Ak ir puiki lietuvių kalba – ji tokia turtinga, ja galima perteikti tiek prasmės atspalvių. Štai ir šis pavadinimas: lietuvių kalbos grėsmės. Galite suprasti – lietuvių kalbai gresia pavojai. Bet galima perskaityti ir kitaip – lietuvių kalba (ar, veikiau, kalbos politika) kartais irgi kelia tam tikras grėsmes – mūsų gyvenimui ir poreikiams ar netgi valstybiniams interesams.
Tai nėra neįprasta – lietuvių kalba, jos puoselėjimas ir išsaugojimas tolygiomis bangomis mūsų istorijos šimtmečiuose tampa kultūrinių karų objektu. Štai net pastaraisiais mėnesiais: keli vieši skandalai (vienas jų – netgi diplomatinis), kilę dėl Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo pasisakymų, viena konferencija, skirta redagavimui (bandymui suprasti, kaip šiandien atrodo praktinis norminimas aukštojoje kultūroje, literatūroje), bent keli straipsniai, svarstantys, ką daryti su kitakalbiais prieglobsčio prašytojais bei daugeliui nejaukumą keliančiu faktu, kad gatvėse dešimtimis tūkstančių padaugėjo kalbančiųjų ukrainietiškai, gudiškai ar rusiškai.
Tiesą sakant, man tų atvykėlių gaila. Užjaučiu juos ne vien todėl, kad studijuodama užsienio šalyse turėjau pritapti kitose kalbose – ir nežiūrint fakto, kad teoriškai abi kalbas (lenkų ir anglų) puikiai mokėjau ir egzamino pažymiui, ir kasdienei komunikacijai, vis dėlto būnant įmestai į kitakalbę aplinką išmokti joje plaukti, suprasti socialinių dialektų niuansus pradžioje visada sunku. O ką kalbėti, jei esi gudas ar ukrainietis ir turi pradėti mokytis visiškai kitai kalbų grupei priklausančios lietuvių kalbos nuo nulio tam, kad galėtum susitvarkyti dokumentus, dirbti ir nemirti badu, ir po dvejų metų nebūtum išvytas iš šalies, jei neišlaikysi egzamino?
Užjaučiu svetimšalius, nes lietuvių kalbos politika yra tapusi itin nedraugiška net prigimtiniam vartotojui lietuviui.
Nekalbėkime apie Lietuvoje gimusius ir augusius, laisvai lietuviškai kalbančius, tačiau savo metu rusų ar lenkų mokyklas baigusius mūsų bibliotekininkus. Šiuos pasišventusius knygos žmones, dirbančius iš pašaukimo už minimalų atlyginimą ir atliekančius daugybę šviesių su knyga susijusių darbų mūsų bendruomenėms (pvz., ir socialinio darbuotojo ar net psichoterapeuto), Valstybinė lietuvių kalbos komisija neseniai nusprendė viešai pažeminti dėl jų tautybės – pusamžės moterys ir vyrai, Lietuvos piliečiai, tarsi prasikaltę mokinukai privalo pėdinti laikyti... lietuvių kalbos egzamino ir atnešti popieriuką, kad jį išlaikė. Kitaip lėks iš darbo, kuriame dirba jau kelis dešimtmečius. Arba gaus piniginę baudą. Toks įstatymas, nes taip reikia – sako Lietuvių kalbos inspekcijos „viršininkas“ (o iš tiesų – mokesčių mokėtojų nusamdytas tarnautojas) Audrius Valotka.
Taip pat skaitykite
Ar tikrai reikia? Ir Britanijoje, ir Lenkijoje yra tekę darbuotis ir stažuotis pasaulinio garso kultūros institucijose (muziejuose ir aukcionuose), ten teko ir bendrauti su klientais, ir rašyti tekstus (katalogų aprašus, spaudos pranešimus), keliavusius tiesiai į viešumą; vėliau nesyk publikavau tekstus žiniasklaidoje (pvz., „The Guardian“, „Times Literary Supplement“, „Rzeczpospolita“, „Gazeta Wyborcza“), kalbėjau BBC ir Lenkijos radijo ir televizijos programose – niekada, niekas neprašė jokio kalbos egzamino popierėlio, apskritai, nė nesidomėjo, ar esu išlaikiusi kokį kalbos egzaminą.
Užjaučiu svetimšalius, nes lietuvių kalbos politika yra tapusi itin nedraugiška net prigimtiniam vartotojui lietuviui.
Girdėjo – kalbu, žodynas – turtingas, mintis galiu išreikšti sklandžiai, tonas – mandagus, ir to pakako. Nė akcentas ar neteisingas kirčiavimas nekliuvo – Londone daugybė žmonių, net ten gimusių ir augusių, kalba su akcentu, o kokios nors pastabos dėl tarties ar tarmės yra laikomos diskriminavimu darbo vietoje (net visuomeninis transliuotojas BBC darbina pranešėjus su regioniniais akcentais), o Lenkijoje labai šiltai priėmė dėl to, kad moku kalbą. Ir niekur nebuvo jokio p. Valotkos ekvivalento, reikalaujančio, kad atneščiau pažymą apie išlaikytą egzaminą.
Tuo tarpu Lietuvoje ne tik lenkų ar rusų mokyklas baigusiems bibliotekininkams, bet ir mums visiems, baigusiems lietuviškas mokyklas ir universitetus, kiekvieną mielą dieną kalbininkų kalamas nepilnavertiškumo kompleksas: nemoki lietuvių kalbos, kalbi netaisyklingai, ne taip kirčiuoji, ilgini balses, šitas – neteiktina, anas – nevartotina, o štai čia – svetimybė. Nežiūrint į tai, kad esi jau seniausiai puikiai išlaikęs visus įmanomus lietuvių kalbos egzaminus ar baigęs universitetus, kaip tie bibliotekininkai, bet ne: nemoki gimtosios kalbos ir niekada nemokėsi. Net jei esi šiuo metu plačiai lietuvių literatūrą garsinantis rašytojas, recenzijose giriamas už kalbos turtingumą – vis vien: ne, nemoki, mes tave pataisysim, šitai – neteiktina, anas – nevartotina, o tu – kvailas ir nieko neišmanai. Jei nesutiksi – nubausim.
