Putinas papasakojo Tuckeriui Carlsonui tai, ką girdėjome prieš tai gausiose Rusijos propagandos transliacijose. Dviejų su viršum valandų trukmės interviu yra skirtas milijoninėms JAV ir Vakarų auditorijoms ir tai, kad šis nuodas buvo paskleistas taip plačiai, yra Putino, Kremliaus propagandos sėkmė.
Tik, kaip visados, Putinas daug melavo falsifikuodamas faktus ir tai jau yra pagrindas jį demaskuoti. Visą interviu sudaro gausūs istoriniai, politiniai ir konspiraciniai išvedžiojimai. Vienintelis pokalbio vedėjas buvo Putinas, o Carlsonas buvo beviltiškai malonus klausinėtojas, interviu imitatorius.
Istoriniai Putino samprotavimai užima daugiau nei trečdalį pokalbio. Anksčiau mes į šiuos jo ir Kremliaus paraistorinius (menamai istorinius, propagandinės istorijos) išvedžiojimus beveik nekreipėme dėmesio, nes manėme, kad šie Kremliaus nuodai skirti vidinei Rusijos arba, plačiau, rusakalbei auditorijai.
Manau, ir kartoju, kad padarėme ir darome klaidą negindami savo ir ES rusakalbių bei nekovodami dėl Rusijos piliečių teisės girdėti kitokią nuomonę. Panašių nuodų gaminimo keliu pasuko ir Lukašenkos Baltarusijos istorikai. Lietuvos istorikų pilietinis reikalas ir atsakomybė yra pateikti tarptautiškai ir politiškai veiksmingą kritiką ir argumentus, kurie galėtų paveikti rusiškąją, o dabar ir anglakalbę auditoriją. Problema yra ta, kad parašyti ir paskelbti daugelio Lietuvos mokslininkų tyrimai neturi trumpalaikės propagandinės vertės, jie nėra viešai diskutuojami, nėra taikos ir karo priežastis, neskatina susitaikymo ir politinio sutarimo šiuo politiniu momentu, o yra skirti susijusių istorikų bendrijai ir amžinybei siekiant parodyti „tiesą“.
Politiniame istorijos debatų kontekste girdima Rusijos, o iš Vakarų visuomenės dalyvauja tik nedaugelis istorikų. Tačiau šis Putino interviu neabejotinai paskatins Vakaruose ir istorikų reakcijas, ir politinį bei pilietinį dalyvavimą, istorinių interpretacijų karus.
Kokios gi yra tos blogio ir karo sėklos, kurias Kremlius sėja pasaulyje per Carlsono medijų kanalą? Pirma, istorinis teisingumas egzistuoja, didžiosios imperijos turi teisę grąžinti įsivaizduojamą teisingumą, pačios pradėti karą, ir toks karas yra teisingas. Tai seka iš to, kaip Putinas aiškina Rusijos istoriją, pradedant Kijevo Rusia, kurią jis tapatina su dabartine Rusija ir jos teise į Kijevą.
Šio interviu tikslas yra įtikti D. Trumpą ir jo rinkėjus bendradarbiauti su Putinu.
Antra, Putinas abejoja Antrojo pasaulinio karo priežastimis ir teigia, kad būtent Lenkija išprovokavo Hitlerio vadovaujamą Vokietiją Antrajam pasauliniam karui, ji yra to karo viena iš priežasčių ir dalijasi atsakomybe su Vokietija. Putino retorikoje būtent Lenkija vaizduojama kaip didžiausias Vidurio ir Rytų Europos blogis.
Trečia, LDK yra Rusijos ir „Litvos“ valstybė, kur buvo rusų kalba, rusiški tekstai ir stačiatikių tikėjimas, bet kurią vėliau polonizavo lenkai. Mūsų laimei, angliškas Putino interviu vertimas šio niuanso tarp Lietuvos ir slaviškai vaizduojamos „Litvos“ neapčiuopė ir praleido. Pasak Putino, LDK yra tikrosios, istorinės Rusijos žemės.
