Ar partija be lyderio – naujiena? LSDP pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė sulaukė griežtos politologų ir geros dalies žiniasklaidos kritikos dėl, jų manymu, pirmininkės vengimo tapti galbūt sekančios LSDP koalicinės vyriausybės premjere. Priversti bandė ir prezidentas Gitanas Nausėda, matantis šansą turėti savo nuosavą kišeninę partiją.
Tačiau ar būtinai partija turi turėti vieną lyderį? Regis, ir demokratija, ir autoritarizmas leidžia turėti kolektyvinį lyderį.
Vienas iš radikalių atvejų – Raudonieji khmerai, praeito šimtmečio buvusios Kampučijos (dab. Kambodžos) komunistų partija, paskerdusi iki dviejų milijonų žmonių. Partija turėjo keturis pagrindinius vadovus, kurie vadinosi „brolis nr. 1“, „brolis nr. 2“ ir taip toliau, regis, 13 brolių juodvarniais lakstančių. Sovietų Sąjungą valdė kolektyvas, o jų lyderiai buvo tik statytiniai. Na, išskyrus Staliną. Šiandien Rusiją valdo Stalinas 2.0, kuris dar nesiunčia milijonų į gulagus, bet siunčia dvėsti Ukrainos žemėse.
Kitas atvejis – Švedijos žaliųjų partija, kuri, kaip ir daugelis kitų žaliųjų partijų, neturi partijos lyderio tradicine prasme. Partijai atstovauja du atstovai, visada vienas vyras ir viena moteris. Atstovus spaudai kasmet renka partijos suvažiavimas, ne daugiau kaip devynioms vienerių metų kadencijoms iš eilės.
Ar LSDP suka link Švedijos žaliųjų partijos vadovavimo modelio ir ar partijos pirmininkei atsisakius premjero posto partija netektų rinkėjų pasitikėjimo? Visų pirma, jeigu LSDP keičia partijos valdymo modelį, partija turėtų būti sąžininga rinkėjams prieš rinkimus – paskelbti apie galbūt naują partijos valdymo modelį. Jeigu iš tikrųjų LSDP sąmoningai pasirenka kolektyvinį valdymo modelį, kuriame nesvarbus partijos pirmininkas kaip partijos vedlys, o svarbiausia – partijos programa, tai tokiu atveju spaudimas partijos pirmininkei nebeturėtų prasmės, jis būtų nesąžiningas.
V. Blinkevičiūtės galimas pasirinkimas likti Briuselyje nebūtų traktuojamas išdavyste, asmeninių interesų patenkinimu. Ji ir pati patvirtina, kad kandidatų į premjerus partijoje ne vienas. Bet, kol neaišku, šis neaiškumas, mano supratimu, kenkia partijos įvaizdžiui.
Jeigu LSDP po rinkimų nori išlikti nepriklausoma nuo kažkieno politinių užgaidų partija, teks tą lyderystę ir rodyti.
Klausimas: kaip reaguotų į kolektyvinį lyderį LSDP rinkėjas? Ir apskritai Lietuvos rinkėjas, kuris, remiantis vykusių prezidento ir EP rinkimų rezultatais, pasirodė esąs gerokai konservatyvus. Gal, greičiau, eilinį kartą patvirtino, kad yra konservatyvus, todėl LSDP taip atsargiai teigia bent jau Lietuvoje progresyviai suprantamas socialdemokratines idėjas. (Šiame kontekste suprantama socdemų taktika šlietis prie dešiniųjų pažiūrų prezidento, siekiančio spręsti ir visus Lietuvos ūkinius klausimus su sąlyga, kad socdemų ideologija, kurioje žmogaus teisės vaidina svarbų vaidmenį, bus padėta dulkėti lentynoje. Jeigu būsimos koalicijos nariais taps karbauskininkai ir skvernelininkai, vienalyčių asmenų santuoką, vienalyčių asmenų partnerystę, Stambulo konvencijos ratifikavimą matysime kaip savo ausis.
Beje, socdemų komunalinių būstų politikos įgyvendinimas, tikėtina, pakibtų ant plauko. Mat bankų rėmėjams Lietuvoje svarbu paversti tik ką pradėjusius gyventi savarankiškai bankų vergais. Taip, komunaliniai būstai kaip tik sudaro sąlygas socialinei ir ekonominei lygybei, nes net ir neturintiems lėšų įsigyti būsto, ypač jaunimui ir jaunoms šeimoms, garantuojamas orus gyvenimas po stogu. Bet tai atskira tema.)
Taigi, kaip būtų reaguojama į revoliucinę LSDP partijos valdymo pertvarką, jeigu, žinoma, tokia įvyktų? Ranka į šią spekuliaciją numoti nederėtų tol, kol nepaaiškės partijos ir jos pirmininkės pozicija. Pasižiūrėkime į Lietuvos politinę istoriją nuo 1918 iki 1940 metų, ar joje atrastume prielaidų kolektyviniam lyderiui. Atsakymas kategoriškas – ne.
