Vladimiras Putinas, jo užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kiti Rusijos valdžios atstovai ir propagandistai nuolat šaukia Ankoridžo susitarimų (2025 metai) tarp V. Putino ir Donaldo Trumpo dvasią. Nei D. Trumpas, nei Marco Rubio tokios susitarimų dvasios nepripažįsta.
Politikoje, teisėje, versle ir tarptautiniuose santykiuose terminas „susitarimo dvasia“ vartojamas, kai kalbama apie tvirtus, bet kokiu nors dokumentu nebūtinai įformintus sutarimus. Dvasia yra plačiau ir giliau nei konkretus susitarimo dokumentas. Iš judėjimų, susitikimų ar susitarimų dvasios kyla daug įstatymų ir potvarkių. Visus šiuos suformuluotus dokumentus vienija tam tikra dvasia, kurios fenomeną vienas pirmųjų pabandė aprašyti filosofas Georgas Hegelis.
Politines dvasias reikia atskirti nuo politinių šmėklų, kurias kartkartėmis regi kai kurių valstybių vadovai. Pavyzdžiui, Rusijoje klaidžioja įvairios carų šmėklos, su kuriomis V. Putinas tariasi, o gyventojai šlovina tai imperatorių Nikolajų II, tai stato paminklus Stalinui. Vakaruose nutinka panašūs dalykai: į Varšuvą kartais užklysta Józefo Piłsudskio šmėkla ir kai kurie prezidentai su ja šnekasi. Politinė šmėkla nurodo įsivaizduojamą autoritetą, kurio priesakų klausoma labiau nei įstatymų. Šmėkla prižiūri mūsų sąžinę. Kremliaus šmėklos ragina V. Putiną tęsti karą ir tai jam svarbiau, nei didžiojo verslo ar juo labiau gyventojų interesai ar gyvybės. Šmėklos taip pat sukuria dvasią, kuri reguliuoja politinį lauką. Politinis laukas apibrėžiamas kaip įvairių dabar veikiančių politinių įtampų visuma, kuri arba paklūsta viešpataujančiai dvasiai, arba bando ištrūkti iš jos ir šmėklų gniaužtų.
Politikos filosofai ir užsienyje, ir Lietuvoje plačiai kalba apie hauntologiją – šmėklologiją. Šmėklologija yra ne ezoterinis, o psichoanalitinis ir politinės vaizduotės analizės terminas, apibrėžiantis, kaip žmonės išpažįsta ir seka mirusiaisiais. O viešai vartojamas dvasios terminas paslepia nuo kritikų tikėjimą šmėklomis. Kai kas nors sako, kad seka susitikimo, susitarimo ar tradicijos dvasia, atrodo, kalba racionaliai. Taip pat šnekama apie Konstitucijos dvasią: kaip reikia interpretuoti Konstitucijos straipsnius, kokių kitų pamatinių tekstų kontekste tai daryti. Pradžioje Konstitucijos dvasios terminas nurodo į visumą kitų tekstų, į kuriuos atsižvelgus buvo priimtas pagrindinis valstybės įstatymas.
Tačiau laikui bėgant Konstitucija arba ima kalbėti tradicijos dvasios žodžiais, arba nebetenka dvasinio pagrindo ir virsta lengvai keičiamų susitarimų dokumentu. Štai kodėl konservatyvių pažiūrų žmonės puoselėja Konstitucijos ir tradicijos dvasią, vengdami svetimų kultūrų ir politikų įtakos.
Tačiau kartais už šių pamatinių tekstų girdime šmėklų balsus, kai pranešama, ką mums svarbus praeities herojus kalbėjo. Tada siekiama ir dvasią ugdyti pagal tos šmėklos norus. Šmėklų balsas dažnai būna svarbesnis už dvasią. Tačiau tarptautinių susitikimų ir nerašytų susitarimų dvasia gali būti paveikta priešingų šmėklų, todėl kartais nesutariama, ką tarptautiniai sukirtimai rankomis ar slapti susitarimai automobiliuose (Ankoridže) reiškia. Štai kodėl S. Lavrovas ir V. Putinas kartoja: „Bachūras pasakė, bachūras padarė.“ Esą jie įgyvendino Ankoridžo pažadus, o D. Trumpas ne: „D. Trumpas išdavė Ankoridžo dvasią“. Tačiau D. Trumpas neišmano Leningrado banditų moralės ir nesiklauso Kremliaus šmėklų balsų ir net nenori apie jas girdėti.
Negalima tvirtinti, kad politinės šmėklos ir dvasios yra kažkas mažiau rimta nei įstatymai ar įsakymai. Veikiau jau priešingai: įsakymai paklūsta dvasiai, nes ji yra valia veikti. Tai puikiai suprato filosofai Arthuras Schopenhaueris, Friedrichas Nietzsche, tai buvo plačiai aiškinama ir formuluojama fašistinėje Italijoje, nacistinėje Vokietijoje, kurie kalbėjo apie valios galią, apie būrio valią, apie valios triumfą.
Visos šios valios išreiškė galingą, bet nebūtinai protingą dvasią, kylančią iš praeities šmėklų: iš folkloro, iš savaip paaiškintų pasakų ir mitų, iš garbinamų kapų. V. Putino gyvenimas išimtinai remiasi šmėklomis, dvasiomis ir valia, kurie ir reguliuoja įstatymus, todėl jis laiko save teisininku. Be atodairos į jo šmėklas ir dvasias nesuprantama, nei ką jis šneka, nei ką galvoja, nes mes girdime skirtingas to paties žodžio reikšmes nei jis.