Ketvirta, jis teigia, kad Rusijos imperija, Sovietų Sąjunga ir dabartinė Rusija yra iš esmės ta pati valstybė, o, vadinasi, Ukraina yra tik lenkų polonizuotas Rusijos pakraštys, o ne etnosas, ne tauta, kuri turi teisę į valstybę. Tačiau ir mūsų politikai labai dažnai kartoja panašų argumentą esą Imperija, SSRS ir Putino Rusija yra tas pats, nors tai buvo ir skirtingos santvarkos, ideologijos ir teritorijų ribos, skirtingos tapatybės. Ši santvarkų tapatinimo klaida yra neleistinas istorinis paralogizmas.
Penkta, Ukrainos valstybės niekada nebuvo, ją sugalvojo Leninas, patvirtino Stalinas ir tai yra SSRS santvarkos ypatybė. Taigi, Ukrainos nebuvo nei Kijevo Rusios, nei LDK, nei sovietiniais laikais. O dabartinė Ukraina tai yra promaskvietiškų Rusijos gyventojų ir polonizuotų rusų (ukrainiečių) mišinys, kuris dėl įvairiausių Vakarų manipuliacijų įvykdė du valstybės perversmus: 2004 ir 2014 m.
Toliau prasideda politiniai ir konspiraciniai samprotavimai. Politiką Putinas supranta tik kaip savo interesų paisymą, kai sudaromos sutartys su kaimyninėmis šalimis. Be to, egzistuoja ir yra pateisinta teisė pradėti karą siekiant apginti save. Tokiu atveju, stebuklas, teigiama, kad Ukraina ir Vakarai 2022 m. užpuolė Rusiją ir ji dabar ginasi. Putinui nesvarbu, kad dabartinė pasaulio tvarka remiasi tarptautiniais politiniais ir teisiniais susitarimais ir tarptautine teismų praktika, o ne karu.
O visas interviu – tai bandymas pakeisti Vakarų kritinį mąstymą istoriniu parareliginiu imperializmu.
Dar daugiau, sienos gali keistis dėl argumentuotos ir suderintos tautų apsisprendimo teisės, derinamos su sutartimis dėl sienų ar dėl suverenumo pasidalijimo. Dabartinės Lietuvos Respublikos sienos kyla iš LTSR sienų SSRS ribose, dėl kurių pripažinimo vėliau buvo pasirašyti tarptautiniai susitarimai. Dabartinė pasaulio politinė sankloda kyla ne iš istorijos aiškinimo ir propagandos, o iš susiformavusios teisinės dvasios ir įstatymo raidės. Tačiau į tai Putinas nekreipia dėmesio.
Politiką jis supranta kaip labai kietą didžiųjų valstybių interesų kovą, kur galioja tik laikini jėgų ir interesų suderinimai ir taip jis aiškina NATO plėtrą į Rytus po 1991 m. Todėl nauji kariniai blokai, naujos imperijos turi galimybę susigalvoti savo teisę ir plėsti savo ribas priklausomai nuo interesų ir grėsmių. Tačiau, siekdamas nuraminti Carlsoną ir pasaulį, Putinas pabrėžė, kad jis kol kas neketina pradėti karo „Lenkijoje ir Latvijoje“, jei tik šios „nepuls“ pirmosios.
Šis nuraminimas skambėjo kaip grasinimas ir šantažas, kad visi tie argumentai, kuriuos Kremlius sugalvojo prieš Ukrainos valstybę, gali būti adresuoti ir Baltijos šalims, ir Lenkijai. O pagrindinis karo Ukrainoje argumentas yra tas pats kaip ir 2022 m. vasario 24 d.: denacifikacijos poreikis. Denacifikacija reiškia, kad turi būti grąžintos Rusijos vertybės Ukrainos teritorijoje.
Konspiracinė interviu dalis yra sietina su nuorodomis į Putino KGB praeitį ir patyrimą, kuriuo Kremliaus valdovas suskubo pasinaudoti. Čia jis kalbėjo apie protingą ir kvailą specialiųjų tarnybų veiklą organizuojant valstybių perversmus. Tai, kad slaptosios tarnybos ir jas valdantys turtuoliai bando pertvarkyti pasaulį pagal savo poreikius, Putinui nekelia abejonių, jis tam ir nesipriešina. Kitas dalykas, ar šių slaptųjų tarnybų veiksmai yra protingi ilgalaikiu politiniu (Kremliaus) požiūriu. Jis teigia, kad CŽV veikla yra profesionali tik taktiniu lygmeniu, bet strateginiu politiniu požiūriu yra kvaila, o, suprask, Rusijos FSB yra labai protinga. Tuo Putinas daro užuominą, kad naujasis JAV prezidentas turėtų skatinti kitokius slaptųjų tarnybų tikslus ir atitinkamai kitaip reguliuoti mainus suimtais menamais ar tikrais šnipais.
