Dveji karo Ukrainoje metai nuspalvinti skirtingomis emocijomis. Nuo karo miglos dengiamos baimės, kad pirmosiomis savaitėmis kris Kyjivas, iki optimistiško tikėjimo, kad Prigožino sukilime kris Maskva, ir grįžimo prie niūrių svarstymų, kad mes galime būti kiti. Kas formuoja mūsų lūkesčius ir viltis? Kaip mus paveikia jų neišsipildymas ar komplikacijos?
Strateginė komunikacija yra vienas karo akivaizdoje dažnai vartojamų, tačiau miglotas ar bent jau daugiabriaunes reikšmes turinčių terminų. Jei pažvelgsite į oficialius dokumentus, ten vyrauja painūs apibrėžimai apie strateginę komunikaciją kaip kryptingą įvairių institucijos veiklų ir pajėgumų panaudojimą.
Šiame komentare paminėsiu tris vertus dėmesio apibrėžimus, kurie suteiks šiek tiek daugiau konteksto aptariamam klausimui. Visi šie apibrėžimai paimti iš Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovo Vytenio Miliušo ir Generolo Jono Žemaičio karo akademijos bei Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininko Viktoro Denisenkos straipsnio „NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės Lietuvoje strateginė komunikacija proceso dalyvių vertinimu“.
Pirmasis apibrėžimas – iš oficialių NATO dokumentų. Jame teigiama, kad strateginė komunikacija yra „koordinuotas ir atitinkamas NATO komunikacijos veiklų ir pajėgumų panaudojimas, apimantis viešąją diplomatiją, viešuosius ryšius, karinius viešuosius ryšius, informacines ir psichologines operacijas, remiant Aljanso politiką, operacijas ir veiklas įgyvendinant NATO tikslus“.
Semantine prasme panašiai strateginė komunikacija apibrėžiama ir Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos koncepcijoje, kurioje teigiama, kad tai „koordinuotas ir efektyvus turimų informacijos ir komunikacijos priemonių bei pajėgumų naudojimas siekiant Lietuvos kariuomenės tikslų. LK strateginė komunikacija turi užtikrinti pasirinktų arba paskirtų auditorijų informavimą apie LK tikslus ir ketinimus siekiant gauti paramą LK veiksmams bei atgrasyti ir neutralizuoti priešiškus ketinimus. Prevenciškai LK strateginė komunikacija siekia užkardyti kylančias informacines grėsmes, stiprinti kritinį mąstymą LK ir remti Lietuvos valstybės pastangas užtikrinant visuomenės ir LK atsparumą priešiškai informacinei įtakai, siekiančiai sumenkinti ar kitaip paveikti Lietuvos valstybines institucijas, bei ryžtui ginti Lietuvos valstybę“.
Šalia šių apibrėžimų pateikiamas ir trečias – labiau akademinis ir apibendrintas paprastam žmogui suprantamesne kalba. Jo autorius – karo ir strateginės komunikacijos ekspertas Stevenas Tathamas. Jo teigimu, tai „sisteminga, nuolatinė ir nuosekli veikla, vykdoma strateginiu, operatyviniu ir taktiniu lygmenimis, leidžianti suprasti tikslinę auditoriją, nustatyti veiksmingus kanalus ir jais plėtoti bei skatinti idėjas ir tam tikrą elgesio tipą“. Paprastai sakant, strateginė komunikacija turėtų atlikti priešo atgrasymo funkciją, padėti reaguoti į dezinformacijos atakas, stiprinti pasitikėjimą institucijomis ir formuoti tam tikrą visuomenės nuomonę ar net, pasak S. Tathamo, „elgesio tipą“.
Kaip galėtume įvertinti strateginę komunikaciją ir jos įtaką, su kuria susidūrėme karo Ukrainoje akivaizdoje? Tai turėtume vertinti atsižvelgdami į skirtingus karo etapus.
Prieš 2022-ųjų vasario 24 dieną būta nemažai nutekintos ar dozuotai skelbtos JAV ir kai kurių sąjungininkų karinės žvalgybos informacijos, kuria buvo perspėjama apie galimą pavojų ir formuojama potencialios grėsmės nuotaika. Reikia pripažinti, kad šios informacijos kiekis ir pasikartojimas vertė atsainiai ar nerimtai į perspėjimus žvelgti ne tik politikus Vakaruose, bet ir pačioje Ukrainoje.
Karinio konflikto idėjos neracionalumas užmigdė visuomenių budrumą ir tai neišvengiamai turėjo įtakos pasimetimui pirmomis karo dienomis. Pirmosiomis karo dienomis strateginė komunikacija Lietuvoje ar kitose arti konflikto esančiose valstybėse apsiribojo institucijų pasirengimo ir konstruktyvaus bandymo silpninti emocinį foną pastangomis.
Bet reikia pripažinti, kad komunikacine prasme tai buvo ir vienas palankesnių laikotarpių, kai visuomenė pati ieškojo institucijų informacijos, patvirtinimo ir net siekė savo emocinį foną kurti šių atsakymų kontekste. Prezidento, krašto apsaugos ministro, kariuomenės vado pasisakymai turėjo ryškų svorį ir įtaką.
Ne visada patikimais informacijos šaltiniais savo socialinių tinklų įrašus paremiantis Arvydas Anušauskas ne kartą pripažino, kad jo tekstai skirti ne tik visuomenei informuoti, bet ir tiems tikslams, kuriuos iškelia strateginės komunikacijos apibrėžimas.
