Borisas Nadeždinas tikrai nėra rusiška Sviatlanos Cichanouskajos analogija. Tokia galėjo tapti regioninė, mažai kam žinoma, žurnalistė Jekaterina Duncova. Tačiau Kremlius ją pašalino iš galimų kandidatų pačioje iškėlimo procedūros pradžioje.
B. Nadeždinas yra labai patyręs politikas. Jis iš karto teisiškai ir finansiškai rėmė J. Duncovą, kad jos rinkėjai ir aktyvistai be abejonių pereitų į jo pusę. Tai labai atkartojo Baltarusijos opozicinių štabų bendradarbiavimą, kai susikooperavo Viktaro Babarykos, Veranikos Cepkalos ir S. Cichanouskajos štabai. Čia buvo pirmoji sėkmė.
Antroji – kad jo iškėlimas kandidatu buvo legalizuotas ir jam leista rinkti būtiną skaičių parašų formaliam kandidato iškėlimui. O Rusijoje tai jau gana didelė pergalė. Trečia – pavyko legaliai surinkti pakankamai lėšų atidaryti štabus visuose Rusijos regionuose, o tai labai sunku padaryti neturint užtektinai administracinių ir finansinių išteklių bei patirties.
Kas tas B. Nadeždinas? Jis atstovauja legaliai partijai „Dešiniųjų jėgų sąjunga“ „Pilietinė iniciatyva“ (kažkada atstovavo „Dešiniųjų jėgų sąjungai“ ir kitiems judėjimams). Pati šios partijos programa yra antikomunistinė, liberali su polinkiu į dešinę, net nacionalizmą (Nadeždinas kurį laiką bendravo su nacionalistiniais rusų sąjūdžiais). Šiandien jis šneka nuosaikiai nenorėdamas pyktis su Kremliaus jėgomis, todėl kiek blefuoja. Tai suprantama ir kartu kelia abejonių.
Todėl siūlau žiūrėti į B. Nadeždino kandidatūrą ir jo norą aktyvinti Rusijos politinę visuomenę, remtis vidurine klase ir biurokratija kaip į svarbų politinio ir pilietinio audrinimo, įkvėpimo veiksmą.
B. Nadeždinas skelbia: pirma, tuoj pat bus išlaisvinti visi politiniai kaliniai, įskaitant Aleksejų Navalną, Vladimirą Kara-Murzą ir kitus; antra, tuoj pat bus nutrauktas karas ir pradėtos derybos su Ukraina dėl paliaubų, kariuomenių atsitraukimo ir teritorijų be išankstinių reikalavimų bei vykdoma demobilizacija; trečia, bus atkurta laisvo žodžio ir spaudos laisvė; ketvirta, bus normalizuoti santykiai su Vakarais ir pradėtos plačios Rusijos reintegracijos į Vakarų pasaulį derybos.
B. Nadeždinas griežtai laikosi Rusijos valstybės esamos Konstitucijos ir įstatymų, todėl negali pasakyti nieko daugiau. Kas to tikisi, yra interpretuojami kaip provokatoriai ir FSB agentai, siekiantys diskredituoti kandidatą. Jis pabrėžia griežtai sieksiantis įstatymų vykdymo ir eisiantis jų procedūrinio keitimo, tai yra griežto legalizmo, keliu. Vadinasi, jis griežtai neigia greitą įstatymų keitimą, taigi, jei jis laimėtų, jei atsitiktų stebuklas, lauktų ilgos derybos ir armijos vietą užimtų valdininkų ir diplomatų armija.
B. Nadeždinas yra labai patyręs politikas ir atstovauja vidurinei visuomenės klasei – administracinei, biurokratinei ir iš dalies nomenklatūrinei, o kita vertus ir kūrybinei: mokytojams, dėstytojams, inžinieriams, programuotojams, vadybininkams, pramogų verslo atstovams, valdininkams ir t. t. Dar daugiau: jis pats ir jo partija tai labai gerai supranta. B. Nadeždinas dirba įvairiose Rusijos valdymo struktūrose nuo 1990 metų ir draugavo su vėliau nužudytu Borisu Nemcovu ar įkalintu, vėliau paleistu oligarchu, vienu Rusijos opozicijos Vakaruose lyderių – Michailu Chodorkovskiu.
Įdomu ir tai, kad jis kurį laiką bendradarbiavo su Kremliuje labai įtakingu Sergejumi Kirijenka, dabartinės Vladimiro Putino administracijos vadovo padėjėju. S. Kirijenka yra patyręs politinių rinkimų intrigantas ir falsifikatorius. B. Nadeždinas iki karo turėjo neblogus ryšius ir su radiju „Echo Moskvy“. Kitaip tariant, B. Nadeždinas galbūt yra, o gal ir nėra Kremliaus marionetė, nors pradžioje Kremliaus politiniai technologai jį laikė tokiu. Jis yra Kremliaus galios šešėlyje ir tai paaiškina, kodėl jam leista mesti iššūkį V. Putinui. Kito varianto tiesiog nėra.
