Prasidėjus karui Ukrainoje, raginome Vakarus atsibusti, raginome visomis išgalėmis remti Ukrainą ir iš esmės ginti demokratinį pasaulį. Stengėmės ir patys padėti bėgantiems nuo karo. Ir kartais galbūt apsimesdavome, kad negirdime tų, kurie čia, Lietuvoje, gimę, užaugę ir įleidę šaknis pareikšdavo, kad „na, karas juk visada kažkur vyksta“ ar „kodėl ne mano vaikams, o ukrainiečių vaikams tos nuolaidos į muziejų“.
Bet tai nėra kritinė masė, todėl dažniausiai tiesiog esame linkę nekreipti dėmesio. Tačiau čia ir problema, jog kartais svarbūs dalykai būtent dėl to, kad jie vyksta labai lėtai arba beveik net nepastebimai, tampa labai pastebimi, kai jau būna per vėlu ir kai reikia konstatuoti, jog pražiūrėta, laiku nesureaguota.
Didelė dalis ir autoritarinių lyderių atėjo ne su perversmais ar daužomais langais. Jie atėjo neretai ir demokratinių rinkimų keliu. Ir nebuvo taip, jog čia pat prasidėdavo represijos, sodinimai į kalėjimus. Ne, tai daroma palaipsniui, manipuliuojant, duodant duonos ir žaidimų, pasitelkiant propagandą ir kitus instrumentus, kas neiššaukia visuomenės pasipriešinimo. O finale turime Baltarusiją, kurioje 2020 m. vasarą protestuotojams, kurie net batus nusiaudavo prieš užlipdami ant suoliuko, buvo laužomi kaulai ir elgiamasi su tokiu žvėriškumu, kad sunku ir suvokti. Į ką pavirto Rusija, irgi matome. Tai mirtis ir karas.
Ir galima pagalvoti, jog kaip gerai, kad Lietuva toli nuo to. Bet ar tikrai neskamba mums jokie pavojaus varpai? Ir ne tik todėl, kad yra tokių, kuriems kliūna Ukrainos vėliava, kurie vis dar galvoja, kad Ukraina pati kalta. Juk rėmėjų prezidento rinkimuose turi ir kandidatai, kurie iš esmės pasisako prieš NATO, rėmėjų turi kandidatai, kurie net populizmą jau pateikia kaip kažką gero ir pačiu primityviausiu būdu bando ieškoti rinkėjų paramos.
Bet eikime toliau. Meras į miesto tarybą susodina visą savo šeimą. Šeima valdo didžiulius verslus, viskas susiję, interesų konfliktai faktiškai neišvengiami. Kiti verslininkai jau beveik atviru tekstu kalba, kad taip lengvai su savo verslu į tą miestą neateisi, jeigu negausi „palaiminimo“. Dar tas pats meras dvejus karo metus vis žadėjo išvesti savo verslą iš Rusijos, bet ir toliau verslas labai pelningai dirbo, o įmonės Rusijoje vadovybė nesikuklino dar ir Rusiją paatstovauti. Ir mero sūnūs nesikuklina teismais grasinti, jeigu kažkas išdrįs pasakyti tai, kas yra ir arkliui aišku, bet verslininkui nelabai malonu. Ir tai nėra atsitiktinumas. Kas nutinka su žmonėmis, kurie patys kuria žaidimo taisykles ir yra miesto šeimininkai, galime puikiai suprasti. Tai natūrali išdava.
Taigi, ar tikrai mums neskamba jokie varpai? Aukščiausi šalies vadovai sėdi renginių metu greta antidemokratijos simboliu tapusio mero arba dar imasi ir gynybos iškilus vėl kokiai nors istorijai apie jį. O į protestus kartais ateina vos keletas pilietiškų miestiečių ar grupė krepšinio fanų, kuriems ne vis tiek, kokia to tik ką pakloto asfalto ar sudėtų trinkelių kaina.
Ar nesame tos varlės, kurias norima išvirti labai palaipsniui didinant temperatūrą, kad vis priprastume, o kai jau susivoksime, bus per vėlu? Ir tada kokią teisę turime moralizuoti Rusijos žmonėms, kad jie neina į gatves. Jų ėjimo kaina yra laisvės netekimas, sulaužyti kaulai. O mes kol kas niekuo nerizikuojame. Bet renkamės patogiai tylėti. Kad tik netaptų per vėlu kalbėti ir veikti. Demokratija nėra duotybė, jai reikia nuolatinio palaikymo ir ji gali būti trapesnė nei mums atrodo.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
