Apie tai, jog mūsų laukia didžiuliai tektoniniai lūžiai ir ne metas dabar vaidytis, o reikia vienytis, pradėjau kalbėti turbūt dar prieš pandemiją. Ir po jos, ir didžiajai invazijai į Ukrainą prasidėjus. Niekas nepaneigs, kad karo grėsmė priartėjusi prie mūsų sienų, prie mūsų vartų.
Taip pat skaitykite
Tačiau ar laikomės išvien? Ar tik neapsipratome su pradiniu šoku ir baime po 2022-ųjų vasario 24-osios ir vėl negrįžome į nuolatinių visuomeninių rietenų, trumparegių politinių barnių buitelę ir rutiną? O padėtis tampa vis grėsmingesnė: po spalio 7-osios įsiplieskė naujas karo židinys „Hamas“ teroristams kirtus sieną, įsiveržus į Izraelio teritoriją ir surengus ten biblinio masto nekaltųjų ir kūdikių žudynes bei grobimus. Jis nukreipė pasaulio žiniasklaidos dėmesį – o ji tradiciškai yra kamuojama dėmesio sutrikimo sindromo ir vienu metu dažniausiai pajėgi susikaupti nušviesti tik vieną globalų konfliktą; anksčiau prasidėjusieji tampa „nebenaujiena“. Ukraina šiuo metu, būdama karo lūžio taške, liko antrame plane. Juolab kad Europos didmiesčius savaitgaliais dabar trikdo didžiuliai protestai, palaikantys Palestiną. Kyla didžiulė antisemitizmo banga Europoje – tokios per savo pusę amžiaus gyvenimo nesu dar mačiusi.
O juk visa tai vieno ir to paties civilizacinio konflikto fronto linija. Pamenate, straipsnyje apie rusorealizmą kreipdamasi į anglakalbę Vakarų auditoriją rašiau, jog negalima žiūrėti į ukrainiečius kaip į gladiatorius mirties cirke, nes jie iš tiesų yra mūsų avangardas, kovojantis už Vakarų civilizaciją. Prie šio avangardo dabar prisijungė ir izraeliečiai – ką bemanytume apie dabartinę šalies vadovybę ar jos strategiją, vis dėl to nepaneigtina, jog ši šalis – vienintelė vakarietiška funkcionuojanti demokratija tame regione. Nereikėtų taip pat atmesti ir ukrainiečių valdžios teiginių, kad prie kruvino „Hamas“ išpuolio organizavimo nagus prikišusi „Wagner“ grupė. Nereikėtų sutapimu laikyti Rusijos diplomatų intensyvių kelionių į konflikto kaimynystėje esančias islamo šalis. Šiaip ar taip, tik aklas gali nematyti, kad tokia įvykių eiga itin naudinga Rusijai, o ir kol Vakarai trypčiojo vietoje, toji šalis neleido laiko veltui konsoliduodama (kartais sėkmingai, kartais nesėkmingai) savo pusėn visus pasaulio nepatenkintuosius Vakarų civilizacijos įtaka pasaulyje ir jos neva „primetamomis“ taisyklėmis. Kurgi ne – juk kur kas patogiau vadovautis laukine „kas stipresnis, tas teisesnis“ taisykle.
Taip pat skaitykite
Nes iš tiesų visas civilizacinis konfliktas – tarp demokratijų ir autokratijų. Tarp teisės, teisių ir taisyklių bei stipriojo smurto, nebaudžiamumo ir, nepabijosiu šių žodžių, tamsos ir barbarybės.
Tos pačios barbarybės, kuri režimo įgalinta ir palaiminta, prasiveržia Bučoje, Irpinėje, Mariupolyje ir kitose masinių žudynių vietose, taip pat ir privačiuose žmonų, leidžiančių vyrams, jei labai norisi, „paprievartauti ukrainietes“; vaikų, prašančių tėvo „nužudyti kuo daugiau ukrainiečių ir grįžti“ pokalbiuose.
Nes iš tiesų visas civilizacinis konfliktas – tarp demokratijų ir autokratijų. Tarp teisės, teisių ir taisyklių bei stipriojo smurto, nebaudžiamumo ir, nepabijosiu šių žodžių, tamsos ir barbarybės.
Galvoje tos nužmogėjusios rusės motinos, kuri į žinią apie mirusį sūnų atsako: „Za to semju obezpečil“ (liet. „užtat šeimą aprūpino“). Galvoje to rusų kareivio, kuris prievartavo kūdikį. Ir to, kuris išplėšinėjo mažoms mergaitėms auskarus kartu su ausų mėsa. Tų palestiniečių, kurie jau dešimtmetį kuria savo vietinės „Hamas“ televizijos laidas (įskaitant ir skirtas vaikams), raginančias žudyti žydus. Tų, kurie spalio 7 d. žudė kūdikius lovytėse motinų akivaizdoje ir mėgavosi gimdytojų kančia prieš nužudydami ir juos. Tų, kurie ir Ukrainoje, ir Izraelyje skrodė nėščių moterų pilvus. Tų, kurie žiaurume, žeminime ir naikinime junta tikriausią iškrypusį malonumą. Tų, kurie klykia, kad reikia sunaikinti Ukrainą. Tų, kurie klykia, kad reikia sunaikinti Izraelį.
Taip pat skaitykite
Ir šitai, deja, nėra lokalizuota kažkur toli nuo mūsų, ten, kur vyksta kovos ir karo veiksmai. Vilniuje į gatves palaikyti „Hamas“ išėjo Lietuvoje studijuojantys musulmonai ir tieji, kurie nesusidūrę nei su Palestina, nei su Izraeliu, bet kuriuose snaudžiantis ir ramybės neduodantis antisemitizmas negali praleisti progos išlįsti palaikant kad ir patį velnią – svarbu, kad prieš žydus. Londono gatvėse dabar bene kiekvieną šeštadienį palestiniečių palaikytojų minios rėkia nacių šūkį „apie galutinį sprendimą“ (t. y. žydų išnaikinimą), apie Palestiną „nuo upės iki jūros“ (t. y. apie genocidą ir Izraelio kaip valstybės ištrynimą iš žemėlapio bei nuo žemės paviršiaus), apie žydų žudymą; šių demonstracijų metu su pasimėgavimu buvo mėtomos suvystytus kūdikius imituojančios sukruvintos lėlės, vaizduojančios Izraelyje „Hamas“ nužudytus naujagimius.