Kitaip tariant, B. Nadeždinas galbūt yra, o gal ir nėra Kremliaus marionetė, nors pradžioje Kremliaus politiniai technologai jį laikė tokiu.
Palyginus V. Putino ir B. Nadeždino biografijas, antrasis laimi visur. Jis jaunesnis (gimęs 1963 metais), iš labai senos Rusijos inteligentų ir valstybininkų šeimos, kur daug buvo menininkų ir valstybės tarnautojų, kai V. Putino kilmė neaiški ir jis didžiuojasi savo banditiška paauglyste Leningrade. V. Putinas neturėjo normalios biurokratinės administracinės karjeros, o yra KGB vaikis. B. Nadeždinas remiasi aiškiais ir politiškai aktyviais, kad ir to dabar nedemonstruojančiais, visuomenės sluoksniais. Jis yra konservatorius pagal įsitikinimus, ir tai užtikrina, kad jis neleistų nei sovietinio posūkio, nei SSRS atkūrimo nostalgijų, nei planinės, valstybinės ekonomikos, nei masinės įmonių nacionalizacijos.
Rusijos opozicija Vakaruose, pavyzdžiui, Markas Feiginas ir jo rėmėjai, netiki ir ignoruoja B. Nadeždiną ir laiko jį dar viena apgaule pasauliui ir Rusijos visuomenei, kurios tikslas legalizuoti triuškinamą V. Putino pergalę, ir neigia bet kokią Rusijos pasikeitimo iš vidaus galimybę. Dauguma opozicionierių viliasi, kad jiems bus atiduota valdžia, kai Ukraina kartu su Vakarais laimės karą. Tada laimėtojai, nežinia kodėl, įteiks jiems auksinius raktus nuo durų į Kremlių. Man šis radikaliosios Rusijos opozicijos naivumas yra didesnis nei B. Nadeždino viltys laimėti (B. Nadeždino pavardė išvertus į lietuvių kalbą – „Viltingasis“).
Seku B. Nadeždino veiklą tik nuo 2024 metų pradžios. Realiai per tris savaites jis padarė milžinišką pažangą renkant parašus ir mobilizuojant Rusijos rinkėjus. Visuose Rusijos miestuose stovi didelės eilės pasirašyti už šį kandidatą ir jam sekasi rinkti (legaliai) pinigus iš rinkėjų griežtai pagal nustatytą dotavimo tvarką (pinigai reikalingi štabams, notarams, parašų rinkėjams apmokėti už darbą, už sales, už transportą ir t. t.). Jam dar gali ir nepasisekti surinkti parašų pagal egzistuojančią tvarką: parašai privalo būti surinkti ne tik Maskvoje ir Sankt Peterburge, kur jis tai padarytų per savaitę, bet, pagal įstatymą, visuose 85 Rusijos regionuose ir patvirtinti notarų nustatyta tvarka, be klaidų.
Įstatymas reikalauja, kad kiekviename Rusijos federacijos „subjekte“ būtų surinkta ne daugiau kaip 2,5 tūkst. parašų. Sankt Peterburgas tėra vienas „subjektų“, o koks nors Magadanas, Ufa ar Kazanė – kiti „subjektai“. Pavyzdžiui, Jakutijoje parašai renkami lauke esant –43 laipsnių temperatūrai (nesant leidimo nuomotis šiltų patalpų). Surinkti reikiama tvarka parašus 85 regionuose įmanoma tik labai gerai organizuotai partijai, kuri turi savo tinklus. Tai įmanoma padaryti didžiosioms Rusijos Dūmos partijoms, pavyzdžiui, V. Putino „Vieningajai Rusijai“ ar Genadijaus Ziuganovo Komunistų partijai. Todėl B. Nadeždinui reikalinga plati koalicija tik Rusijos viduje su vis dar blėstančia opozicija. Didžiausios viltys skiriamos išvaikytiems A. Navalno rėmėjams, partijai „Jabloko“ ir panašiai.
Jis yra Kremliaus galios šešėlyje ir tai paaiškina, kodėl jam leista mesti iššūkį V. Putinui. Kito varianto tiesiog nėra.
