Šią savaitę Vilniuje nuburzgė ūkininkų protesto akcija. Tuo pat metu tylia bangele nuvilnijo inteligentų būrelio nepasitenkinimas dėl stringančio kultūrinių leidinių finansavimo, išvedusio iš rikiuotės žurnalą „Kultūros barai“. Kas bendra tarp šių dviejų socialinės įtampos šaltinių?
1895 metais rašydamas patriotišką ir tautą pabudintį turintį eilėraštį „Užtrauksim naują giesmę, broliai“ Maironis simboliškai pabandė įamžinti tris visuomenės grupes, kurioms teko sukurti ir įtvirtinti respubliką.
„Į darbą, broliai, vyrs į vyrą. Šarvuoti mokslu atkakliu! Paimsme arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu!“ Arklas, knyga ir lyra šiame vizionieriškame Maironio eilėraštyje simbolizavo tris labai konkrečias visuomenės grupes – žemdirbius, mokytojus ir menininkus. Šioms grupėms teko tiek kalbos atgaivinimo ir puoselėjimo, tiek Lietuvos idėjos kūrimo ir skleidimo, tiek kasdienio valstybės aprūpinimo darbai.
Kodėl aš šį komentarą baigiu paversti poetine vieno eilėraščio analize? Atsakymas paprastas, bet, kaip ir visi paprasti atsakymai, turintis komplikuotas aplinkybes ir sudėtingas implikacijas. Maironio gražiai aprašytas trijų valstybę kuriančių grupių įvaizdis liko gyvas ir veikiantis, nepaisant XX ir net XXI amžiaus pokyčių.
Šis įvaizdis gyvas lietuviškame pasakojime dar nuo Donelaičio laikų, sustiprintas nepriklausomybės atgavimo proceso ir įtvirtintas tarpukario politikos. Žemdirbys jame yra valstybės maitintojas, kurio darbas turi ne tik konkrečią funkciją, bet ir metafizinį krūvį. Žemdirbys turi savo dvasinį pasaulį, savo svarbą valstybės išgyvenimui, savo paprastą, bet paslaptingą gyvenimą ir sunkų darbą, nepažinų baltoms miestiečio rankelėms.
Žemdirbys neturi gėdytis to, kad yra sėkmingas verslininkas. Jam nereikia slapstytis už maitintojo, kaimo išminčiaus ar slaptingą žemės apdirbimo funkciją atliekančio meistro kaukės.
Ir nors XXI amžiuje žemės ūkis galutinai susiformavo kaip stambaus ar vidutinio verslo forma, pats žemdirbys, atvykęs pas Vilniaus ponus, demonstruoja galingą žemės ūkio techniką, gudrią komunikacinę strategiją ir politinio veikimo išmanymą, dalies visuomenės akyse jis vis dar yra tas Maironio eilėraščio brolis, pamaldžiai, savomis rankomis beriantis į dirvą grūdą, pjaunantis rugius, savomis rankomis malantis miltus, kepantis duonelę ir ją atvežantis nedėkingam miestiečiui.
Šiuolaikinis ūkininkas gali būti stambaus koncerno valdytoju, visaverčiu verslo pasaulio dalyviu, turinčiu banko sąskaitoje šešiaženkles ar septynženkles sumas, prisiimančiu verslo rizikas, investuojančiu, plečiančiu savo verslo struktūrą ir svajojančiu užkariauti naujas rinkas.
Jis gali būti ir vidutiniu ūkininku, turinčiu nemažai žemės ir gyvulių, nuolat stebinčiu, ką būtų naudingiau sėti ir kokius gyvulius auginti, kad galėtum kaip įmanoma brangiau parduoti savo produkciją ir plėsti verslą.
Tai gali būti ir smulkesnis ūkininkas, kuris tradiciškai augina vieną ar kitą grūdinę kultūrą ar tam tikrus gyvulius, parduoda pieną ir tikisi savo verslo tęstinumo, bandydamas išsikovoti kaip įmanoma geresnes sąlygas, ieškodamas naujų pirkėjų ar valstybės paramos sudėtingesnių finansinių metų akivaizdoje.