Už pirmąją „Silvą rerum“ leidykla gavo baudomis grasinantį raštą – mat buvo „didžiųjų kalbos klaidų“, mano sąmoningai atmosferai sukurti vartotų archaizmų, tokių kaip „kaldra“ ar „broma“. Labai džiaugiuosi, kad „didžiųjų kalbos klaidų sąrašas“ šiandien yra ten, kur jam ir priklauso būti: šiukšliadėžėje. Didžiuojuosi, kad „broma“ reabilituota, nes „broma“ – ne „vartai“, o specifinė Vilniaus architektūros dalis: įvažiavimas į mūrnamio ar rūmų kiemą pastato sienoje. Gerai, kad knygoje bromon neįskrido pečialinda – tuo metu vyravo tiesiog pasiutligiškas vajus šį paukštelį taisyti į „krosnilandą“, nes „pečius“, anot kalbininkų, – nevartotina svetimybė. Nesvarbu, kad kartų kartos gryniausių lietuvių ir kaime, ir mieste pečiuje kepė duoną, prie jo šildėsi, gimdė vaikus ir anūkams pasakojo istorijas, tačiau kalbininkai nusprendė – negalima. Dar gerai, kad Ūdriui neuždraudė „Pilėnuose“ dainuoti „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom“ ir nepataisė į „bijūnais“ – kalbininkai buvo nusprendę, kad „pinavija“ yra nevartotina svetimybė, ir ją amnestavo it kokią nusikaltėlę tik 2013 metais. Beje, prieš dvidešimtį metų ir „anūkas“ tapo neteiktinu ir redaguojant braukytinu – gal dėl tokios paranojiškos atmosferos gimstamumas Lietuvoje ir mažėjo? Tačiau 2013 m. – „anūkas“ reabilituotas, nors ir pro sukąstus dantis, nes „skolinys iš slavų kalbų“.
O lietuvių kalbininkai gi paranojiškai nemėgsta slavų, nors šimtmečių šimtmečius kartu su slavais – lenkais, gudais ir dalimi Ukrainos – turėjome bendrą valstybę, ir administracinės bei valstybinės kalbos buvo slavų – pradžioje rusėnų bažnytinė, vėliau – lenkų. Ar reikia stebėtis, kad viena kalba istoriškai patiria kitų kalbų įtaką? Juk daugelis Bonos Sforzos atvežtų naujovių itališkų žodžių pavidalu pateko į lenkų kalbą (colazione – „kolacja“, iš itališkų pusryčių virtusi lenkiška vakariene, conto – „konto“, sąskaita, fagiollo – „fasola“, pupa), rusų kalba susiurbė visus kitų kalbų žodžius, atkeliavusius iš užsienio, naujiems dalykams įvardinti (nuo „soldato“ iki „vokzalo“); pavargčiau vardinti, kiek prancūziškų žodžių yra atsidūrę anglų kalboje dar nuo Plantagenetų laikų – jų daugiau nei 7 500. Taip ir lietuvių kalba kai ką neišvengiamai susiurbė: tokia yra kalbų vystymosi tikrovė, nes kalba – tai susikalbėjimo, komunikacijos priemonė, ir atskiros kalbos tarpusavyje irgi bendrauja.
Žodžiu, šiandieninių kalbos prievaizdų nuomone, lietuvių kalbos nemokėjo nei S. Šalkauskis, nei V. Mačernis.
Tad kodėl istoriškai ir kultūriškai neišvengiami slaviški skoliniai lietuvių kalboje – siaubas ir neteiktinybė? Gal tokiu atveju tučtuojau uždrauskime šiuos žodžius kaip nevartotinus: „bažnyčia“ (nes „bożnica“), „stalas“ (nes „stół“), kopūstas (nes „kapusta“), agurkas (nes „ogórek“), „Seimas“ („Sejm“), karūna („korona“), „vaidilutė“ („wajdelotka“), butelys („butelka“) ir daugybę kitų? Paskui pašalinkime lotyniškus ir tarptautinius žodžius – gal taip apskritai savo žodyną išsigryninsime iki ūbavimo balsėmis ar gomuriniais garsais, iki tų autentiškų baltiškų praamžių, kai dar medžiuose ir urvuose tupėjome?
Neseniai vykusioje redagavimo konferencijoje rašytoja Danutė Kalinauskaitė džiūgavo, kad neseniai pagaliau visiems laikams atsikratėme „svetimžodžio“ „kurtkė“ ir sakome „striukė“. O man – apmaudu ir gaila, nes žodis „kurtkė“ yra atėjęs iš lotynų kalbos curtus – „trumpas“, o pas mus, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), atkeliavo iš Vengrijos su Steponu Batoru ir vartotas trumpam vyriškam vengriško stiliaus viršutiniam drabužiui kurtai įvardinti.
