Leidykla „Briedis“ pristato albuminę knygą „Rokenrolo paslaptys ir tragedijos“ (vertė Aidas Jurašius). Knygoje rasite 63 pasakojimus apie kūrybą, gyvenimą ir mirtį rokenrolo pasaulyje.
Tai dramatiškos istorijos apie pačiame kūrybiškumo žydėjime staiga nutrūkusį gyvenimą, apie neįtikėtinus susidūrimus su lemtimi, menininkus, kurie mirė daug metų kovoję su savo demonais, vis labiau slėgusiais ir neįveikiamais. Pasakojimai apima laikotarpį nuo Buddy Holly iki Whitney Houston: šios muzikinės legendos gyveno skirtingose epochose, laikėsi skirtingo gyvenimo būdo, kiekviena savaip išreiškė savo talentą, tačiau buvo panašios tuo, kad tapo mūsų laikų simboliais.
Daugelis jų priklauso vadinamajam „Klubui 27“ – būriui muzikantų ir dainininkų, kurie mirė sulaukę dvidešimt septynerių. Ar visos mirtys tik sutapimas? Šią legendą sukūrė žiniasklaida. Visuomenės vaizduotė ėmė kurti mįslingas sąmokslo teorijas apie tai, kad prie šių mirčių prisidėjo FTB arba jokių skrupulų nežinantys vadybininkai ir prodiuseriai.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Elvis Presley (1935 m. sausio 8 d. – 1977 m. rugpjūčio 16 d.)
The king is gone but he’s not forgotten (...),
rock and roll can never die
(„Karalius mirė, bet nėra pamirštas (...),
rokenrolas niekada nemirs“).
Taip dainavo Neilas Yangas dainoje My My Hey Hey (Out to Blue) („Čia tai bent, ei, ei (kaip netikėta)“), išleistoje 1979 metais. Karaliaus Elvio Presley mirtis buvo precedento neturintis įvykis, kaip ir jo gyvenimas. Rokenrolo karalius mirė 1977 metų rugpjūčio 16-osios rytą Greislande, savo viloje Memfyje, Tenesio valstijoje. Jam buvo vos keturiasdešimt dveji. Prie Elvio namų susirinko didžiulė minia, daugelis naujienų trokštančių gerbėjų vyko į Baptistų memorialinę ligoninę, kur Elvį nugabeno du jo komandos, vadinamosios „Memfio mafijos“, atstovai, kai jo mergina Ginger Alden rado jį be sąmonės.
Naujiena oficialiai buvo pranešta 15.30 valandą. Vienas svarbiausių XX a. muzikos dievaičių, rokenrolo simbolis, išėjo amžiams. Jo laidotuvės buvo tarsi valstybės vadovo: tarp į dvi eiles sustojusių žmonių į Forest Hillso kapines Memfyje važiavo septyniolikos baltų kadilakų vilkstinė.
Amerikos prezidentas Jimmy Carteris apie Presley pasakė: „Jo muzika ir asmenybė sujungė baltųjų kantri ir juodųjų ritmenbliuzą, nuolatos keitė Amerikos populiariosios kultūros veidą.“ Vienas iš Elvio pusbrolių Billy Mannas paėmė 18 000 dolerių už tai, kad padarytų lavono nuotrauką. Ji atsidūrė ant National Enquirer viršelio ir tai tapo perkamiausiu visų laikų numeriu. Elvio palaikai buvo parvežti į Greislandą ir palaidoti netoli jo motinos Gladys Love, tad viskas baigėsi ten, kur ir prasidėjo.
1953 metų liepos 18 dieną, kai Elvis pirmą kartą įžengė į įrašų studiją („Sun Records“ Memfyje), jis atėjo įrašyti acetatinį diską – tai buvo gimtadienio dovana nuo jo motinos. Jis užmokėjo beveik keturis dolerius už dvi dainas abiem plokštelės pusėms: My Happiness („Mano laimė“) ir That’s When Your Heartaches Begin („Štai kada prasideda tavo širdgėla“). Studijos registratūros darbuotoja Marion Keisker paklausė Elvio, kokio stiliaus muziką jis dainuoja. Elvis, tuo metu dirbęs sunkvežimio vairuotoju, atsakė: „Visokiausią.“ Jis grįžo ten 1954 metų sausio 4 dieną ir įrašė dar vieną acetatinę plokštelę su dainomis I’ll Never Stand In Your Way („Niekada nestosiu tau skersai kelio“) ir It Wouldn’t Be the Same Without You („Be tavęs būtų viskas kitaip“).
