Protas prieš emocijas. Filosofijos istorijoje ši teorinė takoskyra ne vieną amžių vertė mąstytojus aiškintis, kaip perprasti proto veiklą, kad gebėtume suvaldyti, struktūruoti, kontroliuoti emocijas. O gal iniciatyva ir protų kontrolė yra tų, kurie valdo ir kursto emocijas, rankose?
Laimingai pasibaigusi mergaitės paieškų Kaune istorija ir tragiška Viršuliškių daugiabutyje Vilniuje žuvusio berniuko lemtis tapo įvykiais, kurie sujaudino didžiąją dalį visuomenės. Šiuolaikinėje informacinėje ekosistemoje ir socialinių tinklų įgalinamoje dėmesio visuomenėje tai tampa galimybe tiems, kurie trokšta dėmesio.
Gaila, bet nenuostabu, kad šių istorijų kontekste sujudo tie, kurie naudojasi kiekviena proga sukelti baimės, nerimo, nepasitikėjimo valstybe ir jos institucijomis jausmus. Mažiau drąsūs politinio gyvenimo ar tiesiog viešosios erdvės marginalai skleidė sąmokslo teorijas, nepatvirtintą ar melagingą informaciją, tuo sukeldami grėsmę tyrimo, pareigūnų darbo sėkmei.
Agresyvesni ir drąsesni patys ėmėsi „tyrimų“. Riaušėse prie Seimo ar kituose neramumuose pasižymėję ir teisėsaugai gerai žinomi veikėjai veržėsi į daugiabutį Viršuliškėse, svaidėsi siaubingais kaltinimais tarnyboms, platino tariamų įtariamų asmenų nuotraukas, aktyviai užsiiminėjo dezinformacija, šmeižtu, skatino savivaldžiauti, kelti chaosą ir neramumus.
Ši žmonių grupė jau ne vienus metus (kai kurie nuo COVID-19 pandemijos ir tuomet taikytų ribojimų, kai kurie ir dar anksčiau) užsiima tikslingu veikimu. Šio veikimo tikslas – baimės, chaoso kurstymas. Šio kurstymo uždavinys – sukelti kaip įmanoma daugiau nepasitikėjimo institucijomis, trukdyti tarnybų darbui, kelti ir plėtoti sąmokslo teorijas, auginti neapykantą atskiroms visuomenės grupėms, priešintis, savivaliauti, kelti destrukciją.
Tai, kad šių asmenų nesustabdo perspėjimai, administracinių nusižengimų fiksavimai, baudos ar net dalyvavimai teismo procesuose, tik patvirtina, kad veikimas yra sąmoningas, dažnu atveju iš anksto planuojamas, gerai suvokiant galimas reakcijas ir savo poelgių pasekmes.
Kodėl yra griebiamasi kiekvieno skandalingo ar jautresnio, rezonansą keliančio įvykio? Nes gerai suprantama viena tiesa – išjudinti visuomenės dėl savo argumentų ar savo interesų nepavyktų. Bet gali pabandyti pajudinti jos pamatus ar paardyti jos audinį tada, kai dalis visuomenės pasiduoda kelioms didžiosioms emocijoms: baimei, nerimui, abejonei.
Emocijos visada išsiveržia pirma proto. Tai puikiai supranta koordinuotai veikiančios marginalų grupės, pačios pirmos išsiveržiančios į tariamų informuotojų, gelbėtojų, skubančių veikti didvyrių gretas. Svarbu pulti, kol esame paveikti ir valdomi emocijų, nespėję susidėlioti jų mums įprastais racionalumo įrankiais: logika, argumentacija, kontekstualizuotais, faktais pagrįstais vertinimais.
Šis modelis sėkmingai išbandytas ir naudojamas, nepaisant to, kad nuolat atsimušama į šiuos procesus matančių institucijų, apžvalgininkų, kritiškai mąstančių komentatorių racionalius argumentus, demaskavimus ar paaiškinimus.
Racionalumas, argumentacija ar visi faktų rinkiniai nėra svarbūs, jei tavo pagrindinis tikslas yra tiesiog nuolat kūrenti baimes ir nepasitikėjimo žarijas, sukurti kaip įmanoma daugiau chaoso. Tam tinka ir pasirodymai prie Sausio 13-osios laužų, teršiant Laisvės gynėjų atminimą. Tam tinka ir žaidimai su jautriomis ir sudėtingomis vaikų istorijomis.
Škotų filosofas Davidas Hume`as XVIII amžiuje pirmasis nutraukė ginčą dėl proto galimybių sutramdyti kylančias aistras. Mes gebame racionalizuoti savo emocijas, suvaldyti savo aistras, tačiau tai visada įvyksta atbuline eiga, jau po šių aistrų pasireiškimo.
Emocijos visada išsiveržia pirma proto. Tai puikiai supranta koordinuotai veikiančios marginalų grupės, pačios pirmos išsiveržiančios į tariamų informuotojų, gelbėtojų, skubančių veikti didvyrių gretas. Svarbu pulti, kol esame paveikti ir valdomi emocijų, nespėję susidėlioti jų mums įprastais racionalumo įrankiais: logika, argumentacija, kontekstualizuotais, faktais pagrįstais vertinimais.
Kaip tuomet elgtis situacijose, kuriose didžiąją dalį visuomenės užplūsta emocijos? D. Hume`as savo traktate „Apie žmogaus prigimtį“ pripažino, kad žmogus negali iki galo suvaldyti savo aistrų, galutinai įveikti baimių ar absoliučiai logiškai vertinti situacijų. Bet mes visada galime ugdyti ramesnes emocijas, rutiniškai mokytis nuosaikumo, nepasidavimo panikai, kurie reikiamu metu padėtų ir nenugrimzti į socialiniuose tinkluose kuriamą informacinį chaosą.
Galime mokytis atpažinti ir įsiminti tuos, kurie sąmoningai kursto baimes, turėdami ir platesnių tikslų. Galime pasitikėti gerai savo darbą atliekančiomis profesionaliomis, gebėjimus ilgus metus ugdžiusiomis institucijomis. Pagerbti jas ir padėkoti joms už kasdienį darbą, kurį jos atlieka ne visada tobulai, bet visada matydamos darbo gale aukštesnius tikslus.
Tie, kurie bando valdyti emocijas, puikiai supranta, kad tai vienintelis jų būdas veikti. Jie visada jums kartos, kad tai, kaip jūs jaučiatės šią akimirką, turėtų būti dar labiau užaštrinta, turėtų kelti dar daugiau baimės ir iš jos kylančio desperatiško įsiūčio. Jei matote, kad jūsų artimieji ar pažįstami tam pasiduoda, pasistenkite juos nuraminti. Nuraminti ir tik vėliau paprotinti, kaip jums patartų D. Hume`as.
Valstybė yra ne tik teritorijos, simbolikos, piliečių, bendro ir įvairaus kultūrinio pagrindo, kasdienės institucijų veiklos junginys. Tai ir tam tikra būklė. Būklė, kurioje labai svarbus pasitikėjimas ir užtikrintumas. Žinojimas, kad kiekvieno pareiga, atsakomybė ir bendri tikslai gali persipinti, susijungti ir veikti valstybės išlikimo labui. Nepasiduokime baimės ir chaoso kurstytojams.
