Būtina apibendrinti, kas įvyko per dvejus aktyvios Rusijos agresijos prieš Ukrainą metus, jei norime suprasti, kas vyks ryt. Be barbarizmo ir neapykantos jūros, tie metai paskatino totalitarizmo gimimą Rusijoje, diskusiją dėl naujos NATO konsolidacijos, abejones dėl JAV blaškymosi, augančią dirbtinio intelekto valdomų skraidančių, plaukiančių ar riedančių robotų (dronų ir kita) įtaką, jų jungtis su palydovinio ryšio ir radijo karo technologijomis ir naujos pakopos dezinformaciją.
Karas iš XX a. tvirtai įžengė į XXI a., bet naujas pasirodė ne tik karas, bet ir totalitarizmas, ir dezinformuota, neatspari smegenų plovimui visuomenė. Tačiau kalbėsiu tik apie naujo totalitarizmo gimimą Rusijoje.
Autoritarinis V. Putino režimas pradėjo savo virsmą į totalitarinę būklę po 2022 m. vasario 24 d. ir galutinai susiformavo po A. Navalno nužudymo 2024 m. vasario 16 d. Reikia pastebėti, kad autoritariniai ir totalitariniai režimai, nors yra genetiškai susiję, skiriasi iš esmės. Bolševikinė Stalino ir nacistinė Hitlerio valdymo sistemos laipsniškai virto totalitarinėmis. Tai reiškia, kad ne tik vadas – politinis lyderis, bet ir daugybė aktyvistų, siekiančių valdininkų karjeros ir naudos, niekieno neverčiami ir neprižiūrimi, patys ima kurti represinės sistemos ląsteles. Rusijos Dūmos (parlamento) deputatai, regionų gubernatoriai, prokurorai, miestų merai, universitetų rektoriai, bet kokie valdininkai direktoriai rodo iniciatyvą ir ragina savo pavaldinius ir paprastus žmones, vartotojus rodyti iniciatyvą ieškant ir persekiojant tautos ir liaudies priešus.
Dar daugiau, kuriasi įvairios nevyriausybinės pilietinės organizacijos, siejamos su „Z patriotų“ iniciatyva, kovai su išdavimais. Kai šių aktyvių represinių ląstelių atsiranda gana daug, kai jos ima terorizuoti visą likusią visuomenę, galime konstatuoti, kad gimė totalitarinis režimas: nebelieka žodžio ar nuomonių laisvės, švietimas vyksta tik pagal liniuotę ir rimbą, bažnyčia su ideologinėmis pasakomis ir ginklų šventinimu tampa populiaresnė ir gausesnė nei visa švietimo sistema. Galiausiai humanitarinius mokslus išstumia naujoji mitologija, Rusijoje tai yra „istoriniai“ pokalbiai su šventomis dvasiomis. Istorija tampa mitų ideologija, propaganda ir vienmatės visuomenės gyvenimo prasme. Broliai Strugatskiai apsakyme „Sunku būti dievu“ šį perėjimą charakterizavo: vietoje pilkųjų (korumpuotų valdininkų) ateina juodieji (totalitarizmo fanatikai). Mitologizuotas revanšizmas nugali ateitį ir progresą.
Totalitarizmo būklė prasideda, kai didelė dauguma liaudies arba tautos išpažįsta ir savo noru dalyvauja represinėje praktikoje, aktyviai naikina oponavimą vadui, valdžiai, dominuojančiai ideologijai ar politiniam-istoriniam mitui.
Be revoliucijos Rusijoje karo ir siaubo istorija nei Ukrainoje, nei grėsmės Lietuvoje nesibaigs.
Totalitarizmas ne tik remiasi vieningos liaudies, tautos ar klasės vizija, bet ir suteikia masių lyderiams – „Z patriotams“ – teisę ir galimybę patiems eskaluoti neapykantą vidaus ir išorės priešams. Simptomiška, kaip po Navalno nužudymo jo mirtį triukšmingai ir su džiaugsmu šventė „Z patriotų“ diskotekose. Jokio vado įsakymo tokiu atveju nereikia.
Pavyzdinis ir geriausiai išpuoselėtas totalitarizmas klesti Šiaurės Korėjoje, kurią nuo 1948 m. valdo ištisa Kimų dinastija ir kur plėtojama Čučhė (totalinio savarankiškumo) ideologija. Mirus vienam Kimui valdžią taikiai perima ne tik kitas jo palikuonis, bet savo valdžią ir privilegijas išsaugo „Korėjos darbininkų partijos“ nomenklatūra, kuri pati, be jokių „kimų“ rūpinasi, kaip sunaikinti visus priešus. Tačiau nebūtina kurti dinastiją: pati ideologija ir jos represinis aparatas su jiems lojalia visuomene gali užtikrinti totalitarizmo savarankiškumą ir ilgalaikiškumą. Po Putino bus Putinas 2, Putinas 3, Patruševas 1 ar 2 ir t. t., jei tik nebus revoliucijos. Putino oligarchai, saugumiečiai, partijos „Vieninga Rusija“ nomenklatūra, indoktrinuotos ir naujų žiniasklaidos technologijų valdomos masės ir jų avangardas – „Z patriotai“ jau reprodukuoja totalitarinį režimą, nes jis užtikrina jų egzistavimą.
