Ne tik vertinant politikus, bet ir naujus pažįstamus, darbo kolegas, rusiškai kalbančius pavėžėjus ar net giminaičius prie šventinio stalo, įpratome pasitikrinti, pasitelkdami kontrolinius klausimus. Šie klausimai retai užduodami tiesiai, dažniausiai atsakymo į juos ieškome subtilesniais būdais, sukdami pokalbį kažkur aplinkui arba naršydami socialinių tinklų profilius.
Dar visai neseniai svarbiausias kontrolinis klausimas buvo „ar tu pasiskiepijai?“, tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą, jį pakeitė „kieno Krymas?“.
Kaip lengva ir gera, kai nuomonės sutampa. Ir čia nėra jokio moralo. Kol kas. Man pačiai šie kontroliniai klausimai yra svarbūs. Tačiau ilgėjant klausimų sąrašui, neišvengiamai aptinkame vieną ar kitą aspektą, kuris žmogų, kurį ką tik laikėme bendraminčiu, permeta į priešų stovyklą.
Problema yra ta, kad politinės stovyklos tik dvi. Ne, ne kairieji ir dešinieji. Mūsuose tai vatnikai ir patriotai.
Ne tik kariniai konfliktai, bet ir beprotiškas žiniasklaidos tempas, vertikaliam informacijos upeliui išsiliejus į horizontalų socialiniais tinklais šėlstantį vandenyną, verčia skubėti, ignoruoti niuansus ir kabinti etiketes, dalinant pasaulį į juodą ir baltą. Sunku tam atsispirti. Jei atvirai, nežinau, kaip galėčiau tapatintis su žmogumi ir / ar atiduoti savo balsą politikui, kuris neturėtų tiesaus ir vienareikšmio atsakymo į aukščiau paminėtus kontrolinius klausimus.
Todėl kontroliniai klausimai turėtų būti išvedami iš principų, o ne sudaromi iš etikečių.
Tačiau, kaip parodė praėjusių rinkimų maratono rezultatai, daugybė Lietuvos piliečių mano kitaip. Pernelyg daug, kad galėtume juos tiesiog ignoruoti. Turime surasti būdų su jais kalbėtis, jei tebenorime priklausyti tai pačiai įsivaizduojamai bendruomenei, tik jokiu būdu nesutinku su visuomenės sanglaudos ieškančiųjų populistiniais pasiūlymais atidėti klausimus, kuriems „visuomenė dar nepasiruošusi“. Svarbu ne tik kalbėti, bet ir veikti. Laisvės partija prarado savo rinkėjų pasitikėjimą – įsitikinę, kad nepavyks iškovoti savo išsikeltų tikslų ir garsiai dalintų pažadų nei partnerystės, nei kanapių dekriminalizavimo srityse, jie neperėjo į opoziciją, o liko valdančiojoje koalicijoje dėl tikslų, kuriuos galime interpretuoti kaip tik nori, bet tik ne atsakomybės prisiėmimu prieš savo rinkėjus. Nuosekliai balsuoti neužtenka.
Šokiai gatvėje su vaivorykštės vėliavom yra neturinčių politinės galios asmenų aktyvizmo forma, toks palaikymas gal ir būtų priimamas pozityviai ir su viltimi, jei ketverius metus nebūtų prašokta Seime pagal konservatorių dūdelę. Gavus mandatą Europos Parlamento rinkimuose laisviečiams džiaugtis ir tikėtis, kad partija tebėra pasitikima, per anksti – rinkimai į Seimą parodys, ar tikrai liberalūs rinkėjai balsavo už partiją, ar tik už Dainių Žalimą, kuris aiškiais atsakymais į kontrolinius klausimus nusipelnė pasitikėjimo per rinkimų į prezidentus kampaniją.
Kontrolinių klausimų sąrašas vis dar galioja, ir politikai neturėtų nuo jų išsisukinėti. Svarbūs kontroliniai klausimai susiję su Stambulo konvencija, partnerystės įstatymu, pabėgėlių klausimu ir žaliuoju kursu.
Tačiau sąrašas neturi tapti begalinis. Jis negali būti tęsiamas siekiant populiarumo, asmeninės naudos ir politinės galios. Demokratinėje visuomenėje neturi būti temų, paskelbtų tabu. Todėl darosi neramu matant, kaip pilietiškai mąstanti pusė, su kuria norėčiau tapatintis, kontrolinių klausimų sąrašą pildo keistai, tam tikras temas skelbia tabu, ir jis tampa Prokrusto lova, į kurią įmanoma įtilpti tik nusikapojus už kritišką mąstymą ir moralę atsakingas kūno dalis.
