Pastaruoju metu sekant politikų pasisakymus, skelbiamus viešojoje erdvėje, nori nenori tenka suglumti. Vienas Vyriausybės kabinetas, vienos partijos ministrai, visi kalba lietuviškai, nereikia nei lenkų, nei anglų kalbų žinojimo. Tačiau vis dėlto ne tik ministrams, bet ir visai Vyriausybei vadovaujančiai ministrei pirmininkei, jau norisi užduoti elementarų klausimą, ar tikrai prieš kalbant visuomenei nederėtų pasikalbėti tarpusavyje.
Taigi, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas sako, jog Rusija su turimomis priemonėmis mūsų regione „pilnavertiškai įvykdyti kokių nors provokacijų negali“, nes sausumos pajėgų trūksta. Tiesa, čia pat ministras įvardija, jog tos turimos priemonės yra: aviacija, raketos, taktinis branduolinis ginklas, laivynas. Suprasti būtų galima, jeigu kalbėtume apie rimtesnę operaciją, bet, pasirodo, ir viso šito neužtenka net ir provokacijai.
Neabejotina, ministras žino daugiau nei eilinis Lietuvos pilietis ar gyventojas. Tačiau ministrui derėtų rimtai susimąstyti, kokia gali būti žmonių reakcija, kai viename sakinyje atsiranda branduolinio ginklo minėjimas ir kaip fakto teigimas, jog net pilnavertiškų provokacijų būti negali. Be papildomo paaiškinimo, mažų mažiausiai toks ministro kalbėjimas bus įvertintas su didele nepasitikėjimo doze. Kalbant saugumo ir grėsmės temomis, kiekvienas žodis turi būti tiesiog nušlifuotas.
Tuo labiau, jog tą pačią dieną kitame straipsnyje skaitome, kad užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Davoso forume pareiškė, jog „Europai, kokia ji yra dabar, gresia didelis pavojus ir mes tikrai skaičiuojame valandas iki kito Rusijos eskalacijos etapo“. Bet iš kito ministro juk tik ką išgirdome, jog net provokacijų galimybės ribotos, o čia jau skaičiuojame valandas. Ir tai jau ne pirmas kartas, prieš kelis mėnesius stebėjome labai panašią situaciją, kai vienas sako, kad grėsmė didėja, o kitas sako, kad niekas nepasikeitė.
Bet visame šitame visuomenė girdi tai, jog reikia daugiau pinigų gynybai. Kas naujus mokesčius nori įvesti, kas siūlo gynybos stiprinimui tiesiog skolintis iš gyventojų. O kur dar diskusijos dėl visuotinio šaukimo. Bet visuomenė negirdi, kur išaušus valandai X jie turėtų slėptis, nes iš esmės realiai saugių vietų faktiškai nėra įrengta, priedangos nėra lygu slėptuvėms.
Dalis gyventojų taip ir negirdi net didžiuosiuose miestuose kaukiančių sirenų, pranešančių apie pavojų, o bent jau dalies ligoninių personalas per šiuos beveik dvejus metus nieko nėra girdėjęs, ką jie turėtų daryti, nors jų veikimas būtų kritiškai svarbus gelbstint žmones.
Dar daugiau, mes matome, kaip politikai, kurie turi rodyti lyderystę, nusirita iki tokio lygio, jog ambasadorių skyrimo procesą lydi tiesiog su sveiku protu jau prasilenkiantys komentarai, o prioritetas turėti ambasadorių Lenkijoje tokiu sudėtingu metu tampa mažiau svarbus nei asmeninės ambicijos ir noras parodyti, kuris čia kietesnis. Tik ir problema, kad parodomas jau ne kietumas, o tiesiog atsakomybės neturėjimas ir valstybės interesų nepaisymas.
Ir tik retorinį klausimą belieka kelti, ar matant šį politikos lyderių stumdymąsi smėlio dėžėje, elementarų negalėjimą susėsti ir susitarti, gali atsirasti pasitikėjimo jausmas, kad jie tikrai išaušus tai valandai X iš tos smėlio dėžės išlips, o ne pradės ašaroti, kad kažkas kibiriuką ir kastuvėlį atėmė.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
