Karo pabaigos kol kas nematyti: nei Vakarai suteikia pakankamą karinę pagalbą Ukrainai, nei derybos su Kremliumi įmanomos, nei Rusijos pergalė artėja. Todėl kiekviena pusė galvoja apie savo netradicinius, „gudrius“ sprendimus. Dažniausiai jie yra susieti su įvairiais klastos būdais siekiant ar tai užbaigti nepabaigiamą karą, ar tai pamokyti priešą už jo žiaurumą ir godumą.
Analitikai prisimena Trojos arklio, klastingo karo užbaigimo būdą, ir Pandoros skrynią – kaip atpildą už dievų ir pasaulio tvarkos sugriovimą.
Dešimt metų graikai beviltiškai puolė Trojos sienas. Šiandieninis Rusijos ir Ukrainos karas prasidėjo 2014 metais ir jau tuoj bus irgi dešimt metų. Beprasmiškose Trojos kautynėse, kurios kilo Pariui pagrobus Agamemnono žmoną Heleną, žuvo daugybė šviesiausių herojų. Abiem pusėms padėjo dievai ir abi šalys narsiai kovėsi. Ir štai tada gudrusis Odisėjas pasiūlė padovanoti trojėnams medinį taikos žirgą – karo pabaigos ženklą, kurio pilve slėpėsi graikų kariai, naktį išskerdę patiklius miesto tvirtovės gynėjus.
Nenoriu dabar spėlioti, kieno Trojos arklys gali būti: puolančių rusų ar savo tvirtovę ginančių ukrainiečių. Istorija juokiasi pasikartodama ir apverčia situacijas. Trojos arklio dovana gali būti bet kas, įskaitant užkrėstą kompiuterinę programą.
Kitas Trojos arklio variantas – vilkas avies kailiu. Prieš pat puldama sovietus nacistinė Vokietija padovanojo jiems savo naujausio lėktuvo brėžinius ir technologijos aprašą, suprasdama, kad komunistų valdžia nespės nieko padaryti, tačiau draugystės gestas sumažins budrumą, kas ir atsitiko. Vokietijai pradėjus puolimą Stalinas kurį laiką tuo negalėjo patikėti ir manė, kad tai – kažkokia provokacija. Derybos yra vienas iš vilko avies kailiu pavyzdžių. Maskva sako: mes taikūs, derėkimės, baikime karą. Vilkas avies kailiu mano, kad karą, kurio negali laimėti mūšio lauke, laimėsi gudria klasta.
Tačiau, teigiu, tai yra klaida. Vakarų pasaulis niekada nerems panašių Ukrainos ketinimų.
Istorijoje yra daug tinkamų pavyzdžių: Valensijos kunigaikštis, popiežiaus Aleksandro VI sūnus, Cezaris Borgia, nesugebėjęs įveikti Orsinių kariuomenės, pasikvietė juos ištaigingai ir iškilmingai susitaikyti. Jis pasitiko priešus su meile ir dovanomis, rodė draugiškumą ir nuolankumą, tačiau įžengus Orsiniams į pilį, Borgijos bendražygiai visus žiauriai išžudė. Čia verta prisiminti Prancūzijos kardinolą Richelieu, vėliau A. Dumas „Trijų muškietininkų“ antiherojų.
Kardinolas per 30-metį karą naudojo vadinamą „medaus spąstų“ arba „medaus vilionių“ gudrybę: ne tik šiuolaikiniai oligarchai, bet ir to meto didikai savo gyvenimo prasmę matė „riterio“ nuodėmėse. Šnipinėjimo ir žudymo tikslams jis, bet vėliau ir daugelis slaptų saugumo tarnybų, pateikia patrauklius „klientui“ romantinius ir seksualinius ar kitokio panašaus malonumo pasiūlymus. „Medaus šantažo“ technologija yra susieta ir su pinigais, kai korumpuoti, bet ir visko bijantys asmenys parduoda savo žinias, organizuoja klastą ar šalina, tarnyboms paliepus, politiniams tikslams trukdančius asmenis. Kremlius nuolatos naudojasi šia „medaus šantažo“ technologija ir pavertė marionetėmis ne vieną garsų Vakarų politiką.
Rusijoje Ukrainai naudinga kolona yra Rusijos liberalių ir demokratinių pažiūrų žmonės. Būtent todėl Putino parankiniai juos gaudo ir sodina dešimtmečiams į kalėjimus. Tačiau ukrainiečiai – įvairūs patriotiški politikai – nėra linkę su jais bendradarbiauti.
Galima manyti, kad patys V. Putinas ar N. Patruševas tokiems cherchez la femme reikalams jau per seni, tačiau jie turi kitokių garbės ir orumo silpnybių ir jiems medus ne mažiau svarbus nei pergalės. Jų aplinkoje, kaip, beje, ir ukrainiečių vadovybės, gausu meilės ir dangiškų malonių troškimų. Medaus patepimas yra panašus į kitą – „masalo“ gudrybę, kuri nuolatos taikoma šachmatuose, kai viliojama atiduodant kurią nors figūrą – leidžiant suimti vieną ar kitą asmenį, užimti vieną ar kitą miestą, tvirtovę. Kai Putinui taip reikalingos bet kokios simbolinės pergalės, ši šachmatų taktika yra taikytina.
