kandidatūra? Kaip žinome, visuomenėje (taip pat ir politiniame elite) egzistuoja jo gerbėjų būrelis, turbūt ir nemenkas. Štai Vytautas Landsbergis tai šį politinį veikėją prisimena, tai padejuoja, kad 1941 m. sukilimo drovimasi tarsi užmiršdamas, kad be kovos su sovietiniais okupantais dėmens jame buvo ir kitas – žydų žudymo, Holokausto pradžios dėmuo. Esama ko ne tik drovėtis, bet ir dėl ko jausti atsakomybę. Žinoma, toli gražu ne visi sukilėliai žudė žydus, bet sąsaja nenutraukiama, nebent iš Lietuvos istorijos teliks tik propagandiniai pasakojimai. Kaip tik ši sąsaja ir lėmė, kad V. Landsbergio vadovaujamam Seimui 2001 m. teko atšaukti ką tik priimtą įstatymą dėl Laikinosios Vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. pareiškimo apie Nepriklausomybės atstatymą, pripažinimo Lietuvos valstybės teisės aktų. Iš teisininko pozicijų tai yra aptaręs Dainius Žalimas.
O K. Škirpos vadovaujamo Lietuvos aktyvistų fronto dokumentuose esama atvirai antisemitinių pasažų, kartojama nacistinė retorika. Ir pats K. Škirpa dar iki sovietinės okupacijos atvirai žavėjosi nacistine Vokietija. Mano nuomone, tai tokio pat sudėtingo likimo į istorijos pinkles patekusi asmenybė, kaip ir Petras Cvirka, Vincas Krėvė-Mickevičius ar Salomėja Nėris panašiai ir vertintinas, tačiau Lietuvoje daugeliui žmonių toks sulyginimas atrodo tiesiog šventvagiškas.
Bet grįžkime prie Farso komisijos. Kas galėtų paneigti, kad komisija išsigando, jog svarstymus dėl K. Škirpos išgirs visa Lietuva – o tuo pačiu ir tie žmonės, kuriems S. Nėries Poema apie Staliną˛ yra daug baisesnis nusikaltimas, nei Lietuvos žydų sunaikinimas, o jau kova su sovietais tai neabejotinai atperka dalyvavimą Holokauste. Kažką ne taip pasakysi ir, žiūrėk, jau nebe patriotas dalies žmonių, taip pat ir galią turinčiųjų, akyse, o tai kenkia karjerai.
Gal neatsitiktinis sutapimas, jog posėdyje, kuris neįvyks, turėjo būti svarstoma K. Škirpos kandidatūra?
Farso komisija ne šiaip sau vadinama desovietizacijos. Tai atspindi visuomenėje paplitusias nuostatas, kai kolaboravimas su Lietuvos okupantais naciais menkai terūpi, nors komisijos veiklą reglamentuojančiame įstatyme tarp abiejų okupantų – lygybė. Visi supranta, kad tai – tik formalumas. Bet į jį pagal geriausias sovietines tradicijas nekreipiama dėmesio susitelkiant į tai, ko juo iš tiesų siekta: iškrapštyti sovietmetį tarsi lašinius iš dešros.
Beje, jau paruošta ir iš esmės K. Škirpą teisinanti pažyma, kur labai jau lengvai nubraukiamas K. Škirpos kaip nacių kolaboranto vertinimas. Taigi, tikrasis, tas ilgasis straipsnio pradžioje cituotas komisijos pavadinimas – dar vienas farsas, kuriuo pridengiamas visuomenės nenoras kelti klausimus apie didvyriškų 1941 m. sukilėlių ir partizanų istorijoje esančias dėmes – kolaboravimą su naciais ir dalyvavimą Holokauste. Geriau eilinį kartą pabrėžti, kad tokia sąsaja – Rusijos propagandinio naratyvo dalis.
Apskritai politikų bandymas teisti istoriją praėjus gerokai daugiau nei pusei amžiaus – jau savaime farsas. Todėl ir įmanomos absurdiškos situacijos, kai tie patys žmonės verčia paminklus S. Nėriai, bet kabina lentas Jonui Noreikai ar K. Škirpai. Kolaboravimas su vienais okupantais matomas kaip gėris, nors ir su neišvengiamais trūkumais, o su kitais – absoliutus blogis. Nors galima vertinimą apsukti ir sakyti, kad su sovietais mes gavome Vilnių ir Klaipėdą (bei neišvengiamus tremties ir represijų trūkumus), o su naciais – išvadavimą nuo sovietų su savais trūkumais: Klaipėdos krašto atplėšimu, Holokaustu ir jau net karo metais pradėta vykdyti Lietuvos kolonizacija vokiečiais bei germanizacija ir galima visos tautos, o ne jos dalies, deportacija į rytus nacių pergalės atveju. Nacių ideologijoje jokios tautų draugystės ir ideologizuotų mažųjų tautų kultūrų palaikymo, kitaip nei sovietinėje, nebuvo numatyta.
Toks pasirinkimas – tarp vilko ir meškos, o tuo labiau tuomet, nežinant ateities ir renkantis aklai. Toli gražu ne vienas toks buvo aušrininkas Jonas Šliūpas, 1939 m. bijojęs Vokietijos okupacijos, todėl sovietinę 1940 m. iš pradžių vertinęs visai teigiamai, o po 1941 m. birželio trėmimų su džiaugsmu sveikinęs vokiečius kaip išvaduotojus. Ne viskas taip paprasta, kaip atrodo dabar, jau žinant, kaip viskas vyko.
Todėl ir įmanomos absurdiškos situacijos, kai tie patys žmonės verčia paminklus S. Nėriai, bet kabina lentas Jonui Noreikai ar K. Škirpai.