Pabrėžiu – nė kiek neatgailaujant, o mėgaujantis ir triumfuojant, kad „taip jiems ir reikia“. Vėliau, kilus skandalui, bandyta interpretuoti, kad lėlės neva vaizdavo „nužudytus palestiniečių kūdikius“, tačiau raportuota ir tai, kad aplink lėles skanduota „Khaybar, Khaybar, o žydai, Mohamedo armija dar pas jus sugrįš“ – šis šūkis, primenantis 7 a. prie Medinos musulmonų įvykdytas žydų žudynes ir jų metu sunaikintas judėjų gyvenvietes, yra ne kas kita kaip vienareikšmiškas kvietimas žudyti žydus. Demonstracijų metu kelios agresyvios musulmonės „pasipuošė“ parasparniais nusileidžiančių „Hamas“ žudikų atvaizdais – dabar jų ieško Londono policija. Dar kiti Palestinos palaikytojai užfiksuoti kamerų su įtūžiu ir šauksmais su žodžiais iš „F“ raidės plėšantys plakatus su įkaitais paimtų izraeliečių portretais.
Per klaidą prieš kelias savaites, neapsižiūrėjusi ir susiruošusi į parduotuvę Piccadilly, išėjusi iš metro patekau tiesiai į Palestinos palaikymo demonstracijos tirštį. Turėjau skersai kirsti minią idant patekčiau į kitą gatvės pusę. Ir, galiu atsakingai paliudyti, minia, kurią sudarė daugiausiai arabų ir afrikiečių kilmės žmonės bei tokio pobūdžio kairioji publika, kurią teko matyti korbinistų (ultrakairiojo Jeremy Corbyno rėmėjų, pagarsėjusių antisemitinėmis pažiūromis) maršuose su Mao, Lenino ir Stalino plakatais, nebuvo nei taiki, nei susirūpinusi humanitarine krize ar nuliūdusiais iš užuojautos veidais. „Nuo upės iki jūros“, „Žydai yra blogis“, ir „Final solution“ – „galutinis sprendimas“ (t. y. žydų likvidavimas), „Gaza – intifada“, „Khaybar, Khaybar“ – tai anos minios skanduotės, kurias girdėjau savo ausimis. Pykčio ir adrenalino įelektrinta atmosfera, perkreipti jauni ir ne tokie jauni veidai. Daugelio veidų nebuvo matyti – jie buvo uždengti palestinietiškomis skaromis ar juodomis banditų kepurėlėmis.
Gal klystu, bet neapleido įspūdis, kad didelė dalis tos minios emocijos buvo tiesiog išsiveržęs jų pačių, Jungtinės Karalystės imigrantų ir jų palikuonių, nuoskaudų ir frustracijos sankaupa; buvo keista matyti netgi piktdžiugos išraiškas, tarsi mėgavimąsi galimybe pagaliau save išreikšti, fiziškai prisidengus minia pareikšti apie save. Ypatingu agresyvumu ir fanatizmu – tuo galite įsitikinti pažiūrėję propalestinietiškų Londono demonstracijų reportažus „Instagram“ ar „Youtube“ – išsiskyrė musulmonės moterys, kurių, pasakykime diplomatiškai, teisių ir saviraiškos jų religinėje bendruomenėje kaip sykis nėra labiausiai paisoma, tad užguitosios tokiu būdu galėjo išleisti savo agresiją.
Buvo matyti, kad negausiai angliškajai minios daliai buvo svarbus ne palestiniečių palaikymas – svarbesnė buvo neapykantos žydams išraiška. Kad išeita ne už palestiniečius, bet tiesiog prieš žydus ir prieš Vakarus bei jų civilizaciją. Ten ėjo ne palestiniečių civilių gailintieji, bet „Hamas“ palaikantieji – nes kuo gi gali padėti Palestinos civiliams šūkiai „Khaybar, Khaybar, mes sugrįšim žudyti“? Susimąsčiau apie tai, kad žmonės, kuriuos priglobė liberalios demokratinės santvarkos šalis su įstatymo viršenybe ir instituciškai garantuojamu kitų kultūrų nediskriminavimu, kurie mielai naudojasi šios santvarkos vaisiais ir privilegijomis, gali eiti į gatves, tepliotis krauju ir puoštis žiaurių žudikų desantininkų atvaizdais, mėtyti sukruvintas žydų kūdikių imitacijas, reikalauti „galutinio sprendimo“ ir kito žmogaus sunaikinimo.
Didžiausias paradoksas turbūt tas, kad toje tolimoje bendruomenėje, kurios išėjo palaikyti, tarp palestiniečių ir jų papročių šitie Vakarų žmonės turbūt neištvertų ir trijų dienų. Tuo tarpu taip nekenčiamame Izraelyje, apie kurio nušlavimą šūkavo, galėtų puikiausiai gyventi kaip pratę. Tad tai buvo ne konkretaus protesto ar palaikymo, o abstrakčios neapykantos maršas. Tarsi kas būtų atsukęs legalizuoto antisemitizmo čiaupą...
Po manifestacijų bangos buvo išvandalizuotas prie Mančesterio esančio Ročdeilio miesto kenotafas – simbolinis antkapis Pirmojo pasaulinio karo aukoms. Ant jo išpurkštas grafitis „Laisva Palestina“. Londone, Edinburge ir kituose miestuose palestiniečių palaikytojai demonstrantai agresyviai užpuldinėjo aguonų – labdaringų memorialinių ženklelių, skirtų karuose žuvusiems britams atminti, – pardavėjus. Šie pardavėjai – dažniausiai garbaus amžiaus žmonės, pensininkai, karo veteranai. Garbaus amžiaus žmonės buvo šių barbarų stumdomi, kumščiuojami – taip nutiko 78 metų veteranui Edinburgo Waverley stotyje, kai jis, palestiniečių palaikytojų minios apsuptas, nutarė susirinkti prekystalį ir pasišalinti. Sulig kiekviena savaitgaline „Hamas“ palaikytojų demonstracija buvo stiprinama Londono kenotafo ir kitų objektų apsauga (miesto dalis apie Whitehallą, kur šių paminklų buvo gausiausia, apskritai tapo uždaryta), rūpintasi, kad nebūtų užpuldinėjami suvenyrinių aguonų pardavėjai.