Politinis laukas kyla iš politinių prieštaravimų tarp partijų, politinių grupuočių, jų lyderių viešųjų ir privačių interesų ir skiriasi pagal savo kokybę skirtingose šalyse, kultūrose, religijose, civilizacijose. Įtampos, kurias sukuria caras ir jo besipešantys pakalikai, laisva honoringa bajorija, ar godūs ir patriotizmo stokojantys oligarchai, ar aktyvi laisva pilietija, – skiriasi iš esmės. Dar daugiau, šie politiniai laukai tarpusavyje nesuderinami ir todėl šių laukų atstovai – politikai, diplomatai – gali vieni kitų nesuprasti ir nesusitarti.
V. Putino gyvenimas išimtinai remiasi šmėklomis, dvasiomis ir valia, kurie ir reguliuoja įstatymus, todėl jis laiko save teisininku.
Problema ta, kad iš specifinio politinio gyvenimo arba lauko ateinantys prezidentai, ministrai, diplomatai kalbasi su skirtingomis protėvių šmėklomis, seka skirtinga dvasia ir tuos pačius žodžius, rankų sukirtimus ir net žvilgsnius supranta skirtingai nei jų užsienio oponentai. Ryškiausias pavyzdys – JAV ir Irano politinių lyderių nesusikalbėjimas. Atrodo, D. Trumpo patarėjai ir Irano ajatolos gyvena skirtingose planetose ir jų vartojami žodžiai turi visiškai skirtingas reikšmes. Mažesnis, bet ne mažiau radikalus tarpusavio nesupratimas egzistuoja tarp Ukrainos ir Rusijos politinių laukų (interesų, vidinių kovų...).
Kremliaus šmėklos ir V. Putino epochos dvasia formuoja itin griežtą, centralizuotą valdžios vertikalę, kur politinis gyvenimas sukasi tik aplink šią šventąją hierarchiją, kurios viršuje yra Kremliaus bokštų (grupuočių) intrigos. Visa kita – tariamos politinės partijos, dar mažiau realūs rinkimai ar visiškai nereikšminga žiniasklaida – nedaro šiam hierarchiniam politiniam laukui jokios įtakos. Ukrainos laukas skleidžiasi tarp dviejų polių: horizontalios pilietinės visuomenės, labai panašios į Lietuvą, ir prezidentinės valdžios vertikalės.
Ukrainoje visados yra grėsmė, kad kuris nors prezidentas pradės kurti panašią į Kremlių santvarką, todėl ir oligarchai, ir laisva pilietinė visuomenė skausmingai reaguoja į bet kokius savo teisių ir laisvių suvaržymus. Iš čia ukrainietiška Maidano revoliucijų ir protestų tradicija: radikaliai oponuoti prezidentinei hierarchijai, kai įtariama, kad jis elgiasi ne pagal tautos dvasią ir valią.
Taigi tarp Lietuvos, Baltijos šalių ir Suomijos iš vienos pusės ir Rusijos, Baltarusijos – iš kitos yra suformuota maksimali antagonizmo, nesutaikomo prieštaravimo, būklė.
Atkūrus nepriklausomybę 1990 metais, Lietuvoje griežta hierarchija taip ir nebuvo sukurta ir viskas liko aktyvių pilietinių judėjimų rankose, kurie kartu su pilietine žiniasklaida seka ir kontroliuoja tuos, kas tampa oligarchais, kas išrenkami į Seimą, sudaro vyriausybę arba išrenkamas prezidentu. Tarp Ukrainos prezidento įgaliojimų, hierarchijos ir Rusijos prezidento galių yra nors išorinių panašumų ir Rusijos propagandistai bando suprasti, kas Kyjive vyksta, o tarp Maskovijos carinės valdžios ir Lietuvos pilietinės savivaldos nubrėžta maksimalaus tarpusavio nesupratimo ir nesusikalbėjimo distancija.
Ukrainoje gi toks susikalbėjimas dar įmanomas, o Baltarusijoje formuojama identiška Kremliui hierarchinė struktūra ir jie labai gerai supranta vienas kitą. Užtai Aliaksandro Lukašenkos hierarchija ir korumpuota valdžia nesupranta ir negali susišnekėti su Lietuvos diplomatais ir politiniais veikėjais: nėra bendros dvasios. Labai skirtingi politiniai laukai ir LDK šmėklos niekuo čia nebepadeda.
Taigi tarp Lietuvos, Baltijos šalių ir Suomijos iš vienos pusės ir Rusijos, Baltarusijos – iš kitos yra suformuota maksimali antagonizmo, nesutaikomo prieštaravimo, būklė. Ji dar nesukėlė atviro ginkluoto karo, tačiau toks, bet kada Kremliui įsakius, gali prasidėti. Apie diplomatinę tokių įvykių prevenciją nėra ir kalbos. Ir tai didelė problema, kurios nepadeda spręsti įstatymų išmanymas ir tikėjimas racionalumu. Priešingai, šmėklų studijos, dvasios virpesių analizė, valios identifikavimas yra toks tyrimo ir supratimo būdas, kuris gali sušvelninti įtampas, bent jau su Baltarusija.