Bet tai nebėra tas kuklus ir mažas žemdirbys iš lietuviškosios vaizduotės, kuris labiausiai vedamas metų laikų kaitos ir metafizinės užduoties prasimaitinti bei padėti prasimaitinti ties maisto stokos riba stovinčiai visuomenei.
Metas išsilaisvinti iš arklo, knygos, lyros įvaizdžių ir pažvelgti į savo padėtį tokiame pasaulyje, kuriame metafizinis tavosios profesijos krūvis nebeišgelbės dirbtinio intelekto, technologizavimo, algoritmizacijos ir neapgręžiamų planetos pokyčių akivaizdoje.
Šio protesto metu tas kognityvinis disonansas ir sukėlė daugiausiai audrų, ginčijantis, kiek kainuoja žemės ūkio technika ir kiek tai suteikia moralinės teisės protestui. Problema čia ta, kad miestietis taip ir nėra pakeitęs savo ūkininko įvaizdžio, o ūkininkas pats nesusimąsto apie kintančią jo vietą modernios visuomenės sanklodoje. O ir kam permąstyti žemdirbio įvaizdį, jei jis naudingas keliant simpatijas protesto metu?
Žemdirbys verslininkas, prisitaikantis gyventi kapitalistinės visuomenės sąlygomis, staiga gali tapti nebe toks patrauklus miesto prekariatui, norinčiam idealizuoti žemdirbišką gyvenimą, kaimietišką erdvę ir tikinčiam, kad joje glūdi, cituojant Ilfą ir Petrovą, „didžioji sermėginė tiesa“.
Ir tai jokiu būdu nėra kritika protestui ar žemdirbiams. Jie tikrai neblogai pademonstravo pilietinį nepasitenkinimą ir darė tai gebėdami išlaikyti konstruktyvų dialogą su atskiromis politinėmis institucijomis. Problema čia ta, kad vieną kartą įtampą sukėlęs tapatybės klausimas veiks ir toliau.
Jis veikia ir per mokytojų protestus. Jis taip pat įsijungia ir kalbant apie menininkų veiklą. Laisvos rinkos dalyviai, parduodantys produktus, paslaugas, sprendžiantys mokestines ar verslo rizikų problemas, negali staiga grįžti prie maironiško metafizinio krūvio ir pasiversti arklo, knygos ir lyros broliais (ir sesėmis!).
Kintanti ekonominė ir socialinė visuomenės struktūra verčia peržvelgti susiformavusius įvaizdžius ir skaudžiausiai atsiliepia tiems, kurie vis dar yra įsitikinę, kad jie turi būti gelbėjami ar saugojami todėl, kad jų veikla turi išskirtinį dvasingumo lygmenį visuomenėje, kurioje sprendimai atliekami remiantis statistiniais metodais ir, geriausiu atveju, ieškant balanso tarp pasiūlos ir paklausos.
Žemdirbys neturi gėdytis to, kad yra sėkmingas verslininkas. Jam nereikia slapstytis už maitintojo, kaimo išminčiaus ar slaptingą žemės apdirbimo funkciją atliekančio meistro kaukės. Bet jis turi matyti save ir kaip žmogų, žiūrintį į pasaulį už savo dirbamo lauko ar pievos galo. Matyti klimato kaitos, aplinkosaugos problemas, atsižvelgti į valstybės interesus ar platesnius geopolitinius procesus.
Tos pačios taisyklės, deja, galioja ir paslaugos teikėju iš mažos bendruomenės šviesuolio staiga tapusiam mokytojui ar didžiąją dvasingumo ir intelektualumo žinią nešusiam menininkui, kuris vis dažniau atsimuša į paklausos lubas.
Metas išsilaisvinti iš arklo, knygos, lyros įvaizdžių ir pažvelgti į savo padėtį tokiame pasaulyje, kuriame metafizinis tavosios profesijos krūvis nebeišgelbės dirbtinio intelekto, technologizavimo, algoritmizacijos ir neapgręžiamų planetos pokyčių akivaizdoje.