Viena iš manifestacijų surengta net Atminimo dieną, lapkričio 11-ąją, kai britai gedi savo žuvusiųjų karuose ir kuri jiems beveik tokia pat svarbi, kaip mums Vėlinės. Ją, beje, nežiūrint visuomenės pasipriešinimo ir kilusių kontroversijų leido Londono meras musulmonas Siddiqas Khanas. Tas pats, beje, kuris atsakė taršius, Londono žemos emisijos zonai netinkamus, konfiskuotus ir sunaikinimui pasmerktus visureigius perduoti Ukrainai. Tai jis nusprendė, kad „šių visureigių eksportas neatitinka teisinio slenksčio, dėl kurio būtų naudingas iš londoniečiams ekonominės, socialinės ar aplinkosauginės perspektyvos“.
Lygiai taip pat Londono meras nusprendė, kad Palestinos palaikymo demonstracija su kruvinų kūdikių lėlių mėtymų britams šventą kare žuvusiųjų atminimo dieną atitinka londoniečių „socialines perspektyvas“. Palestinos demonstracijas, beje, itin palaikė vedamajame „Evening Standard“ (vakarinio Londono laikraščio) straipsnyje šio laikraščio savininkas Jevgenijus Lebedevas – kagėbėšniko, rusų užsienio žvalgybos Pirmojo direktorato karininko Aleksandro Lebedevo sūnelis. Demagogijos šedevro vardo vertas straipsnis meistriškai plakė į vieną kokteilį „žodžio laisvę“, britų prieraišumą prie jų kultūrinių reiškinių ir Palestinos palaikytojų teisę į protestą.
Tik apie kokią žodžio laisvę galima kalbėti, jei po kiekvienos savaitgalinės demonstracijos dešimtys „Hamas“ palaikytojų buvo sulaikomi už neapykantos kurstymą, rasistinius šūkius, fizinės prievartos ir susidorojimo skatinimą? Palestiniečių palaikytojams autobusais riedant į Londoną per jo šiaurinę dalį, kur istoriškai įsikūrusi žydų bendruomenė, ten buvo sutelkta padidinta apsauga. Eilę žydų mokyklų teko uždaryti ir įvesti nuotolinį mokymąsi baiminantis išpuolių prieš žydus moksleivius. Veikiančios mokyklos leido jiems nevilkėti uniforminių švarkų – kad nesimatytų žydiškos mokyklos pavadinimo ženklo. Jų pačių saugumui. Vaikų. Moksleivių. Britanijoje, kuri nebuvo okupuota nacių, pasirodo, šiandien žydu pavojinga būti it geltonosios Dovydo žvaigždės laikais.
Lapkričio 25-ąją Londone įvyko demonstracija, nukreipta prieš antisemitizmą. Ten susirinko apie 105 tūkst. žmonių su Izraelio vėliavomis. Ne tik žydų – britų taip pat. Protestuoti prieš kylančią antisemitizmo bangą ir reikalauti paleisti nekaltus civilius žydus įkaitus, paimtus į nelaisvę spalio 7 d. Mielai būčiau prisijungusi, tačiau nieko nežinojau apie šią demonstraciją, kadangi apie ją viešai neskelbta, informacija plito daugiausia socialinių tinklų burbulais – baimintasi organizuotų agresyvių Palestinos palaikytojų išpuolių. Atkreiptinas dėmesys, kad kai vyko „Hamas“ palaikytojų demonstracijos, apie jas buvo viešai skelbiama, nurodyti jų maršrutai. Nebijota, kad Izraelio šalininkai, antisemitizmo priešininkai, jas kaip nors fiziškai užpuls.
Lapkričio 25-osios antisemitinė demonstracija neturėjo apibrėžto maršruto, jai neprireikė kokios nors sustiprintos apsaugos, nuo jos nereikėjo saugoti miesto paminklų. Minia, priartėjusi prie Londono kenotafo neišsitraukė aerozolių ir nepradėjo jo vandalizuoti. Ji stabtelėjo ir sugiedojo Jungtinės Karalystės himną „Dieve, saugok karalių.“ Nenuskambėjo nė vienas šūkis, reikalaujantis ką nors nužudyti, „likviduoti“ ar nušluoti nuo žemės paviršiaus. Nebuvo jokių kruvinų palestiniečių kūdikių lėlių mėtymo. Jokių uždengtų veidų. Demonstracija, prie kokių mes pastaruosius kelis dešimtmečius pratę. Taip, kaip per milijoninę Ukrainos palaikymo demonstraciją Londone niekas nerėkė reikalaudamas nušluoti kokią nors šalį ir jos žmones nuo žemės paviršiaus, nereikalavo „galutinio sprendimo“, niekas nekvietė žudyti ar tremti rusų, knežinti galvas jų kūdikiams. Šitai – tokie šūkiai ir kvietimai – „Hamas“ ir Rusijos retorika. Tai – jų „kultūra“. Jų „civilizacija“. Ar, veikiau, jų barbarybė.
Tiems, kurie jau esate pasiryžę tarškinti klaviatūromis man kaltinimus islamofobija (antirusiškumu prieš keletą metų jau buvau apkaltinta p. Donatos Mitaitės ir „Metų knygos“ komisijos, tik vėliau, deja, pati istorija įrodė, jog tai tebuvo rusorealizmas ir išsamus tos kultūros įtampų pažinimas), štai mano išpažintis: turėčiau gana svarią priežastį būti islamofobe. 2005 m. liepos 7 d. rytą pagal savo įprastinį tvarkaraštį privalėjau sėdėti savižudžių islamo teroristų prie Russell Square stoties 8.50 val. susprogdintame metro vagone vykdama į Warburg institutą 9 valandai. Gyvybę išgelbėjo smarkus peršalimas ir itin prasta savijauta tąryt – padvejojusi, paskutinę akimirką visgi grįžau nuo slenksčio ir nutariau likti namie. Kai praėjus daugiau nei pusvalandžiui po devintos pagaliau pavyko prisiskambinti atsiprašyti dėstytojo dėl neatvykimo, jis pasakė: „O Dieve, teroro išpuolis, sprogimai, sprogo autobusas prie Tavistock aikštės, į institutą gabenami sužeistieji, yra žuvusių.“ Autobusas Nr. 30 buvo susprogdintas visai greta instituto pastato, jau uždarius tą gretimą Russell Square stotį, kurios požemiuose įvyko vienas iš keturių sprogimų.
