Gyvenimas turi savybę iškelti į paviršių mažus ir banalius dalykus, nustumdamas į užribį didžiuosius klausimus. Ar nėra taip, kad bėgdami nuo sudėtingų filosofinių klausimų, paliečiančių mūsų, artimųjų, mūsų valstybės lemtį, ne tik nepanaikiname jų keliamų įtampų, bet kaskart tik sustipriname jausmą, kad viskas vyksta neteisingai ar neprasmingai?
Viename savo komentarų filosofas Leonidas Donskis yra ištaręs fatališką frazę: „Mus sugriauna maži ir banalūs dalykai.“ Nors tame komentare kalbėta apie akademinės bendruomenės ir tradicinio universiteto žlugimą, šį teiginį galime pritaikyti ir savo ar savo valstybės gyvavimui.
Jei reikėtų apibendrinti 2023 metų nuotaikas ir laiko dvasią, rinkčiausi balansavimo motyvą. Geopolitinių virsmų, karų Ukrainoje, Gazos Ruože, Sudane, dirbtinio intelekto plėtros, demokratijos ir laisvės idėjos perspektyvų akivaizdoje kaip niekada ryškus žmonių bandymas išlaikyti pusiausvyrą tarp siaubingu pagreičiu kintančio pasaulio ir kasdienio gyvenimo ramybės.
Balansą tarp socialine ir psichologine prasme vis daugiau pastangų reikalaujančio prisitaikymo prie pokyčių ir tų pokyčių masto, o kartu asmeninio gyvenimo, privatumo, savos psichologinės būklės, tapatybės ir prasmės paieškų.
Bandome derinti stingdančio karo realumo ir efektyvios taikos idėjas. Bandome derinti dirbtinio intelekto ir žmogaus proto ribų ar paribių tyrimus. Bandome užtikrinti kasdienybės tvarumą ir funkcionalumą, kartu spręsdami planetos masto klimato kaitos problemas. Bandome išsaugoti ir progresuoti kaip kultūros ar civilizacijos, kartu suderindami įvairiausias pokyčių atnešamas prieštaras.
Bandome derinti stingdančio karo realumo ir efektyvios taikos idėjas.
Patogiausia būklė šių įtampų ir jų nešamo nuovargio ar nevilties akivaizdoje – pasislėpti mažų ir banalių dalykų atokaitoje. Būtent todėl mūsų viešojoje erdvėje, politiniame gyvenime, kultūrinėse diskusijose didesnę laiko dalį užima intrigų aptarinėjimai, akimirkos skandalai, žmogiškųjų silpnybių pasmerkimai, pašlovinimai ar abejingumo apraiškos.
Valstybėje, kuri ir vėl atsidūrė istorinės grėsmės akivaizdoje, politiniai lyderiai skiria laiko savo užgautoms ambicijoms išsiaiškinti ir savo asmenybei šlovinti. Visuomenė, vis labiau atsidurianti įvairių grėsmių jai išlikti kryžkelėje, savo žvilgsnį nusuka į mažas ir banalias diskusijas apie kitų žmonių asmeninius gyvenimus ar tai, ką derėtų žinoti ir ko nederėtų žinoti su lytiniu švietimu susiduriančiam jos jaunimui. Verslas godumą ir nuolatinį augimo poreikį tenkina užsimerkdamas prieš bendrąsias vertybes ir solidarumo ar net krašto apsaugos principą.
Visi pasiduodame kasdienybei kaip mažų ir banalių dalykų sumai. Sutelkiame dėmesį į savuosius interesus ir akimirksnio įvykius, slapta tikėdamiesi, kad viduje glūdintis nerimas ir sudėtingi filosofiniai klausimai apie mūsų egzistencijos prasmę bei jos būklę praplauks pro šalį ar bus išspręsti palankiai susidėliojusių aplinkybių.
Valstybėje, kuri ir vėl atsidūrė istorinės grėsmės akivaizdoje, politiniai lyderiai skiria laiko savo užgautoms ambicijoms išsiaiškinti ir savo asmenybei šlovinti.
Kokia yra mūsų darbų prasmė? Kokia mūsų gyvenimų prasmė ir kokius tikslus galime sau kelti? Ką išties žinome ir ką privalome daryti? Ar mūsų valstybė atlaikytų realius išbandymus? Ar mūsų moralė atlaikytų tų išbandymų pasekmes? Ar mūsų valstybę ir pasaulį sudarančios ekonominės, socialinės, politinės sistemos išties įkūnija tas vertybes, kurias deklaruojame, o jei ne, ar įmanoma tai pakeisti?
Ar esame savo prigimties įkaitai, o gal tie, kurie taip ir neišmoko įsisąmoninti laisvos valios? Kiek daug galime padaryti, kad išliktume, o kiek dėl to galime užsimerkti ir nematyti aplink įsigyvendinančio neteisingumo?
Šie klausimai tvyro visų mūsų veiklų nuošalyje ir juos garsiai ištarus gali apimti stingdantis bejėgiškumo jausmas. Filosofinė įtampa užgriūna visa jėga ir milžinišku istoriniu, kultūriniu, sociopsichologiniu kontekstu.
Žmogaus egzistencija gali būti dvejopa. Užsimerkimas ir bandymas rezignacija nugalėti šias įtampas, pasineriant į mažų ir banalių dalykų pasaulį. Arba atsivėrimas jiems ir bandymas veikti didžiųjų klausimų šviesoje.
Toks būtų mano linkėjimas ir tau, mielas skaitytojau, ir mūsų valstybei – daugiau filosofijos. Daugiau prioritetų intelektui, kultūrai, sudėtingoms interpretacijoms, bet tuo pat metu – paprastesniems klausimams.
Man atrodo, kad gyvename tokiais laikais, kai šis atsivėrimas ir pabandymas iškelti sudėtingus klausimus, gyventi plačių jų atsakymų šviesoje yra išlikimo sąlyga. Arba pabandysime gyventi tikrovėje, kurioje yra daugiau filosofijos, platesnės perspektyvos, platesnis problemų mastas ir kompleksiškesni jų sprendimo būdai, arba tie maži ir banalūs dalykai galiausiai tyliai mus pribaigs.
Toks būtų mano linkėjimas ir tau, mielas skaitytojau, ir mūsų valstybei – daugiau filosofijos. Daugiau prioritetų intelektui, kultūrai, sudėtingoms interpretacijoms, bet tuo pat metu – paprastesniems klausimams. Ar tai, ką darome ir kam skiriame dėmesį, yra prasminga? Ar mūsų politiniai lyderiai elgiasi vadovaudamiesi vertybėmis ir aukštesnio intereso principu? Ar gyvename tikrovėje, kuri išties suvaldoma ir perprantama? O jei galime žinoti ir suprasti ne viską, tai kaip elgsimės su nežinojimo įtampomis ar pavojais? Kaip organizuosime save kaip visuomenę ir kokią atsakomybę tam jausime kaip individai?
Nebijokime iškelti sudėtingų klausimų. Nebijokime ištrūkti iš mažų ir banalių dalykų snaudulio. Daugiau filosofijos, daugiau šviesos.