Kurtkes išpopuliarino Lietuvos ulonai, o tiksliau – LDK totorius, Ašmenoje 17 a. pab. gimęs šlovingasis pulkininkas Aleksandras Ulanas, pagal kurio pavardę buvo pavadinta ši lengvosios kavalerijos rūšis, vilkėjusi tuos trumpus viršutinius apdarus. Tai iš mūsų, iš lietuvių, ir „ulonus“, ir „kurtkes“ pasisavino bei vartoja lenkai, o mes jiems tokį savo istorijos gabalą atiduodame ir dargi per savo pačių durnumą išsižadame kaip „svetimybės“. Lietuvių ulonus labai gerbiame ir mylime, tačiau pusnuogius – be jų istorinių kurtkių, kurias jiems nuvilko ir išmetė į „svetimybių“ užmaršties šiukšlyną mūsų istorijai ir etimologijai (žodžių kilmei) kurti kalbininkai. O verčiau būtų patyrinėję, kiek lietuviškų ir baltiškų šaknų žodžių iš mūsų per ATR laikotarpį nukeliavo į lenkų kalbą – jų, beje, tikrai nemažai.
Normaliose, visavertėse tautose kasdienę kalbą kuria jos vartotojai ir tikrovė – žmonės ir istorija; aukštąją literatūrinę kalbos versiją – poetai, rašytojai ir filosofai. Taip, kaip kažkada Dante turėjo lemiamą modernizavimo įtaką italų kalbai, Shakespeare‘as – anglų, Puškinas – rusų.
O Lietuvoje, neatsikratančioje savo kompleksų ir traumų, kalba kuriama institucinių prievaizdų, kurie siekia kontroliuoti net aukštosios kalbos kūrėjus – poetus, rašytojus ir filosofus, o mums visiems, lietuviškai kalbantiems, nori įkalbėti nevisavertiškumo kompleksą ir apsiaustos kalbinės tvirtovės sindromą. Lietuvis kalbos vartotojas ir kūrėjas iš gimtosios kalbos kūrimo proceso beveik pašalintas. Todėl nenuostabu, kad tenka girdėti, jog Lietuvos paaugliai vis dažniau tarpusavyje bendrauja ir žinutes rašo angliškai: juk iš jų atimta galimybė eksperimentuoti, žaisti su kalba, ją kurti taip, kad ji išreikštų jų pasaulį, patirtis ir besikeičiančią būtį, kurios pokyčių apkerpėję lietuvių kalbininkai paprasčiausiai nebespėja sekti. Anglų kalbos gyvastingumo ir atsijauninimo šiuo atžvilgiu galima pavydėti – jaunasis kalbėtojas nėra išstumtas iš kalbos kūrimo proceso. Paaugliai dažnai turi savo kintantį – beje, grynai anglišką – slengą, kurį lingvistai ne smerkia, o atidžiai tyrinėja. Tas žargonas gali būti itin naujoviškas – užčiuopiantis prasmes ir naujus reiškinius, kurie plačiajai visuomenei dar neužuodžiami, o gali būti ir labai tradicinis, įvietintas – pakanka prisiminti Etono koledžo ar kitų garsių mokyklų slengus su tik jiems būdingais žodynais, pagal kuriuos absolventai atpažįsta vieni kitus.
Daugelį žodžių padiktuoja kintanti tikrovė, iš slengo jie keliauja į publicistų pasisakymus, iš ten – į žiniasklaidą. Pavartojus keliasdešimt tūkstančių kartų viešojoje erdvėje sutariant dėl prasmės – toks žodis patenka į žodyną. Pandemijos metu Oksfordo ir Merriam Webster žodynai pasipildė ne vienu naujadaru ar trumpiniu, tokiais kaip permacrisis („permakrizė“ – nuolatinės krizės būsena), jabbed („paskiepytas“) arba WFH („working from home“ – DIN, „dirbantis iš namų“). Šiemet žodynas pasipildė „iš apačių“ – t. y. kalbėtojų – kilusiais naujadarais: gaslighting (emocinio smurto atmaina – psichinės ligos, neadekvatumo įkalbinėjimas), deepfake – skaitmeninės vaizdo klastotės (VLKK siūlo jas vadinti nekaltu griozdu „sintetinė vaizdakaita“ panaikinančiu jų kenksmingumo bei klastojimo prasmę, arba dar griozdiškesniu, beveik pagiriamuoju sakiniu „išmanusis vaizdo klastojimas“), ir nepamainomu tapęs, būtent iš paauglių žodyno atkeliavęs, cringe, reiškiantis susiriečiantį spazmą, kuris apima dėl svetimos gėdos.
Anglų kalba, būdama stipri ir pasitikinti savimi, pripažįsta regioninių tarčių įvairovę, naujadarus leidžia kurti patiems žmonėms ir jiems prigijus įtraukia į žodyną. O kaip Lietuvoje?
Atsiranda patogus, prigyjantis skolinys naujam reiškiniui – grrrėsmė! Pavartoji archaizmą – grrrėsmė! Sukuri naują žodį – grrrėsmė, nevartotinas naujadaras! Naujus žodžius – dažniausiai gremėzdiškus, mažybinius, beviltiškai kvailai ir pretenzingai skambančius – lietuviškai gali sukurti tik kalbininkai! Sukirčiuoji taip, kaip kirčiavo tavo tėvai ir seneliai, vietine tartimi – grrrėsmė, esi tautos išdavikas! Iš bėdos toleruojamos tik regioninės tarmės: štai literatūrologai gali išleisti kai ką parašyta žemaitiškai, viešai gali pašnekėti tarmėmis, tačiau didžiųjų miestų specifinėms tarmėms – Kauno ar Vilniaus – šiukštu, ne! Nepažįstu nė vieno vilniečio, besityčiojančio iš žemaitiškos ar dzūkiškos šnektos, tuo tarpu iš vilnietiškos tarmės, senos ir istorinės, susiurbusios ir jidiš žodyną, ir lenkiškai ilginamas balses, ir kitokius kirčius (vilnietis niekada nesakys „váistai“, o tik „vaistaĩ“), sau leidžia viešai tyčiotis net Vilniaus universiteto profesūra – baisu, grrrrėsmė, vilniečiai yra mišrūnai, todėl apskritai turėtų užsičiaupt ir tylėt!
