Laikus, kuriais gyvename, gali apibendrinti sąvokos, kuriomis pasirenkame reikšti tai, kas mums svarbu. Net jei darome tai ironiškai. Mes gyvename maksinimo epochoje ir esame (ne)pailstantys maksintojai.
Anglakalbėje interneto erdvėje pastarąjį dešimtmetį išpopuliarėjęs ir dažniausiai kaip priesaga vartojamas terminas „-maxxing“ ne veltui prigijo įvairiose kalbose ir šiuolaikinėse subkultūrose. Jis atspindi dabarties visuomenės gyvenimo ritmą ir net jo prasmės suvokimą.
Bet kurio iš maksinimų esminis tikslas – savo išvaizdos, asmenybės ar tam tikrų gebėjimų tobulinimas. Visiškas savo gyvenamojo laiko ir resursų optimizavimas tam, kad pasiektum aukščiausią galimybių ribą. Iš esmės, maksinimas yra absoliučios koncentracijos ir idealios būklės siekis.
Žymiausia maksinimo forma – išvaizdos maksinimas (looksmaxxing). Terminas, sujungiantis ne tik estetinį vertinimą, bet ir žmogiškųjų santykių sutapatinimo su rinka, konkurencine aplinka, žaidimu tendencijas. Paprastai sakant, išvaizdos maksinimas yra bandymas tapti patraukliausia savo versija ir sulaukti didžiausio populiarumo santykių paieškos rinkoje.
Entuziastingiausi išvaizdos maksintojai ne tik leidžia valandų valandas formuodami savo kūną sporto salėje ar išbandydami keisčiausias dietas, bet ir užsiiminėdami tokia veikla kaip vadinamasis kaulų daužymas (bonesmashing), kai jauni vaikinai tranko savo žandikaulį kietu objektu, bandydami suformuoti norimą jo formą.
Išvaizdos maksinimas turi nemažai kitų, su šiuo procesu susijusių maksinimo formų. Sporto salės maksinimas, stiliaus maksinimas, asmenybės maksinimas. Plintančią maksinimo kultūrą papildė ir įvairios alternatyvos – miego maksinimas, proteinų vartojimo maksinimas, paplūdimio maksinimas.
Terminas ir jį nukalusios subkultūros įtaka tiek išplito, kad maksinimas pradėtas siūlyti beveik visuose paskutiniųjų metų populiariausio žodžio rinkimuose. Jis tapo sociologinių ir kultūrinių mokslo analizių dalimi. Sąvoka, kurią galime rasti naujausiuose tyrimuose, kalbančiuose apie dabarties paauglių ir jaunimo (ypač vaikinų) gyvenimo būdą ir pasirinkimus.
Į maksinimą galima žvelgti ironiškai, spėjant, kad tai tik dešimtmečiui ar dar trumpesniam laikui populiariojoje kultūroje ir viešojoje erdvėje išplitęs terminas. Bet kartu galima numanyti ir tai, kad šis terminas neatsirado atsitiktinai. Kad už tiek vulgaraus, tiek ironiško jo vartojimo konteksto slypi dabarties visuomenės būklę apibrėžti padedančios esmės.
Maksintojas į gyvenimą žiūri kaip į potencialaus savęs išpildymo galimybę. Beveik visada tas išpildymas susijęs su fizinėmis savybėmis arba konkrečiais potyriais, malonumo siekiu. Visuomenė maksintojui – konkurencinis laukas, kuriame veikia kiti potencialūs maksintojai arba tie, kurie turi geresnes startines pozicijas ir juos reikia pasivyti ir pralenkti.
Tai reiškia, kad kuo didesnę savo laiko dalį turi skirti tam, kad pasiektum labai konkretų ir aukščiausius reikalavimus atitinkantį tikslą. Atsisakai kasdienų malonumų, kasdienio gyvenimo, kasdienių pokalbių ar veiklų tam, kad vaikytumeisi nusistatyto idealo.
Visuomenė maksintojui – konkurencinis laukas, kuriame veikia kiti potencialūs maksintojai arba tie, kurie turi geresnes startines pozicijas ir juos reikia pasivyti ir pralenkti.
Sunku nepastebėti, kad maksinimo kultūra į išvaizdos ar asmeninių gebėjimų lygmenį perkelia socialinėje ir ekonominėje erdvėje įsitvirtinusias ir norma tapusias absoliutaus efektyvumo ir efektyvumo absoliutinimo prielaidas.
