80 m. reliatyvios taikos Vakarų Europoje pagimdė silpnus, bailius lyderius, formuojančius visuomenes pagal savo silpnumo lygį. Susidūrus su realia žiauria tikrove, kur žūtys patiriamos jau ne holivudiniuose filmuose, išsigąstama iki paralyžiaus. Kad būtų pateisintas bailumas, jis įvardijamas kaip atsargumas, o moralė bei sąžiningumas apverčiami aukštyn kojomis.
Ar reikia pavyzdžių? Ukrainos ir Izraelio atvejais Vakarų politikai, vengdami eskalacijų, stojo į agresoriaus, o ne aukos pusę. Štai JAV J. Bideno administracija, regis, siekia neleisti Ukrainai pralaimėti, bet ir jokiais būdais nelaimėti. Kaip kitaip paaiškinti kategorišką atsisakymą leisti Ukrainai naudoti tolimo nuotolio raketas ATACMS prieš Rusijos teritorijoje esančias karines bazes? Gerai, pagaliau sutiko leisti naudoti 80 km siekiančius šaudmenis ir, regis, tik Charkivo regione. Išsilaisvinę iš dvejus metus trukusio paralyžiaus britų, prancūzų, skandinavų, NATO vadovai (jau dešimt NATO narių) griebėsi reikalauti akivaizdaus: teisės smogti Rusijos karinėms bazėms ir susitelkti kariams Rusijos teritorijoje, nesvarbu, koks atstumas.
Tačiau JAV administracija liko kurčia. Sako, bijo branduolinio konflikto. Įdomu, kodėl JAV ir Jungtinės Tautos nebijojo sovietų Korėjos kare? Juk sovietai jau turėjo atomines bombas, bet – Vakarai žaibiškai konsolidavosi ir su JT vėliava ėmėsi ginti Korėją. Galimas paaiškinimas būtų toks: JAV ir Europa dar nebuvo pamiršusios Antrojo pasaulinio karo pradžios istorijos, kai JAV ir Europa pasidavė Hitlerio šantažui. Nepamiršo ir konkrečios karinės kovos prieš galutinį blogį svarbos, nebijojo žūti dėl to. Šiandien viskas pakito. JAV J. Bideno administracija puikiai suvokia, kad dėl bailios politikos ukrainiečiai moka krauju kiekvieną mielą minutę, tam, kad išsisuktų iš padėties, visą dėmesį nukreipia į vienintelį tikrą sąjungininką Vidurio Rytuose, bet ne tam, kad jį paremtų, o kad įvarytų jam peilį į nugarą. Panašiai ši administracija bent jau iki šios dienos elgėsi su Ukraina, vertė ją kovoti viena ranka.
Rusų banditų Charkivo ir Charkivo apskrities naikinimas ir yra tos ciniškos, atsiprašau, „atsargios“ JAV administracijos politikos išdava.
Reikalavimų koncertas Izraeliui, kovojančiam egzistencinį karą su septyniais jį apsupusiais priešais, begalinis. Visų pirma, palikti ramybei „Hamas“ skerdikus, kad tie ir toliau žiauriausiais būdais valdytų Gazą bei keltų grėsmę Izraeliui. Tai įvardijama derybomis dėl taikos. Ir dėl neva taikos JAV kelis mėnesius neleido Izraeliui pulti Rafacho miesto, nes buvo siekiama išvengti civilių aukų. Bet Izraelis užpuolė Rafachą, prieš tai buvo evakuota apie milijoną gyventojų iš mūšio lauko. Tačiau septynių mėnesių JAV kritikos Izraeliui ir dėl neva bado Gazoje, leido „Hamas“ skerdikams nutraukti derybas su Izraeliu, o Vakarų miestų gatvėse siautėti antisemitizmui. Taip pat leido Tarptautiniam baudžiamam teismui (TBT) reikalauti išduoti arešto orderius Izraelio vyriausybės vadovams.
Dėl TBT, kurį prieš Izraelį jau naudoja JAV: ne, teismas neprašo išduoti arešto orderio V. Putinui už fizinį ir kultūrinį Ukrainos genocidą, belaisvių žudymą, kankinimus, bet tik už vaikų grobimą. Putino bombos ant Charkivo prekybos centro, pilno žmonių, nesukėlė jokios TBT reakcijos. Kodėl nereikalaujama arešto ordino Sirijos skerdikui Assadui, nužudžiusiam virš 600 tūkst. bei sukėlusiam milijoninę pabėgėlių bangą? Kodėl ne Irano ajatoloms, skerdžiantiems iraniečius, homoseksualus, moteris, už karo ir terorizmo rėmimą Vidurio Rytuose ir Europoje?
Kodėl ne Kinijos vadovams, žiauriai persekiojantiems musulmonus ungurus, už žiaurų elgesį su budistų vienuoliais? Kodėl nereikalaujama arešto orderio ir naujiems Sudano vadovams, nes padėtis Sudane apokaliptiška: per pastaruosius 15 m. nužudyta 1,5 mln. žmonių, 8,6 mln. pabėgėlių. Anot JT organizacijų, šiandien, pabrėžiu – šiandien, 25 mln. sudaniečių reikalinga humanitarinė pagalba, 18 mln. žmonių gresia badas, 3,5 mln. vaikų iki penkerių metų – kas septintas vaikas – vegetuoja nuolatinėje badmiriavimo būsenoje. Jau nekalbant apie islamistus „Boko Haram“ šiaurės Nigerijoje, nužudžiusius 300 tūkst. vaikų, grobiantiems mergaites, viso to tikslas – jas prievartauti ir paversti žmonomis.