Kita analogija yra karai per trečiąsias šalis („proxy karai“) bei „klaidinančios vėliavos operacija“. Ši technika ne tik užmaskuoja puolimą, bet ir paklaidina priešo gynybines ar puolamąsias pajėgas. Rusijai per Iraną paskatinus mūšius Gazos Ruože, palaikius „Hamas“ agresiją prieš Izraelį, Kremlius pasiekė reikalingą tikslą: atitraukė Vakarų žiniasklaidos ir politikų dėmesį nuo Ukrainos, išgąsdino Vakarus, paragino juos versti Ukrainą derėtis.
Panašus į „klaidinančios vėliavos operaciją“ yra penktosios kolonos naudojimas. 2022 m. vasario 24 d. Rusijos puolimo strategija ir buvo penktosios kolonos veiksmai, tikintis, kad V. Medvečuko gerbėjai ir Rusijos saugumo papirkti asmenys bei prorusiški nemokami patriotai išeis į gatves ir padės nuversti prezidentą Volodymyrą Zelenskį ir jo vyriausybę. Penktoji kolona yra Rusijos hibridinio karo pagrindas. Tačiau kodėl situacijos neapversti? Rusijoje Ukrainai naudinga kolona yra Rusijos liberalių ir demokratinių pažiūrų žmonės. Būtent todėl Putino parankiniai juos gaudo ir sodina dešimtmečiams į kalėjimus. Tačiau ukrainiečiai – įvairūs patriotiški politikai – nėra linkę su jais bendradarbiauti.
Manau, tai yra klaida. Ir čia mes pereiname prie paskutinės metaforos: Pandoros skrynios. Ją, kaip atpildą, norėtų atverti Ukrainos patriotai. Ši skrynia simbolizuoja kerštą ir bausmę. Mitas pasakoja, kad dievai už tai, kad Prometėjas pavogė ir dovanojo žmonėms ugnį, pasiuntė gražuolę Pandorą, kuri taip pat dovanojo žmonės dovaną – skrynią. Kai ji ją atvėrė – visos įmanomos nelaimės pasipylė ir tik vienai dovanai buvo draudžiama pasirodyti: vilčiai. Dievai įteikė karą, badą ir marą, pavydą, kivirčus ir neapykantą, bet atėmė tikėjimą ateitimi.
Vendetos, arba deramo atpildo už padarytas skriaudas, už kankinimus, prievartavimus ir žudymus reikalaujantys ukrainiečiai nori rusams įteikti Pandoros skrynią: kad tie gautų visas įmanomas blogybes ir kad iš jų būtų atimta viltis. Kai nelieka vilties, žmonės kelia kruvinas riaušes: ne revoliuciją, kuri dar kyla iš svajonių, o nežabojamą agresiją vienas prieš kitą. Taip, Ukrainos patriotų nuomone, turėtų atrodyti Rusijos subyrėjimas.
Vendetos, arba deramo atpildo už padarytas skriaudas, už kankinimus, prievartavimus ir žudymus reikalaujantys ukrainiečiai nori rusams įteikti Pandoros skrynią: kad tie gautų visas įmanomas blogybes ir kad iš jų būtų atimta viltis.
Tačiau, teigiu, tai yra klaida. Vakarų pasaulis niekada nerems panašių Ukrainos ketinimų. Demokratinis ir teisinis pasaulis labai bijo nevaldomo Rusijos griuvimo, kuris sukeltų paskutinį Armagedono mūšį. Niekas nenori priartinti apokaliptinių Šv. Jono regėjimų. Rusijos byrėjimas paskatintų nekontroliuojamą branduolinio ginklo plitimą tarp teroristinių organizacijų, šantažą ir neišvengiamą jo naudojimą. Vakarai yra giliai suinteresuoti demokratiniu Ukrainos valdžios dialogu ir bendrais veiksmais su Rusijos ir Baltarusijos opozicija, ko Ukrainos politikai trūksta, nes ji nenori atsisakyti vendetos ir trokšta Rusijai Pandoros skynios. Tačiau atsisakymas derėtis su Putino Kremliumi nereiškia, kad turi neremti Rusijos demokratinės opozicijos.
Dabar vieša Ukraina remia tik tuos kelis rusų batalionus, kurie kaunasi Ukrainos pusėje. O aš kalbu apie tuos antiputiniškus Rusijos liberalus, kurie investuoja į diplomatiją ir verslą ir kuriems labai reikia oficialaus Ukrainos palaikymo, sėdimo kartu prie derybų stalo, reikia pripažinimo ir įgaliojimų. Dar daugiau, būtų galima, kartu su Vakarais išplėsti demokratinį sūkurį, į kurį, vengdami bausmių ir siekdami išsaugoti savo įtakas ir turtus, įsitrauktų ir kai kurie dabar Kremliui lojalūs politikai. Atsisakyti Pandoros skrynios svajonių, nenumaldomo keršto ir bausmės, vadinasi, pamatyti ne tik tai, kaip kenčia Ukrainos liaudis, bet ir ko bijo Vakarų visuomenė, be kurios paramos negalima pasiekti net taikos.
