Ko mus pamoko viešosios erdvės skandalai? Ar jie tampa pagrindu asmeniniams pokyčiams, jautresniam žvilgsniui į kitą, savo vertybių permąstymui? O gal tai tik spontaniškas galios žaidimas, kuriame svarbu galiausiai likti laimėjusios komandos pusėje?
Kaune surengtas Europos dailiojo čiuožimo čempionatas padovanojo ne tik gražių vaizdų ir emocijų, bet ir incidentą, pritraukusį daug komentatorių ir nuomonių. Čempionate dirbusi Kaja Elena Brilė paskutinę renginio dieną uždaroje grupėje pateikė nemažai kaltinimų dėl nepagarbaus ir agresyvaus elgesio organizatoriams ir konkretiems asmenims, kurie sukėlė ir paramos, ir kritikos bangų.
Šio komentaro tikslas nėra pasverti abiejų pusių argumentus ar pasakyti, kuri pusė atrodo teisesnė. Siekiu atkreipti dėmesį ir pasvarstyti, kodėl šis incidentas sukėlė tiek emocijų ir sutraukė tiek daug atskirų grupių, turinčių savo nuomonę ar reiškiančių jausmus abiem ginčo pusėms.
Pradėkime nuo to, kodėl K. E. Brilės įrašas feminizmo grupėje sulaukė tiek daug palaikymo. Šioje istorijoje yra paliestos bent kelios socialiai jautrios ir uždelstą veikimą turinčios temos. Pirmiausia, darbdavio ir darbuotojo galios santykis. Arba dar tiksliau, elgesys tų, kurie turi tam tikrą sprendimo ir veikimo galią, ir tų, kurie teoriškai stovi ant žemesnio statuso laiptelio.
Lietuvos visuomenėje vis dar dažnas aukštesnių ir žemesnių rangų darbuotojų skirstymas, numatant ir atitinkamą pagarbos lygį. Paprasčiau sakant, vis dar galioja ir dažnai suveikia sovietinio mentaliteto formulė, kad aš esu viršininkas, o tu – kvailys.
Lietuvos visuomenėje vis dar dažnas aukštesnių ir žemesnių rangų darbuotojų skirstymas, numatant ir atitinkamą pagarbos lygį. Paprasčiau sakant, vis dar galioja ir dažnai suveikia sovietinio mentaliteto formulė, kad aš esu viršininkas, o tu – kvailys.
Šis nerašytas socialinės hierarchijos modelis ir įvairios žmonių patirtys leidžia pajusti empatiją tiems, kurie susiduria su nepagarbiu elgesiu, orumo žeminimu ar perdėtu galios demonstravimu.
Kad ir kaip vertintume vienos ar kitos pusės argumentaciją, pasakojimus apie situaciją, akivaizdu, kad darbdavys ar galios pozicijoje esanti asmenų grupė neparodė pagarbos ar žmogiško supratingumo konfliktinėje situacijoje.
Kaip sakė Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentas Vytautas Jasutis: „Čia nėra kada aiškintis, kas, kaip ir kodėl.“ Požiūris, kurį galima taikyti nusikaltimą darančiam asmeniui, bet ne darbinio nesutarimo metu, dalyvaujant žmogui, kuris prisidėjo prie to paties renginio sėkmės ir netgi atliko neapmokėtą darbą.
Šalia nepagarbos darbuotojui-savanoriui prisidėjo ir tai, kad su tokiu elgesiu susidūrė moteris. Savaime suprantama, kad tai neįrodo, jog nepagarbus ar perdėtai griežtas organizatorių elgesys turi seksistinį pagrindą, tačiau toks istorijos kontekstas pažadino ir šios problemos temą.
Lietuva yra viena iš valstybių, išgyvenančių moterų vaidmens kaitą visuomenėje. Prie įvairių socialinių komplikacijų ir įtampų prisideda tai, kad dar prieš kiek daugiau nei tris dešimtmečius buvome totalitarinio režimo okupuota tauta, kurioje lygiateisiškumo temos ir sampratos buvo vienos ideologijos gniaužtuose.
Šiuolaikybėje moterų lygiateisiškumas jau tapęs normalia tema, pamažu virsta ekonominėmis ir socialinėmis praktikomis, tačiau kultūriniu (plačiąja prasme) ir buitiniu lygmeniu moterims vis dar tenka susidurti su stereotipiniu mąstymu ar noru sugrąžinti prie senųjų hierarchinio elgesio modelių.
Paprastai sakant, moterims vis dar tenka išgirsti reikalavimų pasitraukti ar patylėti, kai vyksta rimti reikalai. O rimtais reikalais užsiima rimti vyrai. Ši vis dar gyva praktika sukėlė kitą dalį emocijų šiame incidente ir pažadino temą, apie kurią visuomenėje per mažai kalbama ar per daug nutylima.
Paprastai sakant, moterims vis dar tenka išgirsti reikalavimų pasitraukti ar patylėti, kai vyksta rimti reikalai. O rimtais reikalais užsiima rimti vyrai. Ši vis dar gyva praktika sukėlė kitą dalį emocijų šiame incidente ir pažadino temą, apie kurią visuomenėje per mažai kalbama ar per daug nutylima.
Kita incidento perspektyva atsivėrė tada, kai pasirodė auditorijos nepasitenkinimas ir pyktis. Neteisingumo jausmas pažadino ne tik teorinę kritiką, pasmerkimą, norą sužinoti tiesą, bet ir tamsesnius pykčio atspalvius.
Nederamu elgesiu apkaltintas asmuo sulaukė ne tik išankstinių vertinimų, bet ir atviros neapykantos, etinio vertinimo ribas peržengiančių komentarų. Tokiu būdu istorija atvėrė ir dar vieną Pandoros skrynios skyrių, kuriame glūdi minios noras patiems įgyvendinti savo teisingumą.
Socialiniai tinklai dar kartą pademonstravo, kad jų veikimo greitis yra tiesiogiai proporcingas nevaldomam emocijų proveržiui ir lengvabūdiškam siautėjimui, nesusimąstant apie savo žodžių ir veiksmų įtaką tikrovei.
Praėjusį šeštadienį stebėdamas bronzinį Sauliaus Ambrulevičiaus ir Allison Reed pasirodymą Kaune mintyse galvojau, kad niekada iki tol per daug manęs nedominęs ir nežavėjęs (nes per mažai vyriškas!) dailiojo čiuožimo sportas išties reikalauja dalykų, kuriuos turėtume ugdyti ir kasdienybėje – pusiausvyros, dermės, ištvermingumo, empatijos ir dėmesio kitam žmogui, susikaupimo ir kantrybės, emocinio atvirumo ir intelektualaus jautrumo.
Kiekvienas toks viešas skandalas tampa savotišku šokiu ant ledo, kuriame mes kaip visuomenė rizikuojame paslysti ir plotis užpakaliu ar net veidu, neįvertindami niuansų, subtilumo, nejausdami savo veiksmų įtakos kitiems ar nerodydami susidomėjimo ir empatijos tiems, kuriems jos reikia. O gal galima rasti tinkamą būdą išlaviruoti tarp neskubėjimo pasmerkti, bet ir atjautos bei supratimo ir tikėjimo, kad teisingumas ne triumfuoja, o ateina kantraus įsiklausymo ir išklausymo proceso gale?