Netrukus su manimi susisiekė LRT RADIJAS ir telefonu kalbinau instituto darbuotojus iš įvykio vietos reportažui į tiesioginį eterį. Iš viso – 4 sprogimai, 3 metro ir vienas autobuse. Keturi jauni savižudžiai sprogdintojai musulmonai, gimę ir augę Britanijoje, įkvėpti radikalių dvasininkų paistalų apie jihadą, „šventąjį karą“ prieš visus netikėlius kitatikius, susiorganizavo ir su kuprinėmis pilnomis sprogmenų, beveik vienu metu mobiliųjų telefonų pagalba juos detonavo viešajame transporte 2005 m. liepos 7-ąją. 52 žuvusieji – niekuo dėti londoniečiai, vykę į darbus ar studijas. Daugiau nei 770 sužeistųjų. Viename iš susprogdintų traukinių, jei ne peršalimas, tiksliai tuo metu turėjau būti ir aš.
Po 14 dienų, liepos 21 d., įvyko antrasis islamistų teroro išpuolių raundas – jame taip pat teko „dalyvauti“, nes buvo bandyta sprogdinti vietinę Vakarų Londono stotį, netoliese kurios anuomet gyvenau. Laimei, sprogo tik savižudžių musulmonų bombų detonatoriai, ne patys sprogmenys, tačiau susisiekimas buvo paralyžiuotas, metro linijos uždarytos, autobusai – sustabdyti. Tądien su drauge taip į „Tate Modern“ parodą ir nenuvažiavome – teko grįžti iš netikėtai uždaryto metro platformos. Anuomet dar telefonuose neturėjome kompiuterių ir naujienų realiuoju laiku, anei socialinių tinklų. Reikėjo kliautis tik viešais negausiais pranešimais ar radiju, šykščiomis informacijos nuotrupomis apie dėl galimos teroro atakos sustabdytą transportą ir todėl tvyrojo nežinia: matai, kad neveikia, uždaryta, minios išsigandusių žmonių. Nežinai, kur ir kas gali sprogti, bet neva kažkas kažkur užminuota. Kur ne kur parduotuvėje įjungtas televizorius, tačiau ekrane – daugiausia spėliojimai, nieko tikra.
Pamenu, ėjome pėsčiomis ilgus, be galo ilgus kilometrus namo per liepos karštį – vietomis ištuštėjusiomis, vietomis panikos apimtų žmonių pilnomis gatvėmis, iki kraujo batų nutrintomis kojomis. Taip pat ir gatvėmis, gyvenamomis beveik vien musulmonų, kuriose nebuvo matyti jokio nerimo, veikiau išdidus pagyvėjimas.
Baimė – dalykas keistas. Iš pradžių, kai esi pavojaus epicentre – išlikimo instinktai išstumia baimę. Baimė ir panikos priepuoliai ateina vėliau, visiškai netikėtai, net jei ir bandai „dirbti“ su savimi psichologiškai, kaip įmanoma šalčiau racionalizuoti savo reakcijas ar pavojaus tikimybes. Bet ji, baimė, kad kažkas, ko tu nepažįsti, kam nepadarei nieko bloga, taikos metu gali bandyti tave nužudyti, vis vien tūno pasėta, net jei jos ir nepripažįsti – ji duoda žinoti apie save psichosomatiškai: kai po to, net praėjus mėnesiams ar metams, pamatai į metro vagoną įlipusį barzdotą musulmoną su didele kuprine ir pulsas pradeda kalti daugiau nei šimto ritmu, kai ima užlieti šaltis ir pradeda trūkti oro, pradedi jaustis lyg panirusi į vandenį. Ir turi tučtuojau išlipti iš to vagono. Tuoj pat. Nesvarbu, kad į tave sužiūra tas musulmonas, ir ima muistytis aplinkiniai žmonės. Išlipi. Vien tam, kad galėtum vėl pradėti kvėpuoti.
2006-aisiais Jungtinės Karalystės policijai pavyko užkardyti teroro aktą, kuriuo planuota susprogdinti iš Londono pakilusius lėktuvus – šitai turėjo padaryti islamistai savižudžiai sprogdintojai. Jungtinės Karalystės policija teigia, kad 2005–2023 m. didžiausią teroro išpuolių grėsmę, ypač paūmėjusi po įvykių Sirijoje, Irake, o dabar – Palestinoje, kelia būtent islamistiniai teroristai. Kas keleri metai pastarąjį dešimtmetį vykstantys teroro išpuoliai Belgijoje – stočių ir oro uostų sprogdinimai, šaudymai, mojavimai mačetėmis – taip pat islamo ekstremistų darbas. Kaip ir Prancūzijoje, kurią sukrėtė ne vien musulmonų surengtos žudynės „Charlie Hebdo“ redakcijoje, ne vien vėliau mokytojui, drįsusiam pamokos metu paliesti šį dėl karikatūrų kilusių teroro aktą, islamo fanatiko nurėžta galva, bet ir nekaltų žmonių žudynės „Bataclan“ koncertų salėje. Beje, keistas sutapimas, saulėtame rudeniškame Paryžiuje (idiliškame it iš impresionistų paveikslų, anuomet pamaniau vaikščiodama po Marais) lankiausi kelios dienos iki „Bataclan“ žudynių. Dabar Marais, kur įsikūręs ir žydų kvartalas, apimtas nesaugumo jausmo, čia pilna patruliuojančių ginkluotų policininkų. Bijomasi propalestiniškų simpatikų išpuolių.
Londone šiuo metu terorizmo išpuolių budrumo lygis pakeltas iki maksimumo – „Hamas“ ir Palestinos palaikytojų kurstoma neapykantos atmosfera, saugumo tarnybų manymu, neišvengiamai bandys prasiveržti teroro išpuoliais.
Kaip minėjau, turėčiau svarią priežastį būti islamofobe, tačiau per po to ėjusius metų pasirinkau ja nebūti. Tai – didelis ir ne visuomet lengvas ar sėkmingas darbas su savo siela: visuomet stengtis matyti žmogų. Konkretų žmogų. Tačiau gal todėl šiandien turiu musulmonų draugų, kuriems visuomet atviros mano namų durys. Su šio tikėjimo žmonėmis bendrauju darbo reikalais, kitus samdau kai kuriems paslaugų sferos darbams. Per ilgus metus pažįstu tų darbuotojų šeimas, žinau jų gyvenimo istorijas ir vaikų vardus. Vieną jų, afganą, net atkalbėjau nuo idėjos iš Afganistano atsigabenti uošvę per Lietuvą, nelegaliai kertant sieną iš Baltarusijos. Jo giminaičiai, prisiskaitę rusiškos propagandos socialiniuose tinkluose apie „laisvą sienos kirtimą“ Lietuvoje, nutarė suorganizuoti uošvės „perkraustymą“ į Jungtinę Karalystę.