Anglų kalba, būdama stipri ir pasitikinti savimi, pripažįsta regioninių tarčių įvairovę, naujadarus leidžia kurti patiems žmonėms ir jiems prigijus įtraukia į žodyną.
Kalbininkų deklaruojamas tikslas, žinoma, kilnus: išsaugoti lietuvių kalbą, kaip tautos tapatybės pagrindą. Tik kokią konkrečiai lietuvių kalbą šios kalbos institucijos saugo? Tikrai ne autentišką lietuvių istorinę: tikrai ne Mažvydo (nebūtų buvę jokių kultūrinių karų dėl raidės W, kurią Mažvydas gausiai vartoja), tikrai ne Sirvydo (vėl W raidės, vienos svetimybės – daboti, sieratos, griekai), ne Gegužės 3-iosios Konstitucijos (kaip skamba 18 amžiaus lietuviška walnastis, užpernai galėjome paklausyti įgarsintą Valdovų rūmų parodoje), juolab ne Simono Daukanto su jo pirmeiviškos, chaotiškos rašybos ermyderiu; ne knygnešių neštų lietuviškų maldaknygių ir daraktorių elementorių (tikra kalbos pekla, svieto pabaiga ir Dievo paszenavojimai) ir netgi ne auszrininkų ir ne varpininkų (ir Basanavičius, ir Kudirka šiandien bankrutuotų nuo Kalbos inspekcijos išrašytų baudų už beveik kožną jų redaguotų laikraščių sakinį).
Paradoksalu, bet saugoma netgi ne Maironio lietuvių kalba su apveizdom, blakstėnais ir liaurais, ir – laikykitės – netgi ne mūsų didžiųjų tarpukario poetų, rašytojų ir filosofų, sušiuolaikinusių, nukaldinusių ir kaip deimantą nušlifavusių mūsų dabartinę kalbą. Netikite? Filosofo Stasio Šalkauskio citatos šiandien pateikiamos su prierašu „kalba taisyta“, o ir pati kartą esu ištvėrusi kalbos redaktorės ad hominem užgauliojimus gindama savo teisę naudoti gražų lietuvišką žodį „žingeidus“ – teko nusiųsti jai Vytauto Mačernio eilėraštį „Distancijos jausmas...“ su pirma eilute „Kai kas be galo būna žingeidus...“. Tačiau kalbininkų ir VLKK nuomone – V. Mačernis joks autoritetas, o žodis „žingeidus“ – neteiktinas, nes, cituoju, „yra vengtinas knyginis naujadaras“. Vietoje jo VLKK primygtinai siūlo vartoti „smalsus“ (deja, ne tas pat kaip žingeidus), „siekiantis žinių“ (griozdiškas ir biurokratinis) ir... jų nenatūralų naujadarą „domus“. Apie natūralią ir neknyginę, mūsų visų vartojamą „ciekavą Zosę“ negali būti nė kalbos – jei sumanyčiau įsteigti seklių ar rinkos tyrimų agentūrą tokiu pavadinimu, sulaukčiau baudos!
Žodžiu, šiandieninių kalbos prievaizdų nuomone, lietuvių kalbos nemokėjo nei S. Šalkauskis, nei V. Mačernis. Nei juolab Juozas Balčikonis, iš kurio verstų ir redaguotų pasaulio pasakų ištisos kartos mažųjų lietuvių sėmėsi gimtosios kalbos turtų. Nubaustas šiandien būtų ir Balys Sruoga, o visų lietuvių išrinkta Šimtmečio knyga „Dievų miškas“ būtų redaktorių išbraukyta dėl autentiškų vietovardžių (pvz., Stutthofas) ir sarkastiško svetimybių naudojimo. Nes dabar lietuvių kalbą moka ir ją kuria nebe rašytojai, poetai ir filosofai, o tik kalbininkai ir kalbos priežiūros institucijos. Ir dar – kalbininkų prieš trisdešimtį ar daugiau metų užrašytos kaimo bobutės.
Nubaustas šiandien būtų ir Balys Sruoga, o visų lietuvių išrinkta Šimtmečio knyga „Dievų miškas“ būtų redaktorių išbraukyta dėl autentiškų vietovardžių (pvz., Stutthofas) ir sarkastiško svetimybių naudojimo.
Todėl štai mačerniškasis „žingeidus“ tampa „neteiktinu knyginiu naujadaru“, o kaimo bobutės vienąsyk ištarta labai vietinė tarmybė, kokiais 1985 m. užrašyta tautosakos ekspedicijos metu – priverstinai, reikia nereikia grūdamu į šiandieninę kalbą ir tekstą žodžiu. Gerbiu ir viena, ir kita; ir viena, ir kita turi teisę egzistuoti, tačiau viena negali būti priverstinai brukama vartosenon kito naikinimo sąskaita. Archaizmai, tarmybės, folkloras – puiku, tačiau tik tinkamoje vietoje ir kontekste. Kai atsivertus verstinį suredaguotą romaną skaitome, kad britų aristokratas „kilsuodamas spindakiuoja“, mažasis Romaino Gary herojus yra „atsikolęs“ į Pohuliankos namo sieną, o vėliau žvelgia į Nicos mimozą „apsiklėtusią“ žiedais tarsi kaimo klėtis, tai dėl tokio kurtumo kalbos registrams ir vyžų avimo pasaulinei literatūrai verkti norisi. Kaip, beje, ir perskaičius, kad jauna literatūrologė pasidžiaugia, jog Sigitas Geda, versdamas Dantę, į tekstą „įtraukė lietuvišką folklorą ir lietuvišką, kaimišką kultūrą“ – primenu, kad Dantės Alighierio didysis nuopelnas literatūrai buvo tas, jog puikiai išmanydamas italų šnekamosios kalbos dialektus juos išgrynino į bendrine tapusią, taisyklingą italų kalbą. Taigi, džiaugiamasi, jog S. Geda lietuviškai „sufolklorino“ ir „sukaimino“ Dantės poeziją, niekais paversdamas originalo misiją – aukštąją literatūrinę kalbą. Ar ne absurdas?