Su didesnėmis problemomis susidūrėme tada, kai kariniai veiksmai Ukrainoje perėjo į puolimo ir atsako fazę, dar nenusistovėjus aiškiai fronto linijai ir neišryškėjus pozicijoms. Viešojoje erdvėje tuomet ženklią vietą užėmė nepatvirtinta informacija ir neaiškūs šaltiniai, vieną valandą skelbiantys apie Kyjivo paėmimą, o kitą – triuškinamus smūgius rusų karinėms pajėgoms. Antriniais šaltiniais besinaudojanti ir šiaip menkus resursus nušviesti pasaulio naujienas turinti mūsų žiniasklaida nespėjo paskui faktų grandinę ir dažnai atiduodavo iniciatyvą socialinių tinklų informaciniams kanalams, kurie ir formavo bendrą visuomenės nuotaiką, mėtydami ją į kraštutinumus.
Visgi, su didžiausiomis bėdomis strateginės komunikacijos požiūriu mes susidūrėme (ir vis dar susiduriame) būtent nusistovėjus pozicijomis ir perėjus į apkasų karo stadiją. Dalis analitikų pabrėžia, kad būtent šiame etape rimtas klaidas padarė tiek ukrainiečiai, tiek mes, geranoriškai bandydami bėgti jų komunikacijos vaga.
Strateginė komunikacija tam tikrais karo Ukrainoje etapais tapdavo ne bandymu formuluoti prasmingus naratyvus, remiantis turimais faktais ir įžvalgomis, bet savotišku lūkesčių veidrodžiu. Būtent taip viešojoje erdvėje išplito silpno ir jau dienas skaičiuojančio Putino režimo vaizdinys, kalbos apie jo antrininkus, paslaptingas mirtinas ligas, neaprūpintą ir demoralizuotą armiją.
Deja, bet su tokiu pačiu iliuzijų ir tikrovės susidūrimu turėjome reikalą ir Ukrainos kontrpuolimo atžvilgiu. Vasarą ir rudenį turėjęs įvykti persilaužimas bei rusų išstūmimas iš užimtų pozicijų dėl įvairių aplinkybių (tarp jų ir dėl Vakarų pažadų, politinės valios bei paramos vilkinimo) tapo neišsipildžiusiu pažadu.
Lietuvoje šis lūkesčių ir tikrovės neatitikimas pasimatė visu ryškumu, lyginant pastarųjų mėnesių krašto apsaugos ministro ir užsienio reikalų ministrų naratyvus. Ne visada patikimais informacijos šaltiniais savo socialinių tinklų įrašus paremiantis Arvydas Anušauskas ne kartą pripažino, kad jo tekstai skirti ne tik visuomenei informuoti, bet ir tiems tikslams, kuriuos iškelia strateginės komunikacijos apibrėžimas. Valdyti visuomenės emocijas, stiprinti tam tikrus naratyvus ir prisidėti prie institucijos tikslų įgyvendinimo.
Spėju, kad tuos pačius tikslus galėtų įvardyti ir Gabrielius Landsbergis, jau kelis mėnesius ne tik Lietuvos, bet ir NATO bei ES partnerius žadinantis perspėjimais apie galimą tolesnį Rusijos agresijos kelią, vedantį ir link Baltijos valstybių, Lenkijos.
Kokia strategine komunikacija tuomet tikėti visuomenei? Ir kaip šios komunikacijos tikslus įgyvendinti padeda tai, kad visuomenė vis labiau mato, jog jos emocijų valdymas kai kuriems komunikatoriams atrodo svarbesnis už faktus?
Didžiausia grėsmė šioje situacijoje yra būtent nusivylimas ir netikėjimas, kylantis galbūt iš geranoriškų, bet neišsipildančių lūkesčių siekio.
Didžiausia grėsmė šioje situacijoje yra būtent nusivylimas ir netikėjimas, kylantis galbūt iš geranoriškų, bet neišsipildančių lūkesčių siekio. Ir čia glūdi svarbiausia komunikacinių klaidų pamoka – visuomenė negali būti tik abstrakti tikslinė auditorija ar pasyvus veikėjas strateginiame galios žaidime.
Realaus pavojaus akivaizdoje svarbu bus pasitikėti ne tik atskirais politiniais lyderiais, bet ir jų vadovaujamomis institucijomis. Šis pasitikėjimas kuriamas būtent taikos sąlygomis. Tam, kad gebėtume tikslingai veikti, reaguoti ir įgyvendinti pačios strateginės komunikacijos keliamus tikslus, reikia suteikti tam tikrą grąžą ir visuomenei.
Ta grąža turėtų tapti komunikacija, kuriama ne tik noru kontroliuoti ar suvaldyti, bet ir suvokimu, kad kartais tikslūs faktai ir prastas implikacijas turinti, bet pagrįsta informacija gali sustiprinti visuomenės atsparumą labiau nei bandymas nesukelti panikos. Ar tai būtų nuoširdus pokalbis dėl mokesčių didinimo gynybai, ar visuotinės karo prievolės, ar gynybinės infrastruktūros įrengimo išlaidų klausimai.
Strateginės miskomunikacijos klaidas gali ištaisyti tik atnaujintas ir nuoširdus politinių lyderių bei institucijų vadovų santykis su visuomene, suteikiant jai kaip įmanoma daugiau informacijos, aiškumo ir rodant pastangas parengti mus galimam pavojui. Faktais, o ne lūkesčiais.