Vieną jų, afganą, net atkalbėjau nuo idėjos iš Afganistano atsigabenti uošvę per Lietuvą, nelegaliai kertant sieną iš Baltarusijos.
Tačiau to žmogaus paklausiau: ar gerai 65 metų uošvė ištveria minusinę temperatūrą, ar pasiruošusi miške miegoti ant gruodo, ar moka rusiškai, kad susikalbėtų su nelegaliais tarpininkais ar pasieniečiais Baltarusijoje, ar pasiryžusi būti stumdoma kelias paras ar savaites po tos šalies miškus ir skirtingus pasienio ruožus? Argumentai suveikė, gal išgelbėjau moteriai gyvybę, nes žentas vėliau padėkojo už atkalbėjimą. O noras buvo paprastas – išgelbėti uošvę, užtikrinti jai normalų gyvenimą, tokį, kokį turi jis Jungtinėje Karalystėje – dirbti, užsidirbti, nebadauti, turėti stogą virš galvos, auginti vaikus ir anūkus. Savo vaikų, beje, tasai afganas, nors ir tikintis, į Londono mečetę neveda – sako, kad ten vyksta smegenų plovimas, agresyvus radikalizavimas. Lygiai tą patį kalba ir elitinėje mokykloje bei universitete išsilavinęs musulmonas bičiulis, grįžęs iš Londono mečetės, kurią aplanko per didžiąsias šventes: brrr, sako, baisu, jautiesi kaip atsidūręs gūdžiuose viduramžiuose, per daug agresijos. Žmonės tikintys, tačiau kai kurias problemas ir plintantį fanatizmą bei agresyvumą savo pačių religinėje bendruomenėje mato. Nenori būti jo dalimi. Gal todėl tikėjimas ir niekada nestoja skersai mūsų bendravimo?
Stengiuosi matyti ir matau konkrečius žmones, kokio tikėjimo jie bebūtų, bet lygiai taip pat matau susitelkusią piktą, žudyti skatinančią minią. Visų musulmonų tapatinti su teroristais ir ekstremistais jokiu būdu negalima, tačiau kodėl turėtume sau ir kitiems meluoti, kišti tarsi stručiai galvą į smėlį ir nematyti fakto, kad ekstremistų ir teroristinių judėjimų skaičius tarp šios religijos žmonių vis tik šiuo metu yra neproporcingai didelis, jei ne didžiausias tarp visų kitų religijų? Londone, pasaulio didmiestyje, kažkodėl netenka baimintis nei anglikono, nei kataliko, nei budisto, nei baptisto, nei hinduisto, anei judėjo ar Jehovos liudytojo teroro išpuolio – per 20 metų nepamenu nė vieno tokio. Nei Bromptono Oratorijoje, nei sinagogose, nei didžiojoje hinduistų šventykloje Wembley niekas pamaldų metu neskatina eiti žudyti kitatikių, niekas nešlovina savižudžių sprogdintojų kaip kankinių už tikėjimą ir niekas neverbuoja jaunų žmonių „Islamo valstybės“ (ISIS) kovoms. Tuo tarpu kai kuriose Britanijos mečetėse tas vyko ir vyksta, dėl to pradėtos teisenos, kai kurie ekstremistiniai šventikai deportuoti.
Taigi, visuomet sakau, kad gal verčiau nepamokslaukite man apie islamofobiją tie, kurie nebuvote bent jau tiek arti susprogdinimo kaip aš. Jums gali pasirodyti toli, bet, patikėkite, ir tokio nuotolio pakanka. Arčiau nenorėtumėte. Todėl suima juokas pro ašaras, kai Lietuvos musulmonų muftijus Aleksandras Beganskas, žurnalistės paklaustas kaip atskirti islamo ekstremistą ir kas juos šiame tikėjime visgi įgalina atsirasti, ima aiškinti, kad „reikia imti skaityti Koraną, kad šitie ekstremistai – tai netikri musulmonai, neišprusėliai, kad jie atsiranda šalyse, kur nėra rimtų islamo mokslininkų, teologų“. Ir dar priduria: na, džihadas, savižudžiai teroristai, o patys jūs, europiečiai, kitaip elgėtės kryžiaus žygių metu?
Deja, kai į traukinį įlipa musulmonas su didele kuprine ir iš sprogdinimų patirties apima panika, Korano skaitymas tam, kad atskirtum, ar čia gali būti teroristas, tikrai tą akimirką nepadės. Ir Britanijoje gausu universitetų su islamo studijų fakultetais, ir iškilių islamo teologų daugiau nei užtektinai – tad koreliacijos su islamo studijų pažanga ar gelme ir ekstremizmo paplitimu nėra visiškai jokios, priešingai, nei teigia šis muftijus. Stebina galbūt veikiau savikritikos stoka ir „whatsaboutizmas“, vengimas pripažinti plika akimi matomas problemas. Paralelė su viduramžiais, tiesa, įdomi, nes štai kažkada „Lietuvos rytui“ kalbinta musulmonė antropologijos mokslų daktarė paaiškino, kad islamas yra gana jauna religija, galbūt tik dabar išgyvenanti savo raidos viduramžius. Iš čia ir šventojo karo, ir viso savižudžių mirtininkų, kankinių kultas. Sutinku tik su muftijumi, kad Koraną reikia skaityti – gal ne tiek jį patį, kiek skaityti apie islamą ar jo atmainas, apie ekstremizmo prielaidas ir pobūdį.
Mūsų politikai ir sprendimų priėmėjai susidūrė, susiduria ir susidurs su šia religija ir kultūra, tačiau kiek, pavyzdžiui, Seimo narių galėtų paaiškinti skirtumą tarp sunito ir šiito ar apibrėžti, kas yra vahabitas? Ar sprendžiant migrantų krizę turėtas aiškus įsivaizdavimas apie islamo išpažinimo skirtumus ir ekstremizmo lygį nelegalių imigrantų kilmės šalyse? Ar buvo deramai įsigilinta į priežastis ir problemą, kodėl Lietuvos totoriai, nuosaikūs musulmonai sunitai, per šimtmečius puikiai integravęsi ir savo patriotizmą Lietuvai nesyk įrodę ir kardu, ir kūryba, visiškai atsiriboja nuo p. Aleksandro Begansko teigdami, kad jis Lietuvos totorių musulmonų nebuvo rinktas, nepritaria naujos mečetės Naujininkuose statymui ir teigia, kad ir asmuo, ir iniciatyva yra remiama daugiausiai užsienio musulmonų?
