Šį rytą labiau pritiktų apie Valentino dieną. Bet jau antrą meilės dieną tenka matuoti ne rožėmis ir širdutėmis. Artilerijos sviediniais ir dronais Ukrainai, kaip ir savai kariuomenei.
Kita vertus, šv. Valentinas nėra taip toli nuo karo, kaip gali atrodyti. Legenda sako, kad Valentiną nukankino už tai, kad šis vyskupas slapta tuokdavo įsimylėjusius romėnų kareivius, ką imperatorius Klaudijus Gotas buvo uždraudęs.
Kad ir kaip ten buvo su šv. Valentinu, o tiksliau valentinais, kurių buvo trys, visi, kurie myli savo išrinktąjį, o drauge ir Lietuvą, turėtų žinoti, kad šalies gynybai trūksta visko ir trūksta daug.
Trūksta haubicų, robotikos ir elektronikos, o ypač oro gynybos. Kas gins oro uostus ir miestus nuo raketų? Kiek Vaidoto batalionas, kuris gins Vilnių, turi dronų ir bent lenkiškų „gromų“?
Kodėl miestų karo komendantūros dar neveikia 24/7 režimu? O kaip su teritorine gynyba? Atsargos karininkai sako: kažkada buvo jėga, o dabar kaip ir nelabai. Šauliai yra jėga. Bet šauliai patys perkasi ginklus, o ginkluotė kainuoja tiek, kad reikia būti neprastu verslininku ją nusipirkti.
Šaulių sąjungai trūksta 12,5 mln. eurų, kad galėtų apginkluoti 5 000 motyvuotų ir nusiteikusių Lietuvą ginti vyrų. Vienos rajono krepšinio arenos kaina. Tiek per mėnesį surenka savanoriai „Radarom“, o valstybė karo metu nesugeba apginkluoti net labiausiai motyvuotų karių.
Kada bent 30 tūkst. rezervistų žinos, kur prisistatyti prasidėjus karui? Kur jų laukia uniformos ir ginklai? Kada bent vienos rezervo brigados vyrai per 24 valandas taps koviniu vienetu?
O net jei ginklai nukristų iš dangaus, ar užtektų tai brigadai būtinų specialistų? Ko mokosi dauguma šauktinių kariuomenėje? Šaulys, kulkosvaidininkas, granatsvaidininkas.
Mes nepasirengę karui, viskas paremta žodeliu jeigu, sako Ukrainos kariuomenės savanoris. Jeigu ateis sąjungininkai, jeigu nupirksim 50 tankų, jeigu rusai puls po 10 metų. Fokusas tebėra į daugiau geležies. O turėtų būti fokusas į technologijas ir žmogų.
Per dvejus karo metus Vyriausybė taip ir nesuprato, kad karas – tai ne turgus, kur gali neskubėdamas apsipirkti. Karas – tai sprendimų greitis, ginklai po ranka ir logistika. Kuo ginkluotė gaminama arčiau, tuo kariuomenei patogiau.
Lietuva gamina dronus ir visokių antidroninių ginklų. Aukščiausios klasės. Jų maldauja Ukrainos kariai. Bet kariuomenė skelbia konkursus ir perka senus dronus iš „Nota bene“ penktos eilės pusseserės su auksiniais šaukštais, o ta – iš užsienio.
Panaikinti viešuosius pirkimus ginkluotei, gaminamai Lietuvoje, reiškia pastatyti valstybę ant gynybos bėgių. Pramonė turi gauti valstybinį užsakymą gaminti tai, ko reikia Lietuvos ir Ukrainos kariuomenėms.
Išgyvena ne tie, kurie didžiausi. Išgyvena tie, kurie sugeba keistis ir daro tai laiku. Tie, kurie ne pliurpia apie meilę, o myli. Myli žinodami, kad fašistinė Rusija be skrupulų pirmiausia atims iš mūsų tai, ką labiausiai mylim. Jei nesikeisim.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
