Sovietinės okupacijos metais žmones „gydęs“ nuo homoseksualumo, psichiatras Aleksandras Alekseičikas-Kirinovas pripažįsta dėl to konsultuojantis ir dabar: „Žiūriu kaip į sutrikimą.“ Nuo tokios gydytojo pozicijos atsiribojo ir jo darbovietė, ir Lietuvos psichiatrų sąjunga. Pabrėžiama, kad homoseksualumas – ne liga, o konversijos terapijos žmones žaloja.
Su psichiatru, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Ribinių būsenų skyriaus vedėju A. Alekseičiku-Kirinovu LRT.lt pasikalbėjo po to, kai „Šiaurės Atėnuose“ buvo publikuotas jo ir Vienos universiteto Austrijoje mokslo darbuotojos, lyginamųjų lyčių studijų mokslų daktarės, istorikės Rasos Navickaitės interviu.
Šiame interviu gydytojas dalijosi, kaip sovietinės okupacijos metais „gydė“ homoseksualius žmones, sakė iki šiol į homoseksualius žmones žiūrintis kaip į tuos, kuriems reikia pagalbos.
Interviu A. Alekseičikas-Kirinovas teigė, kad „homoseksualus žmogus negali mylėti vaikų, neturi šansų jų pamilti“, kalbėjo, kad homoseksualūs žmonės gali būti „nepilnaverčiai“, kad jiems trūksta moteriškumo arba vyriškumo. Gydytojas taip pat ragino homoseksualius žmones pagalbos kreiptis į dvasininkus.
„Žodžiu, šie žmonės jautėsi tikri ligoniai, kenčiantys žmonės, todėl ir kreipdavosi. Aš taip pat į juos žiūrėjau ir iki šiol žiūriu kaip į žmones, kurie turi problemų, nuo kurių jie kenčia, ir kuriems reikia padėti. Aš iki šiol žiūriu iš pagalbininko pusės“, – interviu metu sakė A. Alekseičikas-Kirinovas.
Atsiribojo nuo išsakytos pozicijos
Po interviu pasirodymo nuo gydytojo žodžių atsiribojo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras, kuriame jis užima skyriaus vedėjo pareigas.
„Pareiškiame, kad straipsnyje išdėstyta gydytojo A. Alekseičiko nuomonė yra išskirtinai jo asmeninė pozicija ir iš esmės nesutampa su Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro pozicija.
Tačiau mes gyvename demokratinėje visuomenėje ir kiekvienas šalies pilietis gali turėti ir reikšti savo asmeninę nuomonę. Skelbti ar neskelbti ją yra redakcijos pasirinkimas ir atsakomybė“, – skelbė Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras.
Tokius gydytojo žodžius taip pat kritikavo Lietuvos psichiatrų asociacija. Nors asociacija šio konkretaus interviu nėra nagrinėjusi, jos pozicija – visiškai aiški, pažymėjo asociacijos valdybos narė gydytoja Nijolė Goštautaitė-Midttun.
„Lietuvos psichiatrų asociacija homoseksualumo nelaiko liga. Tai nėra psichikos sutrikimas ir jis negali būti gydomas. Lietuvos psichiatrų asociacija niekada nepalaikė jokių konversinių terapijų.
Asociacija taip pat tikrai neskatina savo narių turėti kitokią poziciją nei tą, kuri yra grįsta mokslu. Gydymo būdų arba poreikio gydyti homoseksualumą nėra“, – LRT.lt pabrėžė Lietuvos psichiatrų asociacijos valdybos narė.
Visgi antradienį interviu LRT.lt A. Alekseičikas-Kirinovas homoseksualius žmones vadino neišsivysčiusiais, kalbėjo apie moteriškas ir vyriškas sielas bei pripažino iki šiol konsultuojantis homoseksualius žmones.
Praktikos mokslu nepagrįstos
Lietuvos psichologų sąjungos LGBTIAQ+ grupės vadovė, psichologė dr. Juliana Lozovska pastebėjo, kad gydytojas vis dar remiasi iki Antrojo pasaulinio karo Lenkijoje išleistomis enciklopedijomis, kuriose homoseksualumas buvo laikomas patologija.