Taip pat skaitykite
Ilgu pasidaro taurios, intelektualios, o tuo pačiu literatūriškos kilniojo registro lietuvių kalbos, kuria rašė, pavyzdžiui, Leonidas Donskis, kurią turtino filosofinėmis sąvokomis Arvydas Šliogeris, kuria teberašo Tomas Venclova ar Arūnas Sverdiolas; kalbos, kurios elegancija kyla taip pat ir iš kitų kalbų išmanymo bei pasauliui atviro akiračio.
Pasiklausius, kokia dirbtine, manieringa ir pretenzinga (o tuo pat metu labai nususinta ir prasčiokiška), pačių susikurta ir bene tik tarpusavyje vartojama puskalbe su „suopročiais“ ir „šaršalais“ bendrauja kai kurie mūsų lituanistikos korifėjai, tampa liūdna. Tuo tarpu džiugu, kai tenka bendrauti su eiliniais kalbėtojais Lietuvos įstaigose, įmonėse, kontorose – žmonės labai aiškiai ir noriai suvokia taisyklingos lietuvių kalbos prestižą bei tai, kad švari kalba – jų vizitinė kortelė. Vienintelis priekaištas, kurį galėčiau išsakyti – kad dalykiniuose gaunamuose laiškuose dažnai paprasčiausios metaforos ar vaizdingesni išsireiškimai (netgi tieji, visiškai prigiję) yra baimingai, lyg atsiprašinėjant, įspraudžiami į kabutes. Taip, lyg rašant virš pečių grėsmingai vaidentųsi bizūnas kalbos prievaizdo, įsivaizduojančio, kad visi žmonės – puspročiai ir be kabučių dar supras tiesiogiai, pažodžiui, kad, pavyzdžiui, rinka yra perkaitusi iki kokių 100 laipsnių Celsijaus.
Atsiranda patogus, prigyjantis skolinys naujam reiškiniui – grrrėsmė! Pavartoji archaizmą – grrrėsmė! Sukuri naują žodį – grrrėsmė, nevartotinas naujadaras!
Pavargau sekti lietuvių kalbos normintojų kaprizus, kai dešimtmečių dešimtmečius buvę teisėti žodžiai ūmai tampa nevartotinais nelegalais. Anūką, žingeidumą ir pečių jau minėjau, bet dargi yra ir žodis „sekantis“, kurį turi visos normalios Europos kalbos (following, suivant, seguente, następny, sledujuščij), ir ne – tai nėra nei „kitas“, nei „ateinantis“. Jau esu rašiusi apie chaosą, kurį mokslo pasaulyje sukėlė prieš dešimtmetį ar daugiau kalbos prievaizdų įvestas draudimas priesagai „-antis (-i)“: tapo neįmanoma aprašyti sąveiką tarp aktyvinančio reagento ir aktyvinamo reagento, tarp apvaisinančios ląstelės ir apvaisinamos; kai dabar perskaitau „užknisamas viršininkas“, tai nebežinau: ar jis yra užknisantis pavaldinius ar užknisamas pavaldinių?
Ir net nepradėkime apie istorinių ar pasiskolintų, į mūsų gyvenimą įaugusių dalykų darkymą ir vertimą jų idiotiškais sudurtiniais griozdais: didžkukulius, didkepsnius, daugiaryžius (kas tai – risotto, o gal – plovas? O gal arančinai?), bolivines balandas (kinvos), spindulines pupuoles (mung pupos), valgomuosius dantenius (grybai šitaki) ir gražgarstes. Cepelinas (dar liaudyje vadinamas tiesiog „cepu“), patinka ar ne, juo ir liko, jautienos steikas nebūtinai yra didelis (jei filė – tai vaikiško kumštuko dydžio, kur jau čia „didkepsnis“), bet, laimei, jį įrašius į meniu nebegrės administracinė atsakomybė. O ji grėsdavo – štai iki kokio marazmo buvome nusivažiavę. Norėčiau pamatyti žmogų, kuris sugalvojo, kad triufelį – buvusį visiškai legalų nuo XX a. pradžios, apie Perigordo triufelius ir kiaulytes skaityta dar „Vagos“ leidyklos išleistose „Prancūzų pasakose“ – reikia vadinti „trumu“. Labai „išradinga“ – greta laivo triumo ir veidrodžių triumo; tačiau kuo užkliuvo vargšas triufelis, kad prie jo reikėjo kišti nagus? F raide? Bet juk ji visada šio grybo pavadinime – juk tartuffo, truffe, truffle, trufel.
