Leidykla „Briedis“ pristato Sergejaus Žirnovo knygą „Legendų šešėlyje. Buvęs KGB karininkas apie slaptą šnipų pasaulį“.
1961 m. Maskvoje gimęs S. Žirnovas veiklą KGB pradėjo dar studijuodamas tarptautinius santykius ir užsienio kalbas. Vėliau mokėsi SSRS KGB Raudonosios vėliavos institute, kuriame buvo ruošiamas žvalgybiniam darbui užsienyje. Kaip rašo pats autorius, „ten supratau, kad diplomai tėra priedanga, nes tikroji galia dalijama užkulisiuose. Trejus metus studijavau agentų verbavimo metodus, operatyvinę psichologiją, kriptografiją, kodavimą, infiltravimo būdus, priedangos valdymą, informacijos analizę. Trejus metus mokiausi meistriškai slėptis, apsimetinėti, klaidinti. Būti kitu, meluoti nedrebėdamas. Žavėti, manipuliuoti, stebėti ir likti nepastebėtas.“
Kaip sovietų saugumo agentas, Žirnovas kurį laiką dirbo Prancūzijoje, sekė tenykščio politinio ir visuomeninio elito atstovus, tačiau 1991 m. nusprendė palikti tarnybą KGB ir paviešino nemažai slaptos vidinės informacijos. Iš pradžių dėl valstybės paslapčių išdavystės Žirnovui buvo iškeltos baudžiamosios bylos, tačiau vėliau nutrauktos, nes jose labai nepalankiai skambėjo buvusių KGB, o dabar – Rusijos FST aukštų karininkų pavardės. Vis dėlto Įstaiga (kaip SSRS ir Rusijos saugumą vadina pats autorius) niekada nepaliko Žirnovo ramybėje ir metodiškai veržė kilpą aplink jo kaklą. Supratęs, kad Vladimiro Putino valdomoje Rusijoje su juo gali būti susidorota tyliai, be triukšmingų baudžiamųjų bylų ir teismo, 2001 m. autorius pabėgo iš Rusijos ir gavo politinį prieglobstį Prancūzijoje. Su smulkmenišku ir kerštingu vidutinių gabumų KGB kapitonu V. Putinu autoriui teko bendrauti 1980 m., kai Maskvoje vyko olimpinės žaidynės. Žirnovas tada dar nedirbo sovietų saugumo struktūrose, buvo paprastas studentas ir Putinas apklausė jį dėl „įtartino pokalbio“ telefonu su jaunu prancūzu.
Su smulkmenišku ir kerštingu vidutinių gabumų KGB kapitonu V. Putinu autoriui teko bendrauti 1980 m., kai Maskvoje vyko olimpinės žaidynės. Žirnovas tada dar nedirbo sovietų saugumo struktūrose, buvo paprastas studentas ir Putinas apklausė jį dėl „įtartino pokalbio“ telefonu su jaunu prancūzu.
Šioje knygoje autorius siūlo pažvelgti į slaptą sovietų ir Rusijos šnipų, tėvynėje išdidžiai vadinamų žvalgais, pasaulį. Žirnovas panardina skaitytoją į garsių, pasaulio istorijos eigą pakeitusių šnipinėjimo bylų sūkurį. Čia atskleidžiami garsiausių pasaulio slaptųjų tarnybų – Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA), MI6, „Mossado“ ir, žinoma, KGB – slapčiausių operacijų užkulisiai. Autoriaus pasakojimai, kuriuose istoriniai įvykiai susipina su asmeniniais prisiminimais, padės suprasti taikytas strategijas, atskleis dramatiškas išdavystes, nušvies ambicingiausių šnipinėjimo misijų tikslus. Knyga ne tik praskleis uždangą nuo šešėlinio šnipų pasaulio – joje rasite ir gilių apmąstymų apie tai, ką iš tiesų šiems žmonėms reiškė žodžiai „ištikimybė“, „valdžia“ bei „moralė“.