Šiandien „Z patriotų“ savivalda stiprėja nepriklausomai nuo Kremliaus norų ir net kartais prieš tuos norus. Totalitarinė savivalda pasireiškia skundais, bausmių bei represijų reikalavimais, smurto akcijomis, neapykantos koncertais ir mitingais. Panašų savivaldų totalitarizmą stebėjome Kinijoje kultūrinės revoliucijos laikotarpiu (1966–1972), kai raudonieji chungveibinai galabijo visus opozicionierius ar panašius į juos, be jokio Mao įsakymo. Tokiu atveju valdžios tikslas yra tik prilaikyti neapykantos iniciatyvas – organizuoti beveik nieko nebereikia. Televizijos ir socialinių tinklų visuomenėje šis totalitarizmas yra ypač intensyvus ir greitesnis, įtaigesnis nei epochoje iki interneto.
Pavyzdžiui, Vakarų autorinių teisių neigimas Putino Rusijoje reiškia tai, kad visuomenė yra skatinama vogti ne tik bet kokias kitas technologijas, bet ir autorinius kultūros kūrinius, mokslo straipsnius. Sankt Peterburgo Aleksandrovo teatras paskelbė, kad atima iš rašytojo B. Akunino autorines jo parašytos ir teatre pastatytos pjesės „1881“ teises. Buvo jo, dabar tai jau nebe jo kūrinys. Atitinkamai draudžiami visų opoziciniai autoriai: rašytojai, režisieriai, kompozitoriai, dalininkų kūriniai, jie šalinami iš prekybos ir bibliotekų. Uždrausti rašytojai: D. Bykovas, B. Akuninas, V. Sorokinas, D. Gluchovskis, L. Ulickaja, sodinami poetai: J. Berkovič, A. Kamardinas, J. Štobvas, S. Baroko, dramaturgė S. Petrijčuk ... labai daug jų.
Šiandieninis totalitarizmas Rusijoje yra represinė ir giliai antiteisinė sistema, kuri naudojasi moderniomis politinėmis, informacinėmis, karo ir kitomis technologijomis – ir kietosiomis, ir minkštosiomis, o jų modernizacija užtikrinama ne užsienyje spausdinant straipsnius ir dalyvaujant tarptautinėje diskusijoje, o vagiant, grobiant ir pritaikant savo reikmėms. Tai padėjo formuoti kleptokratinę represinę nomenklatūros klasę, kurios užuomazgų buvo galima rasti SSRS. Naujasis totalitarizmas derina aukštąsias technologijas su itin žiauriu kalėjimų industriniu kompleksu, kuris ir naikina, ir mobilizuoja banditus ir nusikaltėlius karo reikmėms, formuoja šturmo būrius, plėtoja savo „mėsos“ biznį.
Naujasis totalitarizmas derina aukštąsias technologijas su itin žiauriu kalėjimų industriniu kompleksu, kuris ir naikina, ir mobilizuoja banditus ir nusikaltėlius karo reikmėms, formuoja šturmo būrius, plėtoja savo „mėsos“ biznį.
Palyginimui galime skaityti H. Arendt knygą „Totalitarizmo ištakos“, joje aptariamos nacistinės ir stalinistinės totalitarines sistemos. Joje teigiama: totalitarizmas gimsta iš masių visuomenės, kurią užvaldo autoritarinis lyderis, jo partija ir ideologinis mitas. Nacistinis ir stalinistinis totalitarizmai buvo neindividualizuoti. Ta pati represinė technologija buvo taikoma visoms priešais vaizduojamoms tautybėms, grupėms ar partijoms: visi žydai ir romai buvo laikomi rasiniais priešais, visi homoseksualūs vyrai buvo persekiojami pagal tą patį standartą. Putiniškas totalitarizmas elgiasi išrankiu parodomuoju būdu: svarbu ne nubaustų asmenų skaičius, o kelių nubaustųjų išviešinimas, jų demonstratyvus vardinis persekiojimas.
Smurtaujančios, represinės organizacijos tarnauja ne tik vadui ir idėjai, bet jų įsivaizduojamai tautai, o putiniškos propagandos atveju – menamai tautos istorijai ir jos šmėkloms. Tarnauti represiniuose organuose yra ne gėda, o didelė garbė, daugelio masių šeimų svajonė: susitapatinti su šimtmečių istorija ir jos dvasia. Tai iš esmės skiriasi nuo ankstyvojo bolševizmo (V. Lenino laikų) ideologijos. Ji neturėjo savo istorijos, bet buvo šuolis į ateitį, ji ne rėmėsi popais, o juos naikino, ji ne fantazavo apie imperatorius ir dinastijas, o siekė juos sunaikinti. Dabar Lenino mauzoliejaus šešėlyje popai šventina imperiją. Istorinių šmėklų, masių ir represinių organų susiliejimas pažadina totalitarinės vienybės džiaugsmą, dovanoja pasitenkinimą ir net katarsį – sielos apsivalymą per smurtą.
Nuversti naujo totalitarinio režimo neįmanoma taikiomis politinėmis priemonėmis, Rusijoje nebeveikia normalus teismas, jis besąlygiškai paklūsta naujai politinei mitologijai ir valdžios vertikalės įsakymams. Neveikia konstitucija ir parlamentas, nors tokie pagal pavadinimą dar egzistuoja, lygiai kaip ir imituojami rinkimai. Rinkimai totalitarinėje sistemoje yra reikšmingas patvirtinimo ritualas, privaloma šventė šlovinant atgimusį vadą ir jo valdžią.
Todėl šiandien Rusijoje jei kas nors kviečia žmones išeiti į gatves, protestuoti, juos totalitarinė „Z patriotų“ savivalda aiškina kaip Rusijos priešus. Nuversti šį režimą gali tik okupacija iš išorės, kas beveik neįmanoma, arba revoliucija iš vidaus. Be revoliucijos Rusijoje karo ir siaubo istorija nei Ukrainoje, nei grėsmės Lietuvoje nesibaigs.