Išvaizdos maksintojas niekuo nesiskiria nuo postmoderniame kapitalizme įsitvirtinusio darbo ar veiklumo maksintojo. Dažnai tai netgi yra tas pats asmuo, bandantis „sumaksinti“ visą savo gyvenimą. Tai žmogus, kuris viešojoje erdvėje entuziastingai teigia nuolat dirbantis, atostogas verčiantis darbostogomis, poilsį verčiantis nuolatine aktyvių ir jo kūną ar asmenybę tobulinančių veiklų seka.
Štai jis entuziastingas ir nuolat siekiantis naujų tikslų darbe. Visada ryžtingas ir pasitempęs. Visos jo pabaigos tėra naujos pradžios. Štai jis sporto salėje, tobulinantis savo išvaizdą ir puikiai besijaučiantis. Štai jo atostogos, per kurias siaučiama su jėgos aitvarais, nardoma, lakstoma keturračiais, ropščiamasi į kalnus ar išdidžiai stovima ant prarajos krašto.
Nieko neveikimas, nejudėjimas, neaktyvumas, lėtumas ar nuobodulys tokiam maksintojui atrodo ne neišvengiamos žmogaus egzistencijos dalys, o prarastas laikas. Laikas, kuris išbraukiamas iš gyvenimo ir pralaimimas kovoje su nesenėjimu ar netgi pačia mirtimi.
Paprastai sakant, maksinti šiems žmonėms reiškia optimizuoti ir aktyvuoti savo gyvenimą. Optimizuoti ir aktyvuoti čia sinonimiška prasmingumui ir pačiai gyvasčiai. Nemaksinimas pavojingai priartina laikinumo, pažeidžiamumo, trapumo ir žmogiškojo mirtingumo idėjas.
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad savęs tobulinimas, naujų gebėjimų ugdymas, pastangos ar nuolatinis aukštesnių tikslų siekis yra kažkas negero. Anaiptol, tai normali žmogaus būties dalis. Bet tuo pat metu su maksinimo kultūra prarandamos distancijos, prarandamas balansas, prarandama neaktyvaus poilsio, lėtumo, paprastumo, nuobodumo samprata.
Bet tuo pat metu su maksinimo kultūra prarandamos distancijos, prarandamas balansas, prarandama neaktyvaus poilsio, lėtumo, paprastumo, nuobodumo samprata.
Maksinimas reikalauja optimizuoti viską – laiką, jėgas, emocijas, netgi santykį su kitais žmonėmis. Viskas, kas trukdo maksinti, yra tavo priešai ar trukdžiai. Tarp jų ir nuovargis, išsekimas, savo ribų pripažinimas, nuosaikumo ar balanso idėjos.
Ji atima mėgavimąsi, reikalaujantį lėtumo, atima džiaugsmą nuobodžiauti ir nuobodulį išsklaidyti, atima snūduriavimą, atima buities paprastumą, paprastus, nebūtinai prasmingus, bet tuštumą paslapčia pildančius pokalbius su draugais ir artimaisiais.
Mus supanti viešoji erdvė, jos pateikiamos sėkmės ir prasmės istorijos pastaraisiais dešimtmečiais šlovina maksinimą. Nuo patobulintų kūnų iki unikalių gebėjimų, nuo efektyviausių veiklų iki įspūdingiausių atostogų. Sunku atsilaikyti kovoje su pro visur besiveržiančia maksinimo dvasia. Net tada, kai slapčia jauti, kad nuo kasdienybės maksinimo mieliausia slėptis nereikšmingų akimirkų minimalizme.
Mus supanti viešoji erdvė, jos pateikiamos sėkmės ir prasmės istorijos pastaraisiais dešimtmečiais šlovina maksinimą. Nuo patobulintų kūnų iki unikalių gebėjimų, nuo efektyviausių veiklų iki įspūdingiausių atostogų.
Kino ekranuose besisukant Christopherio Nolano atgaivintai Odisėjo istorijai, norisi prisiminti ir kitą Antikos pavyzdį. Pavyzdį, kuris gal net dar geriau nei Odisėją graužianti nostalgija ir dievų tvarkos sunaikinimo kaltė apibūdina dabarties žmogaus jauseną ir jo būtį.
„Dedalas nusileido ant žemės ir tarė sūnui:
– Klausyk, Ikarai, tuojau mes išskrisime iš Kretos. Būk atsargus! Nesileisk pernelyg žemai prie jūros, kad sūrūs bangų purslai nesuvilgytų tavo sparnų. Nekilk ir arti saulės, nes karštis gali ištirpdyti vašką, ir plunksnos pabirs. Skrisk paskui mane ir neatsilik.“