Sovietų okupacijos periodas tik sutvirtino pagarbą vieno lyderio institutui (nes matomas tik vienas partijos veidas, kas vyko užkulisiuose, žmones neinformavo). 1990–2024 metais dominavo ir dominuoja vieno lyderio – prezidento – idėja, pasireiškusi to lyderio garbinimu arba jo keikimu. G. Nausėda šia tautos psichologine būsena – užkonservuota nostalgija tvirtos rankos vadui – naudojasi vis įžūliau. Tai patvirtina jo neslepiamas siekis peržengti Lietuvos Konstitucijos nustatytas valdžių pasidalijimo ribas. Jeigu nesustabdysime, vietoje vieno turėsime du premjerus.
Pasiklausykite jo metų kalbos ir suprasite, apie ką kalbu. Mes puikiai žinome, kur veda panašios aspiracijos ir kaip jos prasideda. O prasideda dvejopų standartų taikymu – vienaip priešui, kitaip draugeliui – dėl ko Konstitucijos nurodymas prezidentui būti teisingam visiems išnyksta kaip rūkas. Antai asmeniniai kirpėjai už valstybės pinigus iš tos pačios operos, nors prezidentas toli gražu nėra ubagas. Juolab, kad jo žmona ne karalienė ir nėra rinkta atstovauti Lietuvai. Tai tik dar vienas liūdnai juokingas pavyzdys, rusiškai skambantis taip: „Жадность фрaеpa губит.“ Taip, rusiškai. Nes, regis, nėra lengva mums, buvusiems chalopams, atsisakyti privilegijų, nors ir menkų, mokesčių mokėtojų sąskaita.
Antai asmeniniai kirpėjai už valstybės pinigus iš tos pačios operos, nors prezidentas toli gražu nėra ubagas. Juolab, kad jo žmona ne karalienė ir nėra rinkta atstovauti Lietuvai.
Tęsiant temą, nemanau, kad kolektyvinis partijos valdymas prieštarautų esminiam socialdemokratų postulatui – gerovės valstybė visiems. Žodžio „visiems“ turinys reiškia rūpestį visais visuomenės sluoksniais, o tam reikalingas kolektyvinis politinis mąstymas. Bet, sutikite, viena yra kai partiją į rinkimus veda V. Blinkevičiūtė (sprendimas teisingas), o visai kita, kai ją veda kitas asmuo, neturintis tokių aukštų dalies visuomenės simpatijų ir pasitikėjimo kapitalo. Jeigu šiandien būtų paskelbtas kitas kandidatas į premjero postą, nesu įsitikinęs, ar partijos reitingai ženkliai nekristų.
Tam, kad kolektyvinio lyderio idėja netrenktų it žaibas iš giedro dangaus, neišgąsdintų LSDP rinkėjo, reikėtų jį paruošti, turėtų būti priimti sprendimai pačioje partijoje, jos statute, kuriame turėtų būti įrašyta kitokia partijos valdymo forma. Ar tam yra laiko? Abejoju. Ar toks noras yra? Dar labiau abejoju. Ar valdymo reforma būtina? Manau, kad taip, nes V. Blinkevičiūtei atsisakius premjero posto neparuošus dirvos, smūgis partijos patikimumui, visuotinis nusivylimas partija ir apskritai partijomis būtų galingas. Tokia padėtis būtų naudinga G. Nausėdai, kuris prisistatytų vieninteliu patikimu politiku Lietuvoje. Todėl, bet kuriuo atveju, šioje vietoje būtina aiški partijos komunikacija su rinkėjais.
Nežinau, ar G. Nausėdos kalba apie galimą jo pritarimą kito LSDP nario kandidatūrai į premjero postą turėtų būti traktuojama kaip gelbėjimosi ratas LSDP pirmininkei, bet aišku viena – nesvarbu, kas taptų premjeru, lyderystė, kolektyvinė ar ne, reikalauja tos lyderystės ir imtis. Ne prezidentui prieš rinkimus nurodinėti partijoms, ką skirti premjeru, rodyti simpatijas vienos ar kitos partijos atstovui. Tuo keliu bandė eiti prezidentė Dalia Grybauskaitė ir jai nepavyko. Galiausiai, pačios partijos sprendžia, ką skirti premjeru, o ko ne.
Jeigu LSDP po rinkimų nori išlikti nepriklausoma nuo kažkieno politinių užgaidų partija, teks tą lyderystę ir rodyti. Tik reikia apsispręsti, ar likti prie vieno partijos lyderio modelio, ar pasirinkti kolektyvinį lyderį. Pastarasis modelis leistų atsispirti G. Nausėdos bandymams uzurpuoti pačią partiją ir jos politiką. Jeigu uzurpuotų, žinant konservatoriaus prezidento simpatijas dešiniesiems radikalams, iš Lietuvos socialdemokratų partijos liktų tik jos iškaba. Tai būtų pragaištinga Lietuvos jaunajai demokratijai bei pačiai socialdemokratų partijai.