Farsą komisija daro ir kurdama Lietuvą, kurios nebuvo – tarsi ištrynus visus sovietinės ideologijos pėdsakus išnyks sovietiškumas ir atsiras Norberto Černiausko aprašyta Fado Lietuva, nepatyrusi okupacijų. To siekiantys politikai jau lyg turėtų būti išaugę iš to amžiaus, kai uždengus akis galvojama, jog manęs niekas nemato. Atvirkščiai, uždengus akis nebręstama, neprisiimama atsakomybė, neapmąstoma praeitis. Ir neįmanoma susitarti, kaip ją vertinti. O visuomenė šiaip turėtų nuspręsti, kaip ji vertina ir sovietinę, ir nacistinę praeitį, koks jos santykis su žmonėmis, kurie atsidūrė tarp istorijos girnų ir bandė išlikti patys, išlaikyti žmones ir kultūrą kolaboruodami su sovietų ir nacių okupantais. Vertinant būtina taikyti tuos pačius kriterijus ir sovietinei, ir nacių okupacijai.
Ar Laikinosios vyriausybės birželio 30 d. nutarimas steigti žydų koncentracijos stovyklą iš esmės nėra tapatus sovietinės Lietuvos vadovų veiklai organizuojant trėmimus? Ar abu dalykai nereiškia kolaboravimo su okupantais? O gal ir Laikinosios vyriausybės 1941 m. liepos 4 d. deklaracijos pradžią („Laikinoji Lietuvos vyriausybė, dėkinga Europos kultūros gelbėtojui Didžiosios Vokietijos Reicho Kancleriui Adolfui Hitleriui ir narsiajai jo armijai“) galima sulyginti su S. Nėries Poema apie Staliną – juk svarbu ne meninė vertė, o santykis su okupantu. Tačiau tai klausimai ne farsui, o diskusijoms, kurioms, atrodo, Farso komisija nepasirengusi.
Tačiau aš ir vėl nukrypau į istorijos lankas – ką padarysi, kai mąstai kaip istorikas. Grįžkime prie farso. Komisijos veikla, viena vertus, atimanti galią iš vietinių bendruomenių spręsti, nori jos S. Nėries gatvės savo mieste, ar ne, kita vertus, nuima ir sprendimų priėmimo atsakomybę – toks demokratijos farsas. Kam savivaldai priimti sudėtingą ir ne visiems patiksiantį sprendimą, jei yra komisija, į kurią ir galima besti pirštu – ji nusprendė, mes nekalti. Dar vienas institucinis atsakomybės nusimetimo būdas, kartu ir visuomenę skaldantis (vėl Vilnius sprendžia, mūsų balso neklauso), Nemuno aušros džiaugsmui. Nieko keisto, kad atsakomybės neprisiėmimą skatinanti komisija ir pati nenori prisiimti atsakomybės. O neseniai taip karštai įrodinėta, kad Lietuvos gyventojai nebijo reikšti savo nuomonės. Šis pavyzdys liudija greičiau priešingai.
Tačiau didžiausiu farsu virto tai, kaip komisija argumentavo savo veiklos sustabdymą. Pasirodo, jos posėdžių viešinimas kelia grėsmę... komisijos narių saugumui: „Mes buvome išduoti priešiškai valstybei ir bet kada galime sulaukti nemalonių dalykų mūsų asmenims. Mes negalime taip dirbti, kai pati valstybė dirbančius valstybei išduoda priešiškai šaliai“. Tiesą sakant, ilgai laužiau galvą bandydamas suprasti, apie kokį išdavimą čia kalbama.
Mano nuomone, tai tokio pat sudėtingo likimo į istorijos pinkles patekusi asmenybė, kaip ir Petras Cvirka, Vincas Krėvė-Mickevičius ar Salomėja Nėris panašiai ir vertintinas, tačiau Lietuvoje daugeliui žmonių toks sulyginimas atrodo tiesiog šventvagiškas.
Komisijos narių sąrašas nėra slepiamas – paskelbtas Seimo nutarime. Tiesa, kiek žinau, jis netikslus – istorikas Rimantas Miknys atsisakė joje dirbti, o kitas istorikas Mindaugas Pocius neseniai iš jos pasitraukė. Ir jos sprendimai žinomi. Reikia manyti, kad nariai nesiruošia keliauti į Rusiją ar Baltarusiją, kur jiems ir be posėdžių viešinimo gali grėsti nemalonumai. O gal jie mano, kad pasiklausę posėdžių įrašų šių šalių vadovai taip pasipiktins, kad jų slaptosios tarnybos ims grobti komisijos narius? Skamba kaip ne itin talentingo farso ištrauka. O gal, šovė keista mintis, įgalvojama apie potencialią Lietuvos okupaciją? Iš tiesų, jei Rusija okupuotų Lietuvą, tuomet komisijos nariai negalėtų išsisukinėti, kad susilaikydavo ar balsuodavo prieš jos nutarimus. Taigi, okupacijos atveju tikrai galima „sulaukti nemalonių dalykų“, tik kažkaip nežavi tokios patriotizmo apraiškos. Kad ir kaip beinterpretuočiau, vis gaunasi nei šis, nei tas.
Taigi, trumparegiams politikų įgeidžiams tenkinti sukurta, tik erzinanti ir skaldanti, o ne telkianti visuomenę komisija visai dėsningai atrodo vengianti atsakomybės už savo veiksmus ir tuo tik sustiprina vykstančio farso pojūtį. Deja, jo pabaigos kol kas nematyti.
Teksto autorius dirba ir LGGRTC, taip pat yra Lietuvos istorijos instituto pasiūlytas į šios komisijos narius, tačiau dar nepatvirtintas Seime.