„Esu buvęs KGB šnipas, – rašo autorius. – Šio sakinio turėtų pakakti, kad griūtų jūsų reputacija ir atsidurtumėte už visuomenės ribų. <...> Šnipinėjimas yra tamsioji, neteisėta ir nusikalstama geopolitikos pusė. Diplomatijai pasiekus ribas, kai oficialiosios politikos nebepakanka, į apyvartą paleidžiami šnipai. Vyriausybės jiems slapta suteikia visas įmanomas teises: visišką veiksmų laisvę, leidimą taikyti abejotinus metodus, neribotą finansavimą. Svarbiausia – pasiekti tikslus, kad ir kokie purvini jie būtų. Žinoma, visa tai daroma tik dėl nacionalinių valstybės interesų.“
Knygą iš prancūzų kalbos vertė Raimonda Baškytė
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Atsitiktinis telefono skambutis, perdėtas plepumas su nepažįstamu prancūzu man vos nekainavo karjeros ir galbūt laisvės – ilgas ir laisvas pokalbis sužadino KGB smalsumą. Buvau iškviestas į Lubianką, kur mane apklausė jaunas kapitonas, atsiųstas iš Leningrado, kad sustiprintų KGB pajėgas olimpinių žaidynių metu. Kapitono pavardė buvo Vladimiras Putinas!
Prisimenu sausą, griežtą vyruką, besidairantį žmogaus, kurį galėtų palaužti. Nesvarbu, kurį... Jaučiau neslepiamą jo garbėtrošką, siekį lipti per galvas. Buvo pasiryžęs sužlugdyti mane vien dėl paaukštinimo, o svarbiausia – dėl galimybės visam laikui persikelti iš gimtosios provincijos į sostinę. Išsisukau vaidindamas arogantišką auksinio Maskvos jaunimėlio atstovą ir tarsi netyčia paminėjęs Brežnevo anūko, kuris tikrai buvo mano MGIMO laidos bendramokslis, pavardę. To pakako, kad provincialas Putinas atsitrauktų: žinojo, jog kai kurios pavardės prilygsta ženklui nekišti nagų – tai galiojo net grėsmingajam Valstybės Komitetui. Tąkart jam teko pasiduoti.
Pirmas KGB sukeltas išgąstis nenuslopino nei įžūlaus mano smalsumo, nei polinkio peržengti režimo brėžiamas raudonąsias linijas.
Trečiame kurse slapta klausydavausi radijo stoties „France Inter“. Vieną dieną, žinodamas atsakymą į viktorinos klausimą, neatsispyriau pagundai išsiųsti telegramą į Paryžių – už geležinės uždangos tai buvo griežtai draudžiama! KGB užgriuvo mane, tarsi vidury Kremliaus būčiau surikęs „Tegyvuoja Prancūzija!“
Prisimenu sausą, griežtą vyruką, besidairantį žmogaus, kurį galėtų palaužti. Nesvarbu, kurį... Jaučiau neslepiamą jo garbėtrošką, siekį lipti per galvas. Buvo pasiryžęs sužlugdyti mane vien dėl paaukštinimo, o svarbiausia – dėl galimybės visam laikui persikelti iš gimtosios provincijos į sostinę.
Antra apklausa. Dar keletas šalto prakaito bangų. Buvau devyniolikos, ėmiau mėgautis šiurpuliu, kurį patirdavau laužydamas draudimus. Jie tai pastebėjo. Iš esmės tada viskas ir prasidėjo.
Man pasiūlė kitokią ateitį. Už visuomenės ribų, nematomą, su netikrais pasais, svetimomis pavardėmis. Niekada tiesiai nepasakė, kad veiksiu neteisėtai ar būsiu šnipas. Šiuo bjauriu žodžiu vadindavo tuos, iš anapus, o apie mūsiškius sakydavo – žvalgas. Tas, kuris eina pagrindinių būrių priešaky, vienas tamsioje naktyje, kartais net ir kitoje fronto pusėje. Slaptasis nematomo fronto kovotojas.
Kodėl sutikau? Žinojau siaubingą KGB reputaciją, kraupią gulago ir stalininio valymo istoriją. Tiesa ta, kad buvau susijaudinęs kaip niekada anksčiau. Nuskambės keistai, tačiau besibaigiančios Sovietų Sąjungos slaptosios tarnybos pasiūlymas man buvo romantiška garbė, atrodė susijęs su nuotykiais, tamsiais romanais, filmais apie karą. Buvau kviečiamas į šešėlių broliją. Akivaizdu, kad jaučiausi pamalonintas, o svarbiausia – buvo siaubingai smalsu. Norėjau sužinoti tai, ko niekada nesakydavo per televiziją, pažinti mašiną iš vidaus.