Ilgėjant kontrolinių klausimų sąrašui demokratijos principai pametami, lieka tik etiketės: herbai, uniformos, vėliavos, raktiniai žodžiai. Nepaisant deklaruojamo supratimo apie sudėtingus istorinius ir socialinius procesus, kolonializmo, orientalizmo, nacionalizmo pasekmes, vis dar išlieka tendencija dalinti pasaulį į dichotomijas: mes ir jie, demokratiškas ir barbarų pasaulis.
Ar korupcija gali būti pateisinama? Ar kai kurie žmonės dėl seksualinės, religinės ar etninės tapatybės praranda teisę į pamatinių poreikių patenkinimą? Ar smurtas prieš civilius karo sąlygomis gali būti pateisinamas? Ar galima pažeidžiamų visuomenės grupių įgalinimo priemones naudoti savo galiai dar labiau įtvirtinti, jau esant galios pozicijoje?
Ar asmuo (ar partija) gali būti laikoma naudinga Lietuvai, jei atstovauja vertybėms ir pasaulio tvarkos sampratai, kuri atitinka tuos pačius principus kaip ir didžiausio priešo?
Šie klausimai yra mano kontrolinių klausimų sąraše. Deja, ne tik nacionalistinių populistinių jėgų iškilimas verčia pripažinti, kad visuomenei nėra akivaizdu, jog į visus šiuos klausimus demokratinėje visuomenėje yra tik vienas teisingas atsakymas ir jis yra „ne“. O liūdniausia yra tai, kad vis daugiau atsiranda faktų, kuriais užpildžius šias abstrakčias formas, rizikuoji būti pats išvadintas valstybės priešu ir vatniku tų, kuriuos vis dar lyg ir laikei savo bendraminčiais. Ir kas beliktų? Žodžiuotis ir mesti šią etiketę atgal?
Turėčiau tam argumentų – pavyzdžiui, mosuočiau antropologės Victorijos Fominos tyrimu, išspausdintu Journal of the Royal Anthropological Institute (UK) apie postsovietinėje Rusijoje įsigalėjusią konservatyviu religiniu maskulanizmu paremtą militaristinio patriotizmo kultūrą. Lygiai tokią ideologiją mušdamiesi kumščiais į krūtinę dėsto save pristatantys Lietuvos patriotais, ir nesvarbu, kad jie apsikarstę ne Rusijos, o Lietuvos etiketėmis, tačiau neapykanta kitokiems ir primordialistinė tautos samprata – tokia pat.
Todėl kontroliniai klausimai turėtų būti išvedami iš principų, o ne sudaromi iš etikečių. Labai paprasta taip analizuoti kai kurių politikų kalbas, o tuomet, galbūt, pavyktų ir sudėtingesnė užduotis – pasitikrinti save. Pavyzdžiui, pabandykime nuo to, kas akivaizdžiausia, – paėmus bet kurio ultradešiniojo politiko tiradą, etiketę „Lietuva“ pakeitus „Rusija“, tampa akivaizdu, kad vertybiškai ir strategiškai ši kalba niekuo nesiskiria nuo Kremliaus ideologijos. Todėl prasmingas kontrolinis klausimas gali būti toks – ar asmuo (ar partija) gali būti laikoma naudinga Lietuvai, jei atstovauja vertybėms ir pasaulio tvarkos sampratai, kuri atitinka tuos pačius principus kaip ir didžiausio priešo?
Po nesuteptos svetimtaučių etninės tapatybės ir išorės jėgų nepaliestos nacionalinės autonomijos garbinimo mitologija slepiasi nostalgija įsivaizduojamai galiai – Lietuvai, kurios valdovai kadaise girdė žirgus Juodojoje jūroje. Tikri ar išsigalvoti kolonialistinę galią romantizuojantys istoriniai pasakojimai persmelkia ne tik „tradicinių vertybių“ išsaugojimo leksiką, pamėgtą ultranacionalistų, bet neretai yra vartojami ir Vakarų kultūros išsaugojimu besirūpinančiųjų konstruojant diskursą.
„Tik nesugalvok kelti Palestinos klausimo“ – moko mane gerbiamas pažįstamas, kai prisėdam puodelio kavos jaukioje Vilniaus senamiesčio kavinėje. Pasak jo, aš, sugrįžusi po pusmečio svetur, kad ir kaip atidžiai sekusi aktualijas, praradau vietos pulsą, todėl jis jaučia pareigą mane sugrąžinti ant Lietuvos žemės. „Vakarai pas mus gali būti kritikuojami tik iš konservatyvios militaristinės minties perspektyvos – kaip silpni, leftistiški ir naivūs“, – sako jis kompetentingai barbendamas į stalą nagais.