Dar dirbdama korespondente Jungtinėje Karalystėje turėjau informacijos apie islamą priėmusias lietuves, kurios buvo aktyviai „įdarbintos“ importuojant ne vien būtent radikaliąsias islamo pakraipas į Lietuvą, bet ir galimai gabeno dideles grynųjų pinigų sumas naujosios mečetės statybos reikalams; jau anuomet kalbėta, kad ši iniciatyva galimai subsidijuojama iš Saudo Arabijos.
Labai gaila, kad anuomet nesiimta šio žurnalistinio tyrimo – šiandien procesas įsibėgėjęs, „užsieninę“ mečetę planuojama statyti po kelerių metų, nors Lietuvos musulmonai autochtonai tam ir visiškai nepritaria. Ar mes iki galo suprantame, kad musulmonas musulmonui nelygu ir kad Lietuvos musulmonai totoriai yra nusipelnę mūsų didžiausios pagarbos ir broliškumo, bet kad apsisaugojimas nuo importinių potencialių ekstremizmo židinių (nepageidaujamų netgi mūsų pačių bendrapiliečių totorių musulmonų) yra Lietuvos gyvybinis interesas? Tas pats ir su pabėgėliais – sudėtingas, tačiau būtinas uždavinys atskirti, kur iš tiesų politiniai, humanitarinės pagalbos reikalingi prieglobsčio prašytojai, bėgantys nuo mirties ir persekiojimo, o kur – agresyvūs, jokios pagarbos mūsų šaliai nerodantys, į suteiktus maisto davinius besituštinantys barbarai, kupini neapykantos mūsų kultūrai, bet žvelgiantys į ją kaip į melžiamą karvę.
Arba tieji, kilę iš islamo šalių, turinčių prorusiškų simpatijų tradicijas ir, kaip jau pastebima, pradedantys veikti Lietuvoje kaip Rusijos spectarnybų priedanga? Esu apie tai kalbėjusi su Dainiumi Pūru, kurio darbą žmogaus teisių srityje nepaprastai gerbiu, ir uždavusi jam nepatogų klausimą: kur brėšime ribą tarp humanizmo ir savisaugos? Ar žmogaus teisės nėra dvipusis eismas: kaip turime puoselėti ir užtikrinti, kad nebūtų pažeistos į mūsų šalį atvykusio ekstremisto musulmono teisės, kai tuo pačiu jis man, moteriai, beveik jokių žmogaus teisių nepripažįsta ir laiko žemesne būtybe? Ir, na, nereikia čia citatų iš Korano apie moterų lygiateisiškumą ir pagarbą joms – nepasakokite apie tai nei man, nei Afganistano talibų engiamoms moterims, nei somalietėms, kurių genitalijos žalojamos dėl religinio fanatizmo, nei irakietėms, pastaraisiais dešimtmečiais patiriančioms vis didesnę priespaudą, teisių mažėjimą ir beraštystės didėjimą (statistikos duomenimis, šalyje tik apie 25 proc. moterų yra raštingos).
Ar žmogaus teisės nėra dvipusis eismas: kaip turime puoselėti ir užtikrinti, kad nebūtų pažeistos į mūsų šalį atvykusio ekstremisto musulmono teisės, kai tuo pačiu jis man, moteriai, beveik jokių žmogaus teisių nepripažįsta ir laiko žemesne būtybe?
O būtent atvykėliai iš Afganistano, Somalio, Irako pastaraisiais metais gyvuoju taranu atakavo mūsų šalies sienas. Neteigiu, kad jie visi ekstremistai, tiesiog teigiu faktą, kad jie kilę iš aplinkų, kuriose moteriai nei mokslas, nei vairavimas, nei savarankiška kelionė ar teisė į jos kūno nežalojimą anaiptol nėra savaime suprantami dalykai. Savaime suprantamas dalykas tarp ekstremistinių islamo išpažinėjų yra bausmės už burkos nedėvėjimą, vieši nuplakimai ar užmėtymas akmenimis už „prarastą garbę“. Ir labai maža tikimybė, kad nelegalūs migrantai, besiveržę per mūsų valstybės sienas, besąlygiškai pripažįsta Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų moterims garantuojamas teises.
Į šiuos klausimus visuomenėje nelengva atsakyti, nes žmonėms paprasčiausiai stinga objektyvių mokslinių žinių ir informacijos. Ir iš kur jos gali būti, jei etatinis islamo komentuotojas religijotyrininkas (dabar jau kartais pristatomas ir politologu), sprendžiant iš pasisakymų (bent jau toks įspūdis susidaro paskaičius komentarus), pats išpažįsta islamą – todėl niekada nieko kritiško ar nors šiek tiek smerkiančio apie šios religijos įtampas ir problemas nėra pasakęs. Iki šiol savo komentaruose nėra paaiškinęs visuomenei: o kokios gi „Hamas“ alternatyvos palestiniečių visuomenėje? Ką mes žinome apie kitus šiuo metu veikiančius Palestinos išsilaisvinimo judėjimus – apie 25 tūkst. narių Palestinoje skaičiuojančią ISIS, arba ginkluotą „Islamo džihado“ judėjimą, Palestinoje įkurtą 1981 m. ir dar aršesnį už „Hamas“, ar „Al Aksos kankinių brigadas“, Palestinos „Fatah“ politinės partijos militarizuotą darinį, teigiantį, kad nesitapatina su „Hamas“, tačiau šiuo metu kovojantį išvien su jais; Populiariojo pasipriešinimo komitetus – trečiąjį pagal dydį ginkluotą darinį, „Hamas“ ir „Islamo džihado“ sąjungininką, dvi marksistų-leninistų grupes – Palestinos išlaisvinimo liaudies frontą ir Palestinos išlaisvinimo demokratinį frontą ar Salafistų džihado judėjimą, kurio tikslas Palestinoje įkurti ekstremistinį islamo kalifatą?