„Homoseksualumą suvokiant kaip patologiją, kyla „pagunda“ jį gydyti. Žinome, kad būtent taip ir buvo daroma ne tik Lietuvoje ir, deja, ne tik sovietmečiu. Net ir pašalinus homoseksualumą iš tarptautinės ligų klasifikacijos 1990 metais, Lietuvoje vis dar vyravo homoseksualumą patologizuojantis požiūris. Homoseksualumo patologizavimas aptinkamas net 2008 m. Lietuvoje išleistame vadovėlyje“, – atkreipė dėmesį J. Lozovska.
Kaip LRT.lt sakė psichologė, minėto interviu metu psichiatras A. Alekseičikas-Kirinovas toliau patologizuoja ir žemina homoseksualius asmenis. J. Lozovska išskyrė, kad gydytojas kalbėjo apie homoseksualių asmenų „neišsivystymą“, „negebėjimą mylėti vaikų“, kad jis painiojo homoseksualumą su pedofilija.
„Psichiatras teigia galintis taikyti praktikas, kurios yra šiuolaikiniu mokslu nepagrįstos ir žmogų žalojančios. (...) Tai sveikatos, o ne nuomonės klausimas, ir žodžio laisvė baigiasi ten, kur prasideda paciento ir gydytojo santykiai. Manau, kad homoseksualumo patologizavimas ir bandymas keisti orientaciją yra nesuderinami su gydytojo duota priesaika“, – pabrėžė pašnekovė.
Pasak psichologės, homoseksualumo patologizavimas ir raginimas ieškoti pagalbos keičiant seksualinę orientaciją žemina ir užgauna LGBTQ bendruomenės orumą, kursto homofobiją ir neapykantą LGBTQ asmenims visuomenėje.
Kaip tęsė J. Lozovska, LGBTQ asmenys vis drąsiau kreipiasi pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, tačiau „tokie akibrokštai“ gali aktyvuoti senas baimes ir traumas, kurių neretai turi LGBTQ asmenys.
„Manau, kad tai yra gera proga Lietuvos psichiatrų sąjungai ir kitoms specialistus vienijančioms organizacijoms išsakyti savo poziciją šiuo klausimu. Ką jie planuoja daryti, kad LGBTQ asmenys ir jų artimieji patikėtų, kad sveikatos sistemoje LGBTQ žmogus bus pasitikta(s) su pagarba?“ – klausimus kėlė J. Lozovska.
Seksualinės orientacijos keitimo praktikos žaloja
Psichologė pabrėžė – nėra jokių mokslinių tyrimų, kurie rodytų, kad seksualinės orientacijos keitimo praktikos yra efektyvios. Priešingai – tyrimai rodo tokių bandymų žalą.
„Asmenys, turėję tokios „terapijos“ patirties, pasižymi aukštesniais suicidiškumo, depresijos ir kitų psichikos sveikatos problemų rodikliais, patiria ilgalaikius padarinius seksualumo, santykių, savivertės, tapatumo srityse“, – vardijo J. Lozovska.
Pasak jos, psichiatras L. Spitzeris, kuris kažkada buvo didelis autoritetas šioje srityje, vėliau pats pripažino, kad bandymai keisti orientaciją yra žalingi, ir atsiprašė, kad seniau rėmė tokius bandymus.
Pasaulio psichiatrų asociacija, Amerikos psichiatrų asociacija bei kitos organizacijos išplatino pranešimus, kuriais smerkia bet kokias seksualinės orientacijos keitimo praktikas, nes šios patologizuoja, stigmatizuoja ir žaloja LGBTQ asmenis.
J. Lozovska taip pat akcentavo, kad dalyje pasaulio šalių buvo uždraustos seksualinės orientacijos keitimo praktikos. Taip yra ir dalyje Europos šalių, pavyzdžiui, Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Kipre, Graikijoje, Islandijoje, Ispanijoje, Norvegijoje, Portugalijoje, kur galioja įstatymai, draudžiantys seksualinės orientacijos keitimo praktikas.
„Mūsų regione sovietmečiu ir vėliau homoseksualūs asmenys buvo priverstinai ar savo noru „gydomi“ įtaigos būdu, insulino terapija ir kitais psichiką ir kūną žalojančiais būdais. Manau, kad tokių praktikų draudimas Lietuvoje būtų labai svarbus, ypač galvojant apie jaunus žmones, paauglius, pažeidžiamas grupes.