Norėčiau suprasti, kuo užkliuvo visiškai lietuviškai skambanti kinva, kad tapo „nevartotina“, ir ją reikėjo perkrikštyti besikiškiakopūstėliaujančiu griozdu iš dviejų žodžių „bolivinė balanda“. Bibliniam šafranui pasisekė – jį paliko ramybėje ir nepavertė „daržinio kroko purka“, bet norėčiau pamatyti žmogų, kuris sugalvojo perkrikštyti šparagą ir rukolą (augintus Vilniaus daržuose jau XVIII a. ir anuomet adaptuotus nuo itališkų asparago ir arugula) perkrikštyti „smidru“ ir „gražgarste“ – vienu bjauriausių ir griozdiškiausių žodžių, nuo kurių gali dingti apetitas ir nepadės nė geriausia burata – bet nebesinori ir jos, nes, pasirodo, reikia kirčiuoti „buratà“, o ne „burãta“, kaip kirčiuoja visa normali likusi Europa. Idiotiškas, bet kokiai logikai prieštaraujantis net tarptautinių žodžių ir asmenvardžių kirčiavimo kaitaliojimas yra dar vienas kalbos prievaizdų nukvakimo įrodymas: štai tenka girdėti per televizijos žinias, kad „buvo nustatyta silkių kvotà“ – tai išsyk ir įsivaizduoju silkes, tardymo izoliatoriuje pririštas prie kėdučių, o atsakingi už eksportą asmenys kvočia ir kankina tas vargšes žuveles ir bando iš jų išgauti tarptautinių vandenų paslaptis.
Norėčiau ant tokios kėdutės pasodinti kalbainį, kuriam užkliuvo normalus tarptautinis lotyniškas žodis „kvóta“, ir paklausti, kam jį reikėjo supainioti su tardymo „kvotà“. Arba žiūriu „Daktarą Živago“ per LRT ir balsas kadre sako: „O, štai ir Sašà su katè!“ – dirst, tačiau ten tik dvi merginos: Sãša ir Kãtia. Kam Katią įnagininke sukirčiuoti fonetiškai ją paverčiant kate? Ar jums tai atrodo adekvatu?. Alà Pugačiovà – štai taip dabar reikalaujama darkytis, kirčiuojant pagal naujai diegiamą tvarką. Ir mokesčių mokėtojai moka atlyginimus šitai sugalvojantiems glušiams.
Na, štai, priartėjau prie asmenvardžių ir vietovardžių darkymo – dar viena kalbos reguliavimo sritis, kad būtų ką veikti veltėdžiams. Kalbininkų neapykantą lotyniškoms raidėms (įskaitant ir jau minėtą Mažvydo, Sirvydo, Daukšos ir Donelaičio raidę „W“), dar neseniai nuodijusią tarptautines santuokas sudariusių lietuvių gyvenimus, jau aptariau. Tačiau dėl europietiškų ir lotyniška abėcėle rašomų asmenvardžių vietovardžių fonetinio transkribavimo į lietuvių kalbą klausimas yra visiškai kitas.
O būtent: kodėl lietuvių kalbos normintojai ir kovotojai už lietuvių kalbos tyrumą, taip nekenčiantys visa ko slaviška, čia pasirenka netgi ne slavišką, o grynai rusišką, sovietmečio įtvirtintą praktiką perrašinėti europiečių vardus? Juk tarpukario Lietuvoje rašyta ir d‘Artagnanas, ir „San Michele knyga“. Kas tai – noras išlaikyti lietuvius vis dar homo sovietikais? Rusų kalboje fonetinė asmenvardžių ir vietovardžių transkripcija yra pagrįsta – Rusija vartoja visiškai kitą raidyną, kiriliką, todėl nelieka kitos išeities. Lygiai kaip ir europiečiams, lotyniška abėcėle užrašantiems rusiškus, kinų ar japonų, hebrajų ar arabų kalbų vardus ir vietoves – tad kalbininkų aimanos, kad „negi tuoj ir hieroglifais Lietuvoje rašysime“ čia negalioja, juk esame lotyniškosios abėcėlės areale ir kalbame apie ta pačia abėcėle užrašytus vardus bei istoriškai Lietuvoje nuo amžių vartotas lotyniškas raides.
Tad kam lietuvius laikyti kažkokiais už geležinės uždangos rusiškoje tundroje įstrigusiais idiotais, kuriems reikia perrašyti Winston‘ą Churchill‘į į „Vinstoną Čerčilį“ (beje, fonetiškai neteisingai)? Arba Mayfair – į „Meifirą“, o Chelsea – į „Čelsį“? Pabandykite šiuos du sulietuvintus Londono toponimus įvesti į „Google Maps“, jei norite pasijuokti: pirmuoju atveju žemėlapis mane nukreipė į Ameriką, į kažkokio Mejerio verslą, antru – į firmą Panevėžyje, nors buvau už pusvalandžio kelio pėstute nuo Mayfair ir Chelsea. Kalbininkai rūsčiai suraukia kaktą ir sako: „Taigi eilinė lietuvė moterytė nesupras, kodėl ji turėtų laužyti liežuvį?“ – nejuokauju, iš tiesų esu girdėjusi tokį kalbininkų ir redaktorių mizoginišką, Lietuvos moteris žeminantį argumentą.
Tad kam lietuvius laikyti kažkokiais už geležinės uždangos rusiškoje tundroje įstrigusiais idiotais, kuriems reikia perrašyti Winston‘ą Churchill‘į į „Vinstoną Čerčilį“ (beje, fonetiškai neteisingai)? Arba Mayfair – į „Meifirą“, o Chelsea – į „Čelsį“?
Taip, tikrai – kodėl turėtume išmokti ko nors naujo, kam tobulėti? Likime sovietiniais agorafobais. Tik noriu atkreipti dėmesį, kad daugybė „eilinių lietuvių moteryčių“ skaito ir klasikinę, ir šiuolaikinę užsienio literatūrą, keliauja po pasaulį kaip turistės ir dažnai dar ir turi artimųjų ar pažįstamų, kurie dirba arba gyvena tuose baisinguose užsienietiškuose toponimuose: Bordeaux ir Charleroi, Liege ir Surrey, vaikai studijuoja Bath (o ne kalbininkų kreivai nukleiptame „Bate“), Cambridge ir Saint Andrews universitetuose. Mes seniai jau gyvename pasaulyje, o nebe už geležinės uždangos, kur viskas, kas anapus geografinės šalies sienos – svetima ir baisu. Ne, nebesvetima ir nebebaisu, o naujus dalykus pažįstame dažniausiai jau nebe per vertinius, o tiesiogiai, per asmeninę patirtį. Tai lietuvių kalbininkų neteisingai fonetiškai transkribuoti vertiniai mums tampa kliūtimi pažinti pasaulį ir jame funkcionuoti. Apie internetinę paiešką, žemėlapius ir vietovardžius jau rašiau. Tačiau štai asmenvardžių paieška – juk daugelis kuo nors susidomėję čiumpame rankon telefoną ir pagūgliname, norėdami sužinoti daugiau.