Manipuliacinė pokalbio dalis kyla iš konspiracinių samprotavimų ir skirta aiškinti Minsko susitarimus ir galimą naują Stambulo taikos sutartį (2022 m.), kurias Kijevas nutraukė paskatintas Vakarų, savo pačių egoizmo ir Rusijos galios nesupratimo. O Rusijos galia turi tris šaltinius: karinį – branduolinį, ekonominį (ryšius su Kinija ir BRIX) bei dvasinį (Stačiatikių krikščionybę suderintą su Islamu). Rusija neva didina ir stiprina branduolinį ir šio ginklo nešėjų potencialą, nors niekas nieko apie tai nežino. Ekonominės sankcijos neveikia ir Rusija auga – ir čia Putinas kiek perdeda savo sėkmes. O kalbant apie Rytų krikščionybę – Stačiatikių bažnyčią – jis ignoruoja nepriklausomas Ukrainos, Graikijos ir kitas stačiatikių bažnyčias ir kalba imperine-religine kalba. Problema yra ta, kad JAV klausytojai nelabai susigaudys bažnytinių schizmo ir autokefalijų politikoje, kaip, beje, ir absoliuti Europos klausytojų dauguma. Ir tai dar vienas aspektas, kurį būtina pripažinti: jei Rusija plėtoja religinę-imperinę propagandą, turi būti ir atitinkamas politinis religinės stačiatikių bažnyčių būklės aiškinimas plačioms piliečių masėms.
Šio interviu tikslas yra įtikti D. Trumpą ir jo rinkėjus bendradarbiauti su Putinu. Carlsonas vienareikšmiškai atstovauja Trumpo ideologijai, vizijai ir pačiam politikui. Savo retorika Putinas kviečia Trumpą būti tokį patį: griauti NATO, siekti egoistinių JAV tikslų, atsikratyti „neonaciais“ Rytų Europoje, neremti Ukrainos, pripažinti Rusijos teisę į šią „teritoriją“, leisti kitoms didžiosioms šalims ginklu atkariauti savo „istorines“ valdas. Tuo jis gali paskatinti Serbiją pulti Kosovą ar net Bosniją ir Hercegoviną. Tačiau šis interviu gali papiktinti Kiniją, kuri nenori, vengia Trumpo grįžimo į Baltuosius rūmus.
Trumpo retorika yra itin antikiniška, bet tik ekonomine prasme, o ne žmogaus teisių ar imperinių teritorijų požiūriu. Tačiau augančios ekonominės problemos Kinijoje jos vadovybę verčia itin atsargiai žiūrėti į būtent ekonominius galimo naujo JAV prezidento grasinimus. Tokiu atveju, Rusijos galima draugystė su Trumpo Amerika, net bandant išsaugoti savo ir Kinijos ryšius, būtų labai blogas ženklas Pekinui. Tačiau iki šio posūkio dar beveik metai. Trumpas gali užimti Baltuosius rūmus tik 2025 m. sausio 20 d. O šis interviu yra Putino palinkėjimas Trumpui šiame kelyje.
Putino interviu gausu melo. Ryškiausias: jis sako „Volodiai“, kaip „tau negėda“, nes tavo tėvas kariavo per Antrąjį pasaulinį karą SSRS pusėje. Tačiau V. Zelenskio tėvas gimė tik 1947 m. Atitinkamai ir visi paistalai, kas susprogdino „NordStream-2“, kas yra šnipai ir kas ne, kas susitarė Stambule, ką kažkas pasakė Putinui ir per kokio prezidento asmeninį pokalbį – yra išsigalvojimas. O visas interviu – tai bandymas pakeisti Vakarų kritinį mąstymą istoriniu parareliginiu imperializmu.