Tokios pseudomokslinės praktikos yra žalingos ir žemina žmogaus orumą. Deja, Lietuvoje vis dar trūksta refleksijos šiuo klausimu bei aiškaus atsiribojimo nuo tokių praktikų“, – LRT.lt komentavo J. Lozovska.
Bando gydyti neegzistuojančią ligą
Kad A. Alekseičikas-Kirinovas interviu brėžia paraleles tarp sovietmečio ir šiandienos, LRT.lt sakė ir Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė. Jos vertinimu, gydytojas išlaikė prieš 50 metų turėtą supratimą apie homoseksualumą.
„Gydytojas cituojamas sakantis, kad homoseksualumas yra nedasivystymo pasekmės, kad homoseksualiems asmenims trūksta vyriškumo arba moteriškumo, kad būtent tai reikėtų gydyti arba taisyti, kad homoseksualumas yra kažkas taisytino ir nepriimtino. Jis iš esmės kalba patologiniu diskursu“, – LRT.lt komentavo J. Juškaitė.
Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė pabrėžė, kad tyrimai rodo, jog homoseksualumo „gydymas“ yra neefektyvus ir žalojantis, o kalbos apie „gydymą“ yra patologizuojančios ir kuriančios stigmą.
„Tokiomis pseudoterapijomis bandoma išgydyti ligą, kuri neegzistuoja. Galima palyginti su tuo, jei mėlynakius būtų bandoma išgydyti nuo buvimo mėlynakiais ir padaryti juos rudakiais. Suprantame, kad tai absurdas, žmonės skirtingi, bet ponas A. Alekseičikas-Kirinovas vadovaujasi tomis nuostatomis, kuriomis vadovavosi prieš 50–60 metų“, – kritikavo J. Juškaitė.
Ekspertė atkreipė dėmesį, kad gydytojas yra Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Ribinių būsenų skyriaus vedėjas, todėl žmonėms gali pasirodyti, kad jo teiginiai yra moksliškai pagrįsti. Pasak J. Juškaitės, tokiais teiginiais taip pat suduodamas stiprus smūgis psichiatrijai, skatinantis nepasitikėti šiais specialistais.
„Tokiais pasisakymais psichiatrams ir psichoterapeutams, kurie atlieka savo pareigas ir padeda žmonėms, kai jiems iš tikrųjų reikia pagalbos, metama dėmė, didinama ir taip egzistuojanti stigma. Žmonės bijo kreiptis pagalbos, o tokie pasisakymai skatina nepasitikėti gydytojais, nes jie gydo neegzistuojančias ligas“, – sakė J. Juškaitė.
Gydytojas: aš jam padedu, pridedu, kažkur pastimuliuoju
Interviu LRT.lt gydytojas A. Alekseičikas-Kirinovas pripažino iki šiol konsultuojantis homoseksualius žmones ir sakė į homoseksualumą žiūrintis kaip į sutrikimą, vėliau tai pavadinimo iškrypimu. Gydytojas taip pat sakė, kad homoseksualūs žmonės yra neišsivystę, o tinkamam žmogaus išsivystymui reikalingi ir vaikai.
Žemiau pateikiame visą LRT.lt pokalbio su gydytoju A. Alekseičiku-Kirinovu tekstą:
– (...) Tai, ką aš sakau, sakau iš patyrimo. Psichiatrijoje dirbu dabar jau 63-ejus metus. (...) Iš šito ilgamečio patyrimo praktiškai man atsirado toks patyrimas ne tik teorinis. Yra vienos mados, yra kitos mados į šitai žiūrėti. Tarybų laikais taip buvo, kad čia yra nusikaltimas, Hitlerio laikais – kad čia toks iškrypimas, kad jau reikia sodinti į lagerius šiuos žmones.
– Bet šiuo metu jūs manote, kad gydymas efektyvus?
– Noriu pasakyti – kiek prisimenu, kiek sakiau, tada aš buvau vienintelis psichoterapeutas, kuris užsiiminėjo ir stebuklingais visokiausiais tada gydymais, ir hipnoze, ir įtaiga, saviįtaiga budrumo metu, hipnozės metu.