Kur Vakarų „humanistų“ ašaros? Propalestiniečiams visgi apsiverčia liežuvis 14 tūkst. Gazos civilių žūtis dėl „Hamas“ kaltės ir nuo netiesioginės Izraelio ugnies vadinti genocidu ir didžiausia istorijoje katastrofa. (Bendrą skaičių, 25 tūkst. žuvusių, šių metų gegužės 8 d. paskelbė Jungtinių Tautų Humanitarinių reikalų koordinavimo biuras. Visi kiti – nukauti teroristai. Gal jau laikas Lietuvos žiniasklaidai nustoti aptarnauti „Hamas“ skerdikus ir platinti jų laužtus iš piršto skaičius?) Tiek apie JAV „paramą“ Izraeliui.
O dabar apie sunkią Ukrainos padėtį fronte dėl nuolatinio ginklų ir šaudmenų trūkumo, dėl ribojimo naudoti JAV tolimos distancijos raketas prieš Rusijos teritorijoje esančias karines bazes. Kalbėjausi su „Blue/Yellow“ žmonėmis Ukrainos fronte: „Situacija labai prasta“. Rusų banditų Charkivo ir Charkivo apskrities naikinimas ir yra tos ciniškos, atsiprašau, „atsargios“ JAV administracijos politikos išdava. Pagaliau, pagaliau JAV ledai pajudėjo, bet beprasmiškai žuvusių civilių ir karių nebeprikelsi. Leidimas naudoti MLRS, bet tik 80 km atstumu, išduotas oficialiai tik Charkivo regione.
Ką gi, matyt Rusijos banditų patyčios iš JAV saviparalyžiaus tokios akivaizdžios, kad J. Bideno administracijai nieko nebeliko, kaip reaguoti, kad nebūtų apkaltinti tapę V. Putino gynėjais. Nors JAV administracija lyg ir vėl nusprendė apsimesti esanti pasaulio policininkė, bet kai vengi naudoti karinę galią, kai vengi remti ginančius Vakarų Europą nuo Rusijos nacių ir nuo islamistų Vidurio Rytuose, pagarbos tokiai galiai nebelieka. Jau tapo anekdotu situacija, kai vienos neturtingiausios valstybės sandalais dėvintys Jemeno teroristai hučiai šaudo sau netramdomi į Vakarų prekybos laivyną Raudonojoje jūroje lyg kokiuose tiruose. Iranas atvirai jiems teikia raketas, nes žino, kad yra nebaudžiamas.
Drįstu teigti, kad nuo 2008 m. JAV ir Europos nuolaidžiavimas Iranui, Kinijai, Rusijai ir sukūrė mus bandančius praryti monstrus. Perspėjimo ženklų, kad apeasmento politika, papirkimas banditų neduoda reikiamo rezultato, tikrai netrūko. Neeskalavimo baimė, leidusi pamiršti esminius vertybinius Vakarų demokratijų principus, atvedė mus į karo aklagatvį. Būdami Rusijos pašonėje, mes Lietuvoje matėme tų ženklų (nors labai atsilikome didindami karines pajėgas), dėl ko skambinome varpais. Seniesiems Vakarams, tačiau Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą tapo šoku. Tai būsena, kai matai žiauriausią smurto aktą, bet nenori patikėti, kad jis tikras, todėl puoli aiškinti, kad agresorius lyg ir nekaltas, jį išprovokavo, todėl neeskaluokime.
Drįstu teigti, kad nuo 2008 m. JAV ir Europos nuolaidžiavimas Iranui, Kinijai, Rusijai ir sukūrė mus bandančius praryti monstrus.
Stokholmo sindromas sukaustė Vakarus, todėl raudonos linijos buvo brėžiamos sau, o ne agresoriui. Ir Lietuvoje netrūksta Rusijos ir Kinijos ferstejerių, ką išryškino prezidento rinkimai. Netrūksta vis darančių biznį su Rusija, netrūksta apeinančių sankcijas. Kalbama apie dešimtis Lietuvos įmonių. Ar Valstybės saugumo departamentas, prokuratūra nenorėtų paskelbti jų sąrašą, apie jį tyliai kalbama prokuratūroje?
Susitaikymas su žiauria tikrove, kaip su įvykusiu faktu, skausmingas bet kam, tačiau tokios galybės kaip JAV, Vakarų Europa neturėtų pamiršti istorijos pamokų, antraip lipama ant to paties bejėgiškumo grėblio. Telieka tikėtis, kad JAV pagaliau atšauks visus JAV ginklų naudojimo apribojimus Ukrainai vardan mūsų visų taikos ir laisvės. Tai būtų investicija ir į mūsų pasitikėjimą JAV garantijomis mus ginti. Tik tokiu atveju pagaliau baigsis šis karas mūsų pergale.