„Vakarai turi būti ryžtingesni, ir parodyti pasauliui, kad galia vis dar mūsų pusėje. Mūsų ryžtingumas reiškiasi apgręžiant pabėgėlius. Ir su LGBTQ+ teisėmis neperspausk. Jei jau tau labai svarbu, akcentuok pozityvą, kaip puikiai gėjai tarnauja kariuomenėje, kokie patriotai ir panašiai. Bet apie transžmones geriau nekalbėti visai. Aplinkosaugos ir veganizmo temų irgi nedramatizuok. Karas ir ekonomika dėmesio centre, o ne žaliasis kursas. Todėl apie tai tik per pozityvą, maloniais žodžiai ir gražiais vaizdais. Negatyvas niekam nepatinka. Jokių žudomų veršiukų ar arabų vaikų“.
Siaubas, kurį kelia populistinių kraštutinių jėgų iškilimas tiek kairėje, tiek dešinėje, verčia gūžtis ir atiduoti savo balsą ir protą ne už vertybes, o už mažesnį blogį.
Aš nieko nesakau, bet tik prisimenu pagrindinio herojaus frazę, ištartą filme „12 vergovės metų“ (angl. „12 Years a Slave“), kuris 2013 m. laimėjo „Oskarą“: „Aš per daug keliavau ir per daug mačiau pasaulio, kad būčiau geras vergas“.
Etikete „leftizmas“ svaidosi kas tik nori. Viešojoje erdvėje visuomenės kritika, NVO iniciatyvos, žmogaus teisės, gamtos apsauga, bet kokie siekiai atskleisti ir siekti represuojančių galios struktūrų ir normų kvestionavimo, vis dažniau etiketuojami kaip kairuoliškas naivumas, jei ne „raudonumas“. Galbūt socialinio ir kultūrinio liberalizmo stigmatizavimą iš dalies galima pateisinti tuo, kad kaip valstybė nesame iki galo tikri dėl savo nepriklausomybės, saugumo ir vietos Vakarų ekonominėje ir kultūrinėje erdvėje, todėl tampame desperatiški ir riboti.
Siaubas, kurį kelia populistinių kraštutinių jėgų iškilimas tiek kairėje, tiek dešinėje, verčia gūžtis ir atiduoti savo balsą ir protą ne už vertybes, o už mažesnį blogį, remti dominuojančią galią, kurios viršenybė nors ir nežada geresnio ir teisingesnio pasaulio, tačiau bent jau neveda į visišką chaosą ir pasaulio pabaigą. Bet ar tikrai? Dėl karinių konfliktų klimato kaita neatšaukta, nors kai kuriems politikams ir atrodo kitaip.
Mažas aktyvumas Europos parlamento rinkimuose tampa šansu sustiprėti ne tik marginalams, bet ir mažoms, progresyvioms, nuosekliai vertybiškai veikiančioms partijoms. Deja, tai, kad Aurelijus Veryga, Petras Gražulis ir Valdemaras Tomaševskis gavo Europos Parlamento mandatus, o Ieva Budraitė (tikrai Žaliųjų partijos moterų sąrašas) negavo, parodo daug daugiau nei tik paprastų žmonių desperatišką atsaką į vis didėjančią socialinę nelygybę. Ne, tai nereiškia, kad Lietuvoje nėra mąstančių kitaip, nuosekliai ir be patogių išlygų besirūpinančių aplinkos apsauga, lygiomis teisėmis ir galimybėmis bei pažeidžiamiausių grupių identiteto politika.
Tai nereiškia, kad nėra asmenų, kurie tapatinasi su Europa, o ne tik su Lietuva. Tiesiog jie neatėjo į rinkimus, arba, net jei atėjo, rinkosi ne vertybiškai, o balsavo strategiškai, už saugumą ir stabilumą, kuris siejamas su TS-LKD. Galbūt tai reiškia, kad mąstytojai, menininkai, viešieji intelektualai nebeatlieka savo funkcijos, idėjiniame avangarde jų nebepakanka, jie nebegeba paaiškinti, kuo pilietiškumas ir aktyvizmas svarbus demokratijai, kai kurie nuslysta paviršiumi ir atsiranda visuomenės pakraščiuose besitelkiančiose politinėse struktūrose, tačiau dauguma spiečiasi aplink normatyvinį centrą. Krizės atvejais ši strategija Lietuvai iš dalies pasiteisindavo. Tačiau ilgesnėje perspektyvoje tai tampa baimės paralyžiumi. Kai avangardas silpnas, visuomenė niekur nejuda.
Todėl ir pats banaliausias klausimas „ar balsavai?“ negali būti išbraukiamas iš kontrolinių klausimų sąrašo.
