Vokietiją sukrėtęs islamisto teroristinis išpuolis Berlyne per „Christopher Street Days“ (CSD) privertė susigūžti. Tačiau ši reakcija netinkama – reikia būtinai atsitiesti ir dar aukščiau bei dažniau kelti vaivorykštės vėliavą. Ne tik kaip seksualinių mažumų LGBT simbolį, bet ir kaip ženklą, kad radikalų neapykantos skleidžiama tamsa neužgoš laisvos visuomenės įvairovės.
LGBT+ bendruomenė, sujungianti seksualines mažumas – lesbietes, gėjus, biseksualus, transseksualus ir visas kitas seksualines orientacijas ir lytines tapatybes, yra pratusi prie neapykantos ir agresijos. Visgi tokio masto išpuolis sukrečia kaskart iš naujo. Įvairiuose Vokietijos ir pasaulio miestuose CSD, Lietuvoje minimos kaip „Pride“, eitynės skirtos atminti 1969 m. Niujorke užgimusiam judėjimui už LGBT teises. Tuomet homoseksualumas dar buvo draudžiamas, policija nuolat rengdavo reidus gėjų baruose, tačiau tąkart Christopher gatvės „Stonewall“ bare lankytojai tokiam reidui pasipriešino ir kilo riaušės.
Praėjus daugiau nei pusšimčiui metų kyla klausimas, ką daryti su kitokia agresija? Įstatymai lyg ir stovi mažumų pusėje, bet kodėl nevaldomas pyktis užgimsta jaunimo širdyse? Taip, kaip nutiko su Vokietijoje, demokratinėje šalyje, gimusiu ir liberalumu garsėjančiame Berlyne užaugusiu Abdulu B. Kodėl jis pasirinko teroristo kelią? Kokią įtaką turėjo socialiniai migrantų šeimos įgūdžiai, ekstremistinis religinis smegenų plovimas, švietimo ir teisėsaugos padaryti bei nepadaryti žingsniai?
Visi šie klausimai dabar keliami Vokietijoje. Tyrėjai, komisijos, politikai pluša rengdami išvadas ir siūlymus, kaip stiprinti apsaugą, kontrolę. Visa tai yra teisinga ir reikalinga, tačiau būtina nepamiršti ir garsiai skleisti kitą žinią: mūsų neįbauginsite, tolerantiškos ir demokratiškos visuomenės neužčiaupsite ir jos laisvių nesuvaržysite. Ir ši žinia skirta ne tik religiniams fanatikams, bet ir kitiems ekstremistams. Berlyno „Amadeu-Antonio“ fondo duomenimis, per pastaruosius metus išpuoliai prieš CSD renginius smarkiai išaugo. Tiek iš islamistų pusės, tiek iš kraštutinių dešiniųjų. Dešinieji ekstremistai, ne paslaptis, dažnai yra rinkėjai vis stiprėjančios radikalios dešiniosios partijos Alternatyva Vokietijai AfD, kuri su panieka vertina vaivorykštės simboliką.
Būtent todėl demokratinės politinės jėgos turi aiškiai pasakyti, kad yra vaivorykštės, o ne tamsos pusėje. Vokietijos kancleris krikščionis demokratas Friedrichas Merzas netrukus po išpuolio sureagavo teisingai. Jis viešai pareiškė, kad visuomenė neturi leistis įbauginama, nes būtent toks yra radikalų tikslas: „Jie nori supriešinti mūsų visuomenę, jie nori atimti iš mūsų tai, kas svarbiausia – mūsų atvirumą ir mūsų laisvę.“
Kad konservatyviu kancleriu patikėtume, reiktų padaryti dar daugiau. Merzas nėra mėgstamiausias LGBT bendruomenėje, nes, kilus diskusijai, ar vaivorykštės vėliava turėtų plevėsuoti ant Bundestago per CSD, jis pareiškė, kad parlamentas nėra cirko palapinė ir taip įžeidė daugelio jausmus. Tuomet jis stojo Bundestago pirmininkės, partietės Julijos Klöckner pusėn, kuri dar 2025 m. uždraudė per šią šventę LGBT vėliavai plazdėti ant Bundestago, neleido ir šiemet. Todėl šių politikų užuojautos po išpuolio kai kuriems atrodo nenuoširdžios. Būtų metas jiems dėti visas pastangas atitaisyti savo klaidas. Nors ir po laiko – kelti vaivorykštės vėliavą ir svarbiausioje valdžios institucijoje.
To norėtųsi ir Lietuvoje. Po išpuolio Berlyne pasigedau reakcijų iš Lietuvos vadovų. Pagrįstas yra grupės Vokietijos lietuvių viešas laiškas prezidentui Gitanui Nausėdai, ministrui pirmininkui Mindaugui Sinkevičiui ir Seimo pirmininkui Juozui Olekui, kuriame jie ragina Lietuvos valdžios institucijas aiškiai pasmerkti teroristinį išpuolį Berlyno LGBTQ+ eitynėse ir parodyti solidarumą su aukomis.
Vokietijoje sakoma: „Reikia parodyti vėliavą.“ Tai reiškia, kad laikas nelikti nuošalyje ir būtina išreikšti savo poziciją. Metas dar aiškiau parodyti vaivorykštės vėliavą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