Ne išimtis ir aš. Štai skaitau italų literatūros šedevrą, nuostabiai į lietuvių kalbą išverstą Tomo Venclovos – Curzio Malaparte romaną „Kaput“ (visiems rekomenduoju, puiki ir itin aktuali knyga apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje). Gausu istorinių personažų, kai kurių originalūs asmenvardžiai pateikti išnašose. Tačiau ne visų. Skaitau apie tūlą Kortoną de Vijartą – na, atrodo, būta pašėlusiai įdomaus žmogaus. Sumanau apie jį sužinoti daugiau, tačiau kaip jį pasigūglinti? Pagal kilmės prielinksnį „de“ lyg turėtų būti prancūzas, tačiau jei prancūzas – jo vardas negali prasidėti raide K (o tik „C“, o gal net ir „Q“), o vardo balsės „o“ nebūtinai bus „o“ („uždara“ ar „atvira“), gali būti prancūziški dvibalsiai, skambantys kaip „o“ – „eau“, „au“; dar sunkiau dėl pavardės: ar „Vijart“ (tariamas „Vižar“) prancūziškai (beje, kaip tada su „i“ – ar ten tikrai „i“) ar „Vijartas“ lietuviškai? Bet pabandykime įvesti į paieškos sistemą internete taip, kaip siūlo „lietuvių kalbos tvarka“ ir redaktorius – „Kortonas de Vijartas“. Internetas mane automatiškai „pataiso“ į ispanų kalbą, į „cortinas de vijartas“ ir išmeta... kelias kambarinių užuolaidų nuotraukas.
Po gerų dvidešimties minučių bandymo lietuviškai transkribuotą asmenvardį permutuoti pagal jo galimą fonetiką į originalią versiją (pasijuntu lyg Umberto Eco „Foucault švytuoklėje“, skyriuje apie kabalistines Toros permutacijas) – sėkmė! Tik štai „Kortonas de Vijartas“ pasirodo esąs ne joks ne prancūzas, o pusiau airis, pusiau – belgas ir jo tikrasis vardas.... Adrianas Carton‘as de Wiart‘as. Net inicialai kiti – „C“ ir „W“, o „w“ buvau atmetusi dėl prancūziško „de“ – nes „w“ raidė prancūzų kalboje tik tarptautiniuose skoliniuose. O asmenybė – itin įdomi, tapusi ne tik Malaparte‘s, bet ir Evelyn‘o Waugh (lietuvių redaktoriai jį turbūt perrašytų į „Ivliną Vo“) literatūriniu herojumi. Dar gerai, kad James‘o Bond‘o nepervadinome į „Jokūbą Ryšį“...
Klausimas štai koks: kam, po velnių, nepagarbiai darkyti žmonių vardus verčiant juos neatpažįstamais ir sudarant kliūtis lietuvių skaitytojui sužinoti apie juos daugiau? Koks tikslas? Gal sovietinis – gąsdinti baisiais „užsieniečiais“, apie kuriuos nėra reikalo doram lietuviui žinoti, tariant jų vardus rusiškai-kreivai-šleivai, kaip dera amžinam homo sovietikui? Mano knygos leidžiamos daugelyje šalių, ir mano pavardę (kaip ir kitų užsienio autorių) išdarkė tik vienoje valstybėje – taip pat nuo sovietinio paveldo kenčiančioje Latvijoje, kurios pavyzdžiu be galo mėgsta remtis lietuvių kalbininkai (nors neaišku, kodėl didesnei, dinamiškesnei, vakarietiškesnei Lietuvai tai turėtų būti pavyzdys). Jausmas nebuvo malonus nei man, nei latvių leidėjams, kurie patys pripažįsta, kad šitai – nesąmonė, ir kaip didelės pagarbos ženklą „iškovojo“ teisingą lietuvišką pavardės formą ant vėliau išleistų knygų.
Jau girdžiu kalbininkus prieštaraujant: „Taigi reikia gerbti kaimo moterytę, ne visi juk gali laužyti liežuvį, kaip ištarti, ir kam čia dar spėlioti, ar „C“ tariama kaip „K“, ar „J“ kaip „Dž“, nes priešingu atveju gi dar smegenys perkais, neišlaikys apkrovų ir susprogs.“
Mano knygos leidžiamos daugelyje šalių, ir mano pavardę (kaip ir kitų užsienio autorių) išdarkė tik vienoje valstybėje – taip pat nuo sovietinio paveldo kenčiančioje Latvijoje, kurios pavyzdžiu be galo mėgsta remtis lietuvių kalbininkai (...).
Tik, matote, tieji, kas baiminasi, jog nuo papildomos informacijos ar naujo išmokto dalyko gali susprogti smegenys, paprastai knygų nė neskaito – žiūri žemiausios atmainos „teliko“ programas. Ir apskritai, protingi, švietimu ir kalba besirūpinantys žmonės stengiasi ne nusileisti ir kitus nuleisti iki žemiausio įmanomo lygio, bet tuos, kuriems likimas pašykštėjo žinių ar išsilavinimo – pakylėti, sudominti, paskatinti tobulėti.