Visos šios organizacijos – anaiptol ne pacifistinės ir ne demokratinės ir niekuo agresyvumu „Hamas“ nenusileidžiančios, kai kurios veikia išvien su ja. Tačiau Lietuvos visuomenė šitos dalykinės informacijos negauna – vietoje to karts nuo karto pasirodo mėgėjų ar Kremliui naudingų idiotų straipsneliai, kanalizuojantys jų latentinį antisemitizmą į advokatavimą „Hamas“.
Todėl priešingai, neseniai viešojoje erdvėje galėjome skaityti rimtu veidu paistomas nesąmones, kad „Hamas“ ataka į Izraelį buvo „iš desperacijos“ – atsiprašau, bet jokia desperacija, jokia politika, jokia kultūra, joks engimas ar užguitumas nepateisina galvų kapojimo kūdikiams ar masinio moterų prievartavimo kastuvais kapojant joms galvas ir kitas kūno dalis. Tai – ne jokia ne desperacija, tai – paprasčiausias nežmoniškumas. Barbarybė. Reikėtų vadinti daiktus savo vardais. Įvardinti, kad turime susidūrimą su barbariška, kitais dėsniais besivadovaujančia civilizacija. Su tokia, kad Izraelis, 2005 m. iš palestiniečių gyvenamų teritorijų kapinių turėjo išsikasti ir išsigabenti mirusiuosius, kad jų palaikai nebūtų išvandalizuoti.
Ir čia grįžkime prie karo kultūros.
Mes – ar gindami savo sieną, kai ją atakuoja mūsų priešai, pasitelkę trečiųjų šalių piliečių minią it gyvą taraną (kurio nė nelaiko žmonėmis), ar stodami tarptautinėje erdvėje prieš mums atvirai sunaikinimu ir „Rusija nuo Vladivostoko iki Lisabonos“ grasinantį priešą – kovojame kultūringai. Taip kultūringai, kad rūpinamės, jog nebūtų pažeistos priešo ant sienos atvarytų mums žmogaus teisių nepripažįstančių žmonių teisės. Taip kultūringai, kad skrupulingai laikomės visų užganėdinimo ir veto teisės – net kai ja mojuoja Orbanas, tasai Rusijos Trojos arklys Europos Sąjungoje, kurį sėkmingai toliau penime iš bendrų ėdžių. Ukrainiečiams teikdami paramą iš Europos keliame jiems sąlygą „kariauti kultūringai“ – su viena ranka pririšta už nugaros: dangaus erdvės uždaryti negalima (o kiek ukrainiečių gyvybių tai jau nusinešė), ukrainiečiams atakuoti priešo jo teritorijoje negalima, nes bus pažeistos paramos tiekimo taisyklės, ukrainiečiams įtvirtinti gynybą civilinėse struktūrose negalima. Daug „negalima“, kovojant su priešu, kuris leidžia sau viską, bene didžiausias barbarybes: ir bombarduoti teatrą su užrašu „Vaikai“, ir masiškai prievartauti moteris, žaloti civilius, šaudyti juos į pakaušį surišus rankas, sprogdinti užtvankas, užliejant ištisas teritorijas ir sukuriant humanitarines krizes.
Bet ukrainiečiai kariauja „kultūringai“, pagal taisykles, didžiulių savo aukų ir savo šalies sekinimo sąskaita. Ir savo ruožtu todėl Vakarų pasaulio viešoji nuomonė baisingai piktinasi Izraeliu, kad tasai su į jo teritoriją įsiveržusiu ir tūkstančius žmonių išžudžiusiu, išprievartavusiu, sužalojusiu ir pagrobusiu priešu atsisako aiškintis surištomis rankomis, kad prieš smogdamas atgal prieš tai neužtikrina visų žmogaus teisių jį užpuolusiems teroristams ir jų įgalintojams. Kad nors paskelbia vykdysiantis karinius veiksmus ir įspėja apie evakuacijos poreikį, tačiau, matote, nepasirūpina pačia priešo teritorijos evakuacija ir sukuria krizę.
Taip piktinamasi atsisakymu kariauti surištomis rankomis, kad pasaulio medijose Izraelis šiuo metu dažnai pralaimi informacinį karą – štai „The Sunday Times“ karo korespondentė Christina Lamb (beje, neseniai viešėjusi „Open Books“ festivalyje Lietuvoje) raportavusi ir surinkusi įrodymus apie masinius ir ypač žiaurius Izraelio moterų išprievartavimus, įvykdytus palestiniečių, susidūrė su dideliais sunkumais juos publikuoti ir sulaukti į tai institucinės reakcijos. Jos teigimu, jos surinktus faktus ignoravo ir Jungtinių Tautų moterų teisių padalinys, ir feministinės organizacijos. Tos pačios, kurioms kitais atvejais dažnai pakanka vien žodinės kaltumo prezumpcijos. Kažkaip patogiau recenzuoti ir kalbėti apie palestinietės grožinės literatūros romaną apie izraeliečių išprievartautą moterį, nei skelbti karo korespondentės surinktą masinę palestiniečių išprievartautų Izraelio moterų dokumentiką. Nors abi tragedijos – lygiavertės, o toji, masinio prievartavimo, skaitlingesnė – ne pavienis atvejis, o neabejotinai sistemingo seksualinės prievartos kaip karo ginklo panaudojimo įrodymas.
Tačiau taip dabar veikia karo kultūra – Vakarai dabar labiau rūpinasi skriaudžiamais priešais nei saviškių gynimu. Ir ukrainiečių atveju tas pats – nors medijose išsamiai aprašyti prievartavimai, žudynės ir kankinimai, kuriuos patyrė ukrainiečiai, tačiau netrūksta ir svarstymų, kad, neduokdie, tik Rusijos viduje dėl karo su Ukraina neprasidėtų kokia nors smūta, suirutė ar vidinis konfliktas ir byrėjimas – nes juk, neduokdie, gi nukentės „paprasti rusai“ ir patirs šiokį tokį diskomfortą. Nukentės, mat, vargšai. Gal papasakokim tai ukrainiečiams ir jų vaikams, nuo agresoriaus antrus metus besislepiantiems požemiuose? Ar neatrodo, kad taikant tokį požiūrį lyg pagal nutylėjimą teigiame, kad vienos gyvybės yra vertingesnės už kitas, ir, paradoksalu, bet sieną pažeidžiančio agresoriaus gyvybės tampa vos ne vertingesnės.
Tačiau taip dabar veikia karo kultūra – Vakarai dabar labiau rūpinasi skriaudžiamais priešais nei saviškių gynimu.
Ar čia man vienai truputį siurrealu?
