Penktadienio darbo dienos pabaiga. Gana lengvai suprantama, nors kiek ir „užraityta“, žurnalisto Edmundo Jakilaičio žinutė socialiniame tinkle, reiškianti, jog krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas keičiamas į Lauryną Kasčiūną.
O tada prasidėjo tai, ko seniai nematėme, jeigu apskritai kada matėme. Kad pirmieji praneša žurnalistai, kad informacija nuteka, tikrai nieko naujo. Bet, kad jai nutekėjus po penktadienio darbo pabaigos priedanga išjungiami telefonai, premjerės biuras tik po kelių valandų išspaudžia pranešimą, jog gautas ministro atsistatydinimo pareiškimas, bet komentarai tik pirmadienį, čia jau šis tas.
Atrodė, jog manoma, kad lygioje vietoje kažkas sukėlė dramą, todėl visai nėra ko skubėti. Tik kad ta vieta visai nelygi. Nuo lapkričio mėnesio užsienio reikalų ministrui paskelbus apie itin išaugusias grėsmes, krašto apsaugos ministro keitimas prieš tai nestebėjus jokio skandalo ar kažko išskirtinio, kas galėtų vesti į tokią pabaigą, tikrai nėra tai, kas nekels klausimų. Kitas dalykas, jog gal net pirmą kartą istorijoje matome, jog nesant informacijos iš premjero, jau matome į prezidentūrą šeštadienį lekiantį ministrą. Tai visiškai neordinari situacija, kuri vertė kurti pačius netikėčiausius scenarijus. Dėl to pirmadienį jau apgailestavo ir premjerė Ingrida Šimonytė. O mums belieka apgailestauti, jog penktadienį supratimo nebuvo, kad būtent taip ir nutiks.
Ir tikrai pirmadienį neišgirdome nieko, ko nebūtų buvę galima pasakyti penktadienį. Tada nebūtų reikėję ir apgailestauti. Nes gali tekti apgailestauti vėliau ir dėl trupančios reputacijos. O žinutė premjerės buvo gana aiški. Ministras nesusitvarko, ji nemato aktyvumo kai kuriais klausimais, pavyzdžiui, dėl karo prievolės šaukimo reformos. Ar liko abejonių, kodėl vis dėlto būtent dabar? Liko. Bet kaip bebūtų, paaiškinimą tam tikrą gavome.
Tačiau dar daugiau klausimų dėl paties ministro veiksmų. Atkreiptinas dėmesys, jog lėkti į prezidentūrą taip staigiai, ypač kai pats parašė atsistatydinimo pareiškimą, nebuvo jokio reikalo. Formaliai ne ministras neša tokį pareiškimą prezidentui, o ministras pirmininkas. Bet paties ministro šeštadienio pasisakymas, regis, rėmėsi principu, jog „jeigu jau išeiti, tai ne be sprogimo“.
Ir išgirdome tą „bum“. A. Anušausko žinutė tokia, kad, reikia suprasti, ministrą iš esmės atleido už antikorupcinę veiklą, o lobistų paveikti politikai toliau kažkur tarpsta. Žinoma, atsakyti į klausimus ministras laiko nebeturėjo. Tik paskui jau paaiškėjo, jog Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) nėra pradėjusi tyrimų dėl galimo bandymo papirkti, apie ką nedviprasmiškai užsiminė ministras. Realiai turime situaciją, jog apie galimai daromą nusikaltinimą nei Krašto apsaugos ministerijos (KAM) darbuotojai, nei ministras, taip išeina, nepranešė tarnyboms. Ir dar viskas įdomiau pasidarė, kai ministrė pirmininkė pareiškė, kad apie tai nieko nežinojo ir iš ministro niekada nebuvo gavusi jokios informacijos. Ar nebus taip, jog žiedą iš granatos ministras ištraukė, tačiau pamiršo ją iš rankų paleisti. Ministras turės vis dėlto šį bei tą paaiškinti.
Galiausiai paaiškėjo, jog ir tas galimai bendravęs su lobistais politikas yra Seimo narys Raimundas Lopata, kuris, pasirodo, buvo perduotas STT, nes KAM sukėlė įtarimų parlamentaro ministrui raštu pateikti klausimai. Kur čia galimas nusikaltimas, kol kas visiškai neaišku. Ir išvadoms dėl galimos korupcijos per anksti. Bet išvadas matant, kokiu būdu ir kokiu metu praneša politikai tokią informaciją, padaryti jau galime. Ir jos nėra pozityvios.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