Tada aš gydžiau labai įvairiai, kai buvau vienintelis, labai įvairius žmones. O pastaruosius 30 metų, kai Tarybų Sąjungos nėra, žmonės pradėjo nesislėpti nuo to. Pas mane dažniausiai ateidavo žmonės besislėpdami. Net kai gydžiau oficialiai – ne privačiai, o oficialiai, rašiau, kad jie neturi homoseksualumo, pavyzdžiui, o yra fiksuotos neurotinės reakcijos.
– Bet įdomu, kokia jūsų pozicija šiuo metu.
– Šiuo metu noriu pasakyti, kad 30 metų jau neturiu patyrimo. Kai išėjo iš pogrindžio, pas mane ateina atskiri žmonės, masinio tokio [nėra]. Negaliu pasakyti, kad aš dabar gydau juos.
– Turiu omenyje, ar dabar manote, kad tas gydymas padėjo? Ar manote, kad apskritai reikalinga gydyti?
– Matote, (...) kai pradėjau dirbti psichiatru, buvo pirma ligų klasifikacija, joje buvo 60 psichinių ligų, vėliau buvo 130 ligų, jau paskui – 250, po penkerių, po 10, po 15 metų. Dabar, kiek orientuojuosi, mūsų psichinių ligų klasifikacijoje yra apie 300 visokiausių ligų. Šios ligos buvo linkusios vadintis ne kaip ligos, o kaip sutrikimai. Dauguma vadina sutrikimais.
– Bet aš kalbu būtent apie homoseksualumą, man įdomi jūsų pozicija dabar – kokia jūsų pozicija dabar?
– Žiūri kaip į sutrikimus dauguma...
– O jūs kaip žiūrite?
– Kiek žinau, dauguma praktinių kolegų žiūri į šitai vis tiek kaip į sutrikimus.
– O jūs kaip žiūrite?
– Aš žiūriu taip pat.
– Kaip į sutrikimą?
– Pagal savo patyrimą, kad pas mane atėjo tik kenčiantys žmonės, jie patys tai priima kaip sutrikimą. Be abejo, turiu kažką pataisyti, patvarkyti. Žiūriu kaip į sutrikimą.
Paprasčiau noriu pasakyti – žmogus vystosi visą gyvenimą nuo kūdikystės iki pagyvenusio amžiaus. Kai jam penkeri metai – viena būtybė, kai jam 15 metų – kita, kai 30 – kita, 45-eri, 60... Jis visą laiką vystosi.
Kad jis normaliai vystytųsi, jis turi gimti, vėliau turi augti, turi keistis, vystytis. Čia yra sudėtingas dalykas. Jei nori vidutinis žmogus – nu, tipinis toks žmogus, iš auksinio vidurio, kad normaliai gyventų, jis turi vystytis, jis turi būti kūdikis, iš karto nori būti arba mergina, arba vyras. Vėliau nori būti jaunuolis...
– O kaip tai susiję su homoseksualumu?
– Nori būti vyru arba moterimi. Vėliau nori būti tėvu arba mama. Vėliau nori būti seneliu arba senele. Toks yra vystymasis, dauguma žmonių nori būti tokie. Jei aš neturiu vaikų, mano vystymasis sutrinka. Tai vidutinio dabar žmogaus toks įvertinimas...
– Jūs turite omenyje, kad homoseksualūs žmonės yra neišsivystę? Jūs tai sakote?
– Jei jis neturi, nejaučia savyje vyro, kuris patinka moteriai. Jei moteris nejaučia savyje moters, dėl kurios vyras praranda galvą, tai ji negali visavertiškai gyventi. Gyvenimas turi būti pilnas, ne kažkoks vienapusiškas, o pilnas.
Daugumą mano žmonių – dabar jų labai mažai, negaliu pasakyti, kad aš specialiai gydau homoseksualumą arba kokį nors kitą sutrikimą, bet būna, kad aš konsultuoju, – konsultuoju dėl to, kad jie nori vis tik būti auksiniame viduryje. Aš padedu.