Dar daugiau, Vakarų valstybės, būdamos demokratijos, atskaitingos savo piliečiams ir funkcionuojančios keturmečiais ar penkiamečiais rinkimų ir renkamų vyriausybių ciklais, už sprendimus ir gynybos biudžetus privalo atsiskaityti savo rinkėjams: juos viešai informuoti, sprendimų siekti viešų debatų ir sutarimo būdu, viešai atsiskaitinėti, kaip panaudojami iš piliečių surinkti mokesčiai gynybai, bendrai sutarti, kaip bus mobilizuojama šalies gynyba, kiek žmogiškųjų išteklių tai reikalaus ir kaip jie bus sutelkiami. Tai šalių vidaus sutarimo politika, betgi yra dar ir išorinė – diplomatija, siekianti sutelkti sąjungininkus tarp skirtingų demokratijos šalių, suderinti jų interesus. Šitai irgi vykdoma gana viešu procesu. Juk demokratijos esmė – siekti skaidrumo, viešumo, sutarimo ir atskaitomybės savo piliečiams.
Tačiau ar man vienai atrodo, kad tas skaidrumas ir viešumas esamame civilizaciniame konflikte dažnai prilygsta žaidimui atviromis kortomis, visų silpnųjų Achilo kulnų, pažasčių ir saulės rezginių apnuoginimui – ir dar priešui, kuris beatodairiškas, nuožmus, suktas ir nesilaikantis jokių taisyklių, jokių garbės žodžių, prie kurių pratusi riteriškoji ir kultūringoji Europos kultūra?
Galvoju apie mūsų priešus ir mąstau, kad turėti tokius priešininkus kaip mes – tai tiesiog likimo dovana jiems. Mes juk kaip kokie nusenę ir kvaištelėję donkichotai pirma pamojuojame vėliavomis, tada patrimituojame į keturias pasaulio puses pranešdami, ką darysime ir ko nedarysime, kur „užsibrėšime raudonas linijas“, kurių patys jokiu būdu neperžengsime, kiek ir kam trūksta pinigų ir kurios gynybos krypties tikrai nefinansuosime, o kuri bus finansuojama pavėluotai ir silpnai. O tada dar padiskutuojame su savo sančapansomis, kad, va, ir kardas atšipęs, ir ieties antgalis blogai pritvirtintas, ir skydas įskilęs, ir aibė problemų su kitų riterių palaikymu, ir apskritai, gal dar surenkime referendumą ir paklauskime mulų varovų, barzdaskučių, smuklininkų, dulsinėjų ir lengvo elgesio merginų, galerų irkluotojų ir ožkų piemenų, ar čia mums gintis nuo priešo, ar ne, o jeigu jau ginsimės – tai kaip čia priešo jokiu būdu nesužeisti ir užtikrinti jam visas įmanomas teises bei gerbūvį. Toks nuokvaka – ne priešininkas, o tiesiog dovana.
Atsigręžiant į Lietuvą, atrodo, kad esame tokie trumparegiai, kad šiuo metu matome tik žiniasklaidos, viešos erdvės ir komunikacijos gaisrus ir gaisrelius, kuriuos bandome gesinti guliveriškai šlapindamiesi vienas ant kito. O nematome didesnio vaizdo, ką veikia priešiškai Lietuvai nusiteikusios jėgos, gilindamos krizes bei konfliktus ir nepaliaujamai kurstydamos tuos viešosios erdvės gaisrų skandalus su visomis dūmų uždangomis. Nebematome, kad dabar, lemiamu momentu, neturime veikiančios diplomatijos ir mūsų šalies atstovo pas mūsų svarbiausius kaimynus ir didžiausius, artimiausius sąjungininkus.
Atsigręžiant į Lietuvą, atrodo, kad esame tokie trumparegiai, kad šiuo metu matome tik žiniasklaidos, viešos erdvės ir komunikacijos gaisrus ir gaisrelius, kuriuos bandome gesinti guliveriškai šlapindamiesi vienas ant kito
Nebepastebime, kaip vėl ir vėl naudojantis „Hamas“ išpuoliu priešas kursto ir traukia jam itin parankią „lietuviškojo antisemitizmo“ kortą, kurios niekaip ryžtingai neatmušame, politinėje sistemoje leisdami tarpti atvirai antisemitiškiems veikėjams – nežiūrint į tai, kad priešas paskui tą kortą visuomet stengiasi „pervesti“ ant tarptautinio stalo ir paversti ją savo koziriu prieš mus. Iki užkimimo ginčijamės, kam ką priklauso veikti organizuojant gynybą, nors mūsų pasienio zonos mokyklos, ligoninės ir kitos viešosios įstaigos iki šiol neturi normalių instrukcijų pavojaus atvejui – pati kalbėjau su pedagogais, kuriems liepta išvesti vaikus į sambūrio tašką lauke prie mokyklos, kur visiškai pasiektų dūžtantys langų stiklai. Trimituojame garsiai žiniasklaidoje – lyg priešas nemokėtų išsiversti su „Google Translate“ – kada ką turėsime, ko neturėsime gynyboje ir kam apskritai neskirsime pinigų. Tada dar išlenda ir ima kurkti etatinės mūsų politikos išmaldų dalintojos, kad neva „gynyba – tai ne prioritetas, prioritetas – tai pašalpos ir šildymo kainos“.
Tad Naujųjų metų proga geriausia dovana mums visiems būtų atsibusti. O atsibudus – atsakyti sau į egzistencinį klausimą: ar šį karą dėl mūsų visų išlikimo kariausime kaip kvaištelėję, į kairę į dešinę priešui perspėjimus trimituojantys ir patys sau neįgalumą įsikalbantys donkichotai, ar vis dėl to kaip riteriai jų galybės ir jų karo kultūros laikais: vadovaudamiesi Dešimčia Dievo įsakymų, prisiekę ginti savo našlę ir našlaitį, bet apsišarvavę, ginkluoti iki dantų ir nebijantys duoti atkirtį priešui? Tiems, kurie jau žiojasi man priminti kryžiuočių riterius ir apkaltinti tapatinimusi su jais, pabaigai atkirsiu: ne metas tapatintis nei su kryžiuočiais, nei juolab su lietuviais pagonimis Pilėnuose. Tiesiog metas neprarandant garbės ir sąžinės nebebūti žiopliems, prisnūdusiems ant protokolų ir ceremonijų. Ir būti pasiruošusiems apginti save.