Prodiuseris Samas Phillipsas kaip tik ieškojo baltaodžio dainininko su afroamerikiečio balsu, taigi Marion Keisker priminė jam apie sunkvežimio vairuotoją iš Tupelo ir jai buvo liepta pakviesti jį į 1954 metų gegužės 26 dienos perklausą. Liepos 5 dieną Elvis įrašė pirmąjį singlą That’s All Right Mama („Viskas gerai, mama“) firmoje „Sun Records“ – tai buvo perdainuotas Arthuro Crudupo bliuzas, gitara akompanuojant Scotty Moore’ui ir Billui Blackui kontrabosu. Ilgą laiką ši trijulė bandė groti įvairiausias dainas ir niekaip nerado tinkamo skambesio. Nusivylę jie nutarė išsiskirstyti.
Bet tada Elvis paėmė mikrofoną ir ėmė improvizuotai dainuoti labai ritmišką That’s All Right Mama versiją. Billas Blackas ir Scotty Moore’as atkuto, prisijungė prie jo, o Samas Phillipsas skubėjo įrašyti šį naują skambesį. Tai buvo nuostabios Roko Karaliaus karjeros pradžia: 12 albumų, pasiekusių pirmąją vietą tiek kantri, tiek popmuzikos kūrinių sąrašuose, nuo Elvis Presley (1956 m.) iki From Elvis Presley Boulevard, Memphis, Tennessee („Iš Elvio Presley bulvaro, Memfis, Tenesis“, 1976 m.), 134 milijonai parduotų plokštelių, 18 singlų, pasiekusių pirmąją vietą populiariausių dainų sąrašuose nuo Heartbreak Hotel („Sudaužytų širdžių viešbutis“, 1956 m.) iki Suspicious Mind („Įtarus protas“, 1969 m.).
Jis buvo charizmatiškas, patrauklus, puikiai atrodė scenoje, turėjo unikalų balsą ir įgimtą ritmo pojūtį. Be to, Elvis muzikos verslo pasaulyje tapo pirmąja superžvaigžde. 1956 metais jis pasirašė pelningą sutartį su RCA ir du kartus pasirodė labai populiarioje laidoje Ed Sullivan Show – jas žiūrėjo trečdalis Amerikos šeimų. Šitaip rokas jaunajai kartai virto masiniu reiškiniu, jaunimas identifikavo save su roku ir pakvaišo dėl Elvio, o jis tapo tikra sėkmės mašina.
Jo laidotuvės buvo tarsi valstybės vadovo: tarp į dvi eiles sustojusių žmonių į Forest Hillso kapines Memfyje važiavo septyniolikos baltų kadilakų vilkstinė. (...) Vienas iš Elvio pusbrolių Billy Mannas paėmė 18 000 dolerių už tai, kad padarytų lavono nuotrauką. Ji atsidūrė ant National Enquirer viršelio ir tai tapo perkamiausiu visų laikų numeriu.
Bet kas tuo metu vyko jo galvoje? Elvis virto laikmečio dievaičiu iš dalies dėl to, kad ta sėkmė jį sunaikino. Jis iškeitė savo esybę į įvaizdį ir buvo jo prarytas, be to, Elvį nuolatos išnaudojo vis didėjantis neskrupulingų žmonių ratas: draugai ir giminaičiai, pasipelnyti norintys kolegos, kuriems rūpėjo tik viena, – bet kokia kaina išsaugoti jo karalystę. Elvio kaip žvaigždės gyvenime buvo begalė nesaikingumo ir piktnaudžiavimo, tai griovė sveikatą, nors jis dar buvo jaunas ir talentingas.
Jis buvo atlikėjas, galėjęs sėkmingai grįžti ant scenos, kai jau, rodos, viskas nugarmėjo į bedugnę. Kai 1967 metų „Meilės vasarą“ pasikeitė muzikos vėjai, kai pasirodė „The Beatles“ ir Jimis Hendrixas, Roko Karalius tylėjo. 1958–1960 metais jis tarnavo armijoje, paskui nutarė, kad jo karjera pasiekė aklavietę. Paskutinė pirmąją vietą populiariausių dainų sąrašuose pasiekusi Elvio daina buvo Good Luck Charm („Sėkmę nešantis talismanas“, 1962 m.), ir nors tokios legendinės dainos kaip Are You Lonesome Tonight („Ar jautiesi šįvakar vieniša“) ar Can’t Help Falling in Love („Negaliu užgniaužti meilės“) ir toliau buvo perleidžiamos, jo muzika darėsi miglota.
