Jungtinės Amerikos Valstijos jau ne vienas dešimtmetis yra pasirengusios ginti Europą ne tik konvencinio karo atveju, bet ir nuo galimo priešiškos valstybės branduolinio ginklo. Atominio ginklo atgrasymo galimybė leido Vakarų Europai, o tiksliau NATO šalims, gyventi taikoje bei ramybėje ir jaustis saugiai Šaltojo karo metais.
Tam tikslui buvo sukurta gynybinė organizacija NATO, kurios 5-as straipsnis įpareigoja bendrai gintis užpuolimo atveju.
Pasibaigus Šaltajam karui, Vakarų Europos šalys, nematydamos grėsmės savo valstybių saugumui, ėmė sparčiai nusiginkluoti. To nedarė Jungtinės Amerikos Valstijos, suvokdamos Rusijos grėsmę ir kitus iššūkius, susijusius su Kinijos stiprėjimu, su pokyčiais Artimuose Rytuose bei Pietų Azijoje.
Kariniu požiūriu ypač nusilpo Vokietija, kuri 1988 m. turėjo dvylika aktyvių divizijų ir beveik pusę milijono karių bei 2000 kovos tankų „Leopard 2“. Jos ginkluotosios pajėgos po Šaltojo karo sumažėjo kelis kartus.
Pasak amerikiečių vyresniojo karinio eksperto, priklausančio Amerikos atsinaujinimo centrui (Center for Renewing America), Sumantros Maitros, parašiusio studiją „JAV atsisakymas nuo besiilsinčios NATO“, vokiečiai turi susigrąžinti buvusią savo galybę, o britai privalėtų gerokai sustiprinti savo laivyną. Tačiau Vokietija, JAV požiūriu, neturi tapti hegemonu Europoje. Tai neatitiktų Amerikos interesų. Dabar JAV Europoje laiko 102 900 karių. Iš jų Vokietijoje dislokuota 39 050 karių.
Pasibaigus Šaltajam karui, Vakarų Europos šalys, nematydamos grėsmės savo valstybių saugumui, ėmė sparčiai nusiginkluoti.
Prancūzija pagamina ginklų daugiau nei visos kitos Europos šalys. Tačiau užima tik 16-ą vietą remdama Ukrainą. Nors Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas negaili pagyrų kovojantiems ir šaudmenis skaičiuojantiems ukrainiečiams, bet prancūzai pagamintus ginklus daugiausia eksportuoja į trečiąsias šalis, o ne į Ukrainą. Prancūzijos prezidento retorika kvepia dviveidyste.
JAV mokslininko nuomone, yra nenormalu, kad daugiau nei pusė NATO šalių neskiria nė dviejų procentų BVP gynybos poreikiams. Ir kaip galima įtikinti Amerikos rinkėją, kad jis turi išlaikyti savo saugumu menkai besirūpinantį, pavyzdžiui, Belgijos pilietį, kurio šalis menkai prisideda prie NATO išlaikymo, nors naudojasi visomis jos privilegijomis.
Į tai atkreipė dėmesį buvęs JAV gynybos ministras Robertas Gatesas dar 2011 m. O ir buvęs JAV prezidentas, demokratas Barackas Obama yra pasakęs, jog greit ateis tokia diena, kada NATO turės pasikeisti. Tokia diena jau atėjo, sako interviu savaitraščiui „Spiegel“ S. Maitra. Jis baiminasi, kad jeigu dabar NATO nesikeis, tai vėliau pokyčiai gali būti labai esminiai, atėjus prie valdžios vairo kur kas radikalesnėms jėgoms.
Prancūzijos prezidento retorika kvepia dviveidyste.
Buvęs Donaldo Trumpo patarėjas saugumo klausimais Johnas Boltonas yra sakęs, jog išrinkus D. Trumpą antrai kadencijai, JAV gali ryžtis išeiti iš NATO aljanso. Europiečiai to labai bijo ir dėl to turi susimąstyti, kaip daugiau sustiprinti savo saugumą bei apginti save, jei D. Trumpas sugalvotų taip padaryti.
Niekas nežino, kas yra D. Trumpo galvoje, bet nereikia aklai tikėti jo pažadais ir gąsdinimais per priešrinkiminę kovą su Joe Bidenu. Beje, D. Trumpo pagąsdinimai, kad jis negintų tų NATO valstybių užpuolimo atveju, kurios neskiria pakankamai lėšų gynybai, jau davė rezultatų. Vokietija savo biudžete jau numatė skirti du procentus gynybai nuo bendrojo vidaus produkto. Tai milžiniškos sumos, tokių neskiria nė viena Europos valstybė.
Jis baiminasi, kad jeigu dabar NATO nesikeis, tai vėliau pokyčiai gali būti labai esminiai, atėjus prie valdžios vairo kur kas radikalesnėms jėgoms.
NATO, anot amerikiečio mokslininko, nėra socialinio pobūdžio susivienijimas. Aljansas susideda iš valstybių, ginančių savo nacionalinius interesus. Juos turi JAV ir kiekviena Europos šalis. Vokietijos interesai yra kitokie nei Lenkijos, o Graikijos interesai yra skirtingi nuo Turkijos, nors visos jos yra NATO šalys. Paprasčiausias kelias įveikti prieštaravimus – tarp skirtingų valstybių sujungti net mažiausius saugumą siejančius interesus į vieną bendrą interesą. Tai nėra lengva ir paprasta, kai nuolat girdime, jog NATO turi plėstis.
Jei Amerika nuspręstų palikti Europą, europiečiams reikėtų turėti bendrą, visai Europai skirtą branduolinį skėtį, galintį atgrasyti nuo galimo priešo atominių galvučių. Tačiau ar tai realu?
Beje, kancleris Konradas Adenaueris, vadovavęs Vokietijai nuo 1949 iki 1963 m., ir jo gynybos ministras Josefas Strausas šeštame 20 a. dešimtmetyje tarėsi su Italijos ir Prancūzijos vadovais dėl branduolinio skėčio Vakarų Europai. Tačiau prancūzų prezidentas Charles de Gaulles nusprendė, jog Prancūzijai geriau vienai turėti branduolinį ginklą, nesidalijant juo su vokiečiais ir italais.
JAV eksperto nuomone, europiečiai turėtų imtis tokių dalykų, kuriuos galėtų įvykdyti. Pirmiausia sukurti pakankamai stiprią karinės gynybos industriją, atsisakyti skirtingų markių ginkluotės ir pereiti prie bendros. Pavyzdžiui, JAV turi tik vieną centralizuotą tankų modelį. Europa turi jų visą tuziną. Tai nėra protinga tokiu būdu leisti pinigus.
D. Trumpo požiūris į pasaulį giliai merkantilinis ir instinktai yra geri, mano dalis JAV ekspertų. Jis nori, kad Amerikos sienos būtų saugios, jis gerai suvokia Amerikos interesus ir neleis, kad atsirastų pasaulyje valstybė, kuri keltų grėsmę Jungtinėms Valstijoms.
Nėra pagrindo manyti, jog laimėjus prezidento rinkimus D. Trumpui, Amerika nuolaidžiaus Rusijai. To tikrai nebus.