Kremlius tikisi, kad B. Nadeždinas arba nesugebės surinkti parašų, arba tarp jų bus galima atrasti daug klaidų, arba bus galima surengti provokaciją: pateikti falsifikuotus parašus, ką neabejotinai Kremlius saugumas, dėl visa ko, jau daro; arba pervesti pinigus iš kokios tariamos užsienio organizacijos, už ką irgi kandidatą galima pašalinti. Klausimas veikiau yra: kaip jis gali išlikti rinkimuose? Atsakymas paprastas: tai augantis viešas visuomenės spaudimas leisti jam dalyvauti rinkimuose ir biurokratijos, kaip klasės, solidarumas užbaigti visą beprotybę, kuri šioje šalyje vyksta. B. Nadeždinas supranta šiuos du savo išteklius, todėl skubiai – iki sausio 31 d. – mobilizuoja mases ir medijas. Kaip jau minėjau, miestuose, kur dar galima pasirašyti, stovi didelės eilės, jį remia, sprendžiant pagal paklausą medijose, milijonai žmonių.
Kremlius sausio 22 dieną (kai buvo rašomas šis straipsnis) dar nepradėjo aktyvaus karo su šiuo politiniu veikėju, nors visiems federaliniams televizijos kanalams siūloma jo neremti, nekviesti, su juo nediskutuoti, jam nenuomoti patalpų ir sekti, kaip gerai jis ir jo rinkėjai vykdo Rusijos įstatymus. Kita vertus, įvairūs Rusijos opozicijos Vakaruose kanalai jį plačiai reklamuoja, o ir jis pats, jį remianti „Pilietinė iniciatyvos“ partija kuria internetines įvairaus formato laidas ir pakankamai lengvai įveikia visą jo nutylėjimo širmą.
Kas nepalaiko B. Nadeždino? Kas jo priešai? Pirmiausia ir svarbiausia – Kremlius, jo oligarchai, generolai, susiję Dūmos ir panašių valdžios viršūnių atstovai – turtingiausias Rusijos sluoksnis. Bet jis bet kada gali V. Putiną išduoti, to B. Nadeždinas ir tikisi. Kremlius jį tikrai pabandys pašalinti dar iki balsavimo, jei tik jo populiarumas augs tokiais tempais. Antra grupė, kuri jo nerems, – kraujo trokštantys ultrapatriotai, kurių gali būti apie 15 proc. Rusijos piliečių. Tačiau daugelis jų nekenčia ir V. Putino už jo silpnumą ir neryžtą naudoti branduolinį ginklą. Jie mielai pasirinktų kokį nors „ultrą“, kaip antai Igorį Strelkovą-Girkiną, tačiau „ultrų“ kandidatai arba nužudyti, arba kalėjimuose. Trečia, prorusiški pabėgėliai iš Donbaso ir dalis Krymo gyventojų labai bijo Ukrainos grįžimo ir jie agituos ir palaikys V. Putiną.
Todėl siūlau žiūrėti į B. Nadeždino kandidatūrą ir jo norą aktyvinti Rusijos politinę visuomenę, remtis vidurine klase ir biurokratija kaip į svarbų politinio ir pilietinio audrinimo, įkvėpimo veiksmą. Jo rinkiminės kalbos yra griežtai antiputiniškos, tiek stiprios, tačiau įstatymo ribose, kad vėliau jis, kaip ir kiti opozicionieriai, galėtų būti ilgam sodinamas į kalėjimą. Tiesa, galimas ir kitas žaidimas ugnimi, kaip kad su istoriku ir politologu Valerijumi Solovejumi, kuris aiškiai tarnauja FSB, neslepia savo bendradarbiavimo su vienu Kremliaus bokštų ir itin radikaliai kalba prieš V. Putiną. Bet kokiu atveju, kuo ilgiau B. Nadeždino projektas tęsis, tuo bus didesnis spaudimas Rusijos viduje kuo greičiau baigti karą. Galbūt B. Nadeždinas yra Kremliaus projektas siekiant užtildyti ir užčiaupti „ultras“, kurios pradėjo nekęsti V. Putino.
V. Putinas bijo susitikinėti su mobilizuotų Rusijos kareivių žmonomis, politinėmis aktyvistėmis, o B. Nadeždinas tai daro ir tai jam suteikia populiarumo ir vidurinėje Rusijos armijos grandyje, ir net apkasuose. Tik laiko liko mažai. Bet kokiu atveju, sausio 31 d. yra paskutinė data, kai galima įteikti parašus Rusijos centriniam rinkimų komitetui. Tada ir ateis Rusijos galimo posūkio – bifurkacijos – taškas. Matysime. Jei jo neregistruos, kils labai didelis pasipiktinimas, pilietinio karo nuojautos ir baimė, tai bus paskata deryboms. Kita vertus, išaugs nuotaikos, kad Rusijos demokratizacija galima tik visos valstybės subyrėjimo, vidinio karo, maištų ir perversmų keliu.