Vadybininkas Tomas Parkeris, žinomas kaip pulkininkas Parkeris, sukūrė jam aktoriaus karjerą, uždirbdamas po milijoną dolerių už filmą, ir Elvis nuo 1956 iki 1967 metų suvaidino 25 kino juostose, tiesa, visos jos buvo išpeiktos kritikų. 1968 metais Presley mitas, rodos, tapo tik prisiminimu, kai gruodžio 3 dieną jis sudalyvavo jo sugrįžimui skirtame televizijos šou Comeback Special. Elvis nedainavo scenoje gyvai nuo 1961 metų, tad dabar, visas apsirengęs juodos odos drabužiais, tapo žavus ir paslaptingas. Jis dainavo visą valandą ir akimirksniu vėl užkariavo publiką. Vėliau Elvis pasakė prodiuseriui Steve’ui Binderui: „Duodu žodį, niekada neatliksiu dainos, kuria netikiu.“
Netrukus jis nuėjo į studiją „American Sound Studio“ Memfyje ir po aštuonerių metų tylos įrašė pirmąją albumą From Elvis in Memphis („Nuo Elvio iš Memfio“). Paskui vėl grįžo prie gyvų pasirodymų ir neketino sustoti. Vien 1973 metais surengė 178 koncertus. Tada prasidėjo jo gyvų koncertų Las Vegase laikotarpis – paskutinis akinantis sprogimas, kuris tęsis iki pat mirties. Kai tarnavo armijoje Vokietijoje, Elvis ėmė vartoti amfetaminą ir tapo nuo jo priklausomas. Naktimis jis linksmindavosi, o dienomis miegodavo, valgymo įpročiai buvo labai nesveiki, nes kirsdavo viską iš eilės. Tačiau blogiausias įprotis buvo priklausomybė nuo įvairiausių vaistų, kuriuos jam išrašydavo asmeninis gydytojas George’as C. Nichopoulosas.
Galų gale jis juk buvo Karalius, taigi labai turtingas ir galėjo turėti viską, ko užsigeidęs. Bet Elvis ėmė virsti į ankstesniojo savęs karikatūrą. Koncertas Aleksandrijoje, Luizianos valstijoje, truko vos 30 minučių, o Baton Ruže Elvis nesugebėjo išlipti iš lovos ir eiti dainuoti. Jo paskutinis koncertas vyko arenoje „Market Skver“ Indianapolyje 1977 metų birželio 26 dieną. Bet paskutinė gyvenimo diena, 1977 metų rugpjūčio 15-oji, buvo verta Karaliaus vardo.
22.30 valandą Elvis nuvyko pas savo odontologą, paskui grįžo į Greislandą ir paprašė gydytojo Nichopouloso išrašyti skausmą malšinančių vaistų. Vėliau susiginčijo su savo mergina Ginger, kuri atsisakė važiuoti į planuojamą koncertinį turą. Elvis atšaukė kai kuriuos koncertus, bet labai norėjo grįžti į sceną, nors pastarojo meto pasirodymai buvo tikras nusivylimas. Kitą dieną privatus lėktuvas turėjo nuskraidinti jį į Portlandą, Meino valstiją. 3 valandą nakties Elvis pakvietė savo pusbrolį Billy Smithą ir vieną iš savo asmens sargybinių Joe Esposito pažaisti skvošą. Paskui išgėrė raminamųjų ir pasakė Ginger, kad eina į vonią paskaityti vienos iš savo „dvasingų“ knygų – Betty Bethards „Seksas ir fizinė energija“.
Ginger rado savo antrąją pusę po kelių valandų gulintį ant grindų, numautomis kelnėmis. Karalius mirė vonios kambaryje. Skrodimą atliko koroneris Jerry Francisco dalyvaujant kitiems gydytojams, įskaitant Nichopoulosą (jo medicininė licencija vėliau buvo suspenduota). Medicininė išvada buvo savotiškas pranešimas spaudai, skirtas nuraminti tiek žiniasklaidą, tiek visuomenę: mirties priežastis buvo širdies aritmija. Bet tiesa ta, kad Elvį kamavo aukštas kraujo spaudimas, glaukoma, pažeistos kepenys, būta rimtų problemų dėl žarnyno. Jo organizme kelių cheminių medžiagų rasta gerokai daugiau nei maksimali leistina riba žmogui.