Be to, šnipams buvo lemta kirsti geležinę uždangą ir keliauti po laisvąjį pasaulį, o platumos mane traukė. Kaip toje dainoje: „Ne žmogus renkasi jūrą, jūra renkasi žmogų...“
1984 m. rugpjūtį, prieš išvykdamas į Andropovo institutą, automobilių stovėjimo aikštelėje prie Lužnikų stadiono vėl trumpai sutikau Putiną. Stovėjo kiek atokiau, vienas, vyresnis už kitus. Atpažino mane. Ironiškai pasisveikinau, bet jis neatsakė. Žinojo, kad 1980 m. pasirodė prastai ir kad aš tai pastebėjau. Jis norėjo patekti į pirmosios generalinės KGB valdybos valdybą S, kur patekau aš, tačiau jam nepavyko.
1984 m., baigęs MGIMO, įstojau į Miško mokykla pramintą Andropovo KGB institutą – žemėlapiuose nepažymėtą, miškuose į šiaurę nuo Maskvos įkurtą slaptą įstaigą, kurioje apmokydavo dirbti užsienyje skirtus šnipus. [...]
Na, o Putinas 1985 m. neišlaikė Andropovo instituto baigiamųjų egzaminų. Jam buvo numatyta vieta centrinėje Jasenevo (Maskvos) KGB būstinėje, tačiau vertintojai nusprendė, kad Putinas yra nestabilus, nepatikimas, keltų pavojų tarnybai ir išsiuntė atgal į gimtąjį Leningradą. Jis taip ir nesusitaikė su pažeminimu būti grąžintam į pradinį tašką – tapo elito atstumtu kerštaujančiu vidutinioku. KGB nepriėmė Putino į šnipus. Neabejoju, kad būtent todėl jis nusprendė užvaldyti viską, ir tai, deja, jam pavyko.
Buvau kviečiamas į šešėlių broliją. Akivaizdu, kad jaučiausi pamalonintas, o svarbiausia – buvo siaubingai smalsu. Norėjau sužinoti tai, ko niekada nesakydavo per televiziją, pažinti mašiną iš vidaus.
1991 m. KGB „nelegalų“ valdyba išsiuntė mane į Prancūziją, kad infiltruočiausi į ENA (Nacionalinė administravimo mokyklą). Sovietų Sąjunga jau sverdėjo, tačiau tada dar nežinojome, kad ji netrukus grius. Į Paryžių atvykau įsimylėjęs šalį, su plačia šypsena veide ir slaptajai misijai tobula žurnalisto priedanga: galėjau stebėti, žymėtis ir sudarinėti būsimojo prancūzų elito bylas. Atsidūriau pirmose eilėse: mokiausi ir girtavau su tais, kurie po dešimties metų valdys šalį. Žymėjausi viską. Kas yra golistas, o kam labiau patinka Miteranas. Kas, regis, prijaučia JAV. Kas per daug geria, per daug kalba, per daug ar kitaip santykiauja. Kas vieną dieną galbūt išduos.
Mergina iš Austrijos man pasirodė ganėtinai kritiška Gorbačiovo politikos atžvilgiu, – vakarietiškos gorbimanijos laikais tai buvo retas dalykas, – ir jaučianti nostalgiją imperinei Sovietų Sąjungos didybei. Jos byloje raudonu pieštuku užrašiau: „gera kandidatė verbuoti“. Ji ir bus užverbuota... po dvidešimt penkerių metų, tapusi Putino reikalui visiškai pasišventusių Austrijos kraštutinių dešiniųjų vyriausybės užsienio reikalų ministre. Idant galutinai ją korumpuotų, Putinas atvyks pašokti jos vestuvėse ir skirs „Rosneft“ valdybos nare. Atstumta savo šalies, ji galiausiai įsikurs Rusijoje, kur netrukus bus pamiršta, nes taps nebenaudinga.