Tie žmonės, kurie pas mane ateina, su kuriais turiu patyrimą... Mano profesija, mūsų profesija yra pagalbininkų profesija. Jis daro, aš jam padedu, pridedu, kažkur pastimuliuoju, kažkur sulaikau. (...) Žmogus turi vystytis, aš jam turiu padėti normaliai vystytis.
– Vadinasi, ir dabar į jus kreipiasi dėl homoseksualumo?
– Taip, bet labai mažai. Keletas žmonių per metus. Dažniausiai, jei kreipiasi, vis tik su biseksualumu. Vyrui, pavyzdžiui, patinka ir moterys, ir vyrai. Jis nepatenkintas, kad vyrai jam patinka, jis nori, kad jam daugiau patiktų moterys.
Tikra meilė dažniausiai, didžiausia meilė – tai tokia, kurią žmogus gali patirti, jei jis jaučia susižavėjimą kitos lyties žmogumi. Sakoma „kita pusė“. Jei laiminga šeima ar normali šeima, žmogus, pristatydamas savo sutuoktinį, sako „mano pusė“. Jis nori, kad kitas žmogus papildytų jį. O jis turi papildyti kitą.
Dažnai su ligoniu kalbame, aš pabrėžiu: jei viskas jums gerai, šalia moters jūs jaučiatės, atsiprašau, nesubobėjęs, o dar geresnis vyras, patenkintas, kad esate vyras; jei esate moteris, šalia tikro vyro jūs jaučiatės tikra moteris, jus žavi vyras.
Jei su humoru sakyčiau, yra tokia jau mirusi (...) žinoma senų laikų, tarybų laikų aktorė. Su humoru sako: „Kas protingesnis – ar vyras, ar moteris? Aišku, moteris – ar matėte kada nors moterį, kuri prarastų galvą dėl vyro kojų? O vyrai, pamatę moteriškas gražias kojas, praranda galvą.“
Čia tikrai reikia taip suvokti moteriško kūno grožį, moteriai – vyriško kūno grožį. Kai mato moteriško kūno grožį, jis ir savo kūną lengviau suvokia, kad mano šitai gražu, nosis mano graži, akys – išraiškingos.
– O jei moteriai patinka moteris, o vyrui – vyras, jie neišreiškia savo grožio?
– Išreiškia, be abejo, čia daug geriau. Man ir šunys gali patikti – šitas daug gražesnis nei kitas ir taip toliau. Bet ten mažiau šansų dėl optimalesnio vystymosi pagal mano praktinį patyrimą. Tarp kitko, turėkite omenyje, yra visokiausių monografijų, pašvęstų moteriškumui ir vyriškumui.
Būna, duodu skaityti tokią knygą apie dieviškumą moteryje, dieviškumą vyre. Lygina, kaip moteris žiūri į vyrą ir mato Apoloną, Dionizą, o vyras mato Venerą ir taip toliau. Normalus žmogaus vystymasis vis tik toks, kai vyras daugiau įsimyli vis tik moteris, kurios planuoja, pagimdo jam sūnų ir dukrą, padovanoja.
O moteris labiau myli vyrą, kuris jai padovanoja dukrą, taip pat padovanoja sūnų. Myli savo mažą sūnų, pradeda daugiau mylėti ir gerbti savo vyrą. Čia nėra tik toks potraukis, (...) čia yra menas, kuris įjungia pažinimą, bet ne informaciją apie kitą žmogų, o tikrai reikia pažinti šitą žmogų – pažinimas jo proto, jutimų, emocijų, jausmų, potraukis.
Yra vyriška siela ir moteriška siela. Yra moteriška ir vyriška dvasia. Tai visas kompleksas. (...) Visai gamtoje yra šis skirtumas – visi ir šunys, ir katės, ir liūtai, ir tigrai, ir drambliai, ir arkliai vis tik yra vyrai ir moterys.
– Homoseksualumo ir gamtoje matome, tarp gyvūnų.
– Taip, taip, bet jūs suprantate, kad čia yra iškrypimas, nes netęsiami šie gyvuliai, kurie nepalieka po savęs palikuonių, jų variantas gyvuliškumo, žmogiškumo... Ir dingsta šie variantai, toliau vystosi tik tie, [kurie palieka palikuonių]. (...)