Bet kalbėdami apie dažnai kalbininkų pasitelkiamą argumentą „kad būtų suprantama ir Lietuvos kaimo moterytei“, neišvengiamai priartėjome prie kito mūsiškės lietuvių kalbos politikos bruožo. Ogi to, kad ji yra labai mizoginiška ir į moteris (kitaip tariant, 53 proc. Lietuvos gyventojų) žiūrinti su panieka. Kalbu ne tik apie moteriško gyvenimo naujadarų sumažybinimą (vien ko verta „nėštukė“) verčiant moteris kažkokiomis nesubrendusiomis kvailutėmis, bet ir kliūtis moterims rinktis pavardes norimomis galūnėmis, galiausiai – dėl patogumo pasirenkant vyrišką vardo formą (kaip padarė Aurelija Simutis ar Daina Bosas). Niekaip nesuprantu, kuo kliūva norinčios turėti pavardėje galūnę -a – juk yra garsi lituanistė Viktorija Šeina. Štai jai – galima, o Lietuvą tarptautiniu mastu garsinančiai knygų kūrėjai ir iliustratorei Elenai Selenai vyro pavardės su galūne -a turėti negalima, nes taip bando nuspręsti kalbininkai ir politikai. Protu nesuvokiama. O juk netgi vadintis pavarde su vyriška galūne, jei yra noro, esti daug tarptautinių reikalų ir taip patogiau – kiekvienos moters teisė.
Kodėl vyrai lietuvių kalboje mat „lygesni“ ir su moteriškos giminės pavardėmis gali būti? Gal tokiu atveju, uždrauskime vyrams „moteriškas“ pavardes – prirašykime galūnes -s Smetonai, Būgai, Poškai, Nausėdai, Jovaišai ir Verygai. 53 proc. Lietuvos moterų tikrai galėtų nesutikti su vyrais, besisavinančiais pavardėse jų moterišką giminę, jei joms yra sukeliamos simetriškos kliūtys. Ar argumentu gali būti prisirišimas prie nuosavybinio mergautinio (tėvo nuosavybė) ar ištekėjusio (vyro nuosavybė) statuso? Tradiciškieji, katalikiškieji ir patriotiškieji lenkai, kadaise turėję moteriškas priesagas „-owa“ (ištekėjusi) ir „-ówna“ (mergautinė) jų atsisakė dar XX a. viduryje, kaip neaktualių. Ir todėl Lenkijos prezidento žmona vadinama ne Agata Korhauzerówna-Dudowa, o tėvo ir vyro pavardės vardininku: Agata Kornhauzer-Duda. Ir nei Lenkijos Respublika, nei papročiai, nei šeimos, nei kalba dėl to nesugriuvo, nors praėjo beveik 80 metų po moteriškų priesaginių pavardžių atsisakymo.
O Lietuvoje, kalbos politikoje, kažkodėl viešai meluojama. Pavyzdžiui, kad moteris negali turėti pavardės su galūne -a, nes, matote, gautųsi prieštaraujanti kalbos darybai „išimtis“.
Taip pat skaitykite
Kodėl skleidžiama netiesa, jei pats kalbos mokslas – nemeluoja? Štai Lietuvių kalbos instituto mokslininkės dr. Almos Ragauskaitės studija, tyrinėjusi, kaip užrašytos Lietuvos moterų pavardės seniausiose bažnytinėse knygose, siekiančiose 16–17 a. Paskaitykite, nepatingėkite: istoriniuose šaltiniuose mirgėte mirga moterų pavardės su galūne -a: aptiksite ne tik lenkiškos darybos įtakotas mergautines Gendra Powilaicziowna ar Gedwiga Quederaicziowna, Janowska, ne tik ir mums įprastos darybos ištekėjusias Dudiene, Mazeikiene, Miksiene, bet ir, priešingai, nei dabar meluoja politikuojantys kalbininkai ir kalbininkais bandantys apsimesti politikai, taip pat ir mergautines pavardes su galūne -a: Adomaycia, Baskutaicia, Luknaycia, Stangaicia ir – o siaube! – pasitaikančias moteris su vyriškos pavardės vardininko forma: Lucia Drobuitis ar Magdalena Petrikas (op. cit., p. 60).
Tad kodėl (atleiskite už lietuvišką folklorinį pasakymą) dabar išpūtus kiaulės akis viešumoje mums meluojama, kad Lietuvos moterims nei pavardės su galūne -a, nei naudojimasis vyriškos pavardės forma nėra įmanomas, jei šitai yra sena, 16 a. siekianti Lietuvos tradicija, patvirtinta istoriniais šaltiniais?
Kodėl? Ogi todėl, kad verčiau užsiimama politikavimu, savo galios demonstravimu ir žūtbūtinio savo darbo vietų reikalingumo įrodinėjimu, o ne normaliu moksliniu požiūriu į lietuvių kalbą ir jos tyrinėjimu netrukdant jos dabartiniam natūraliam vystymuisi. Mūsų šalyje vis dar retenybė solidūs etimologijos ir žodžių kilmės bei jų istorijos žodynai, nors kiekvieno žodžio etimologiją, vartosenos istoriją jau paaiškina net ir „Google Translate“ programėlė, nors žodžių istorijos pažinimas, jų tradicijos tęsimas ir yra puikiausias būdas didžiuotis bei mėgautis lietuvių kalba, jos senumu ir sąveikomis su pasaulio kalbomis.
Jei visi kalbininkai iš tiesų dirbtų savo darbą, tai gal ir nekiltų tokie nesusipratimai kaip LDK menančios realijos „kurtkės“ mėtymai iš kalbos, užuot ja didžiavusis? Gal nustotume gintis nuo menamų „priešiškų įtakų“ ir suprastume, jog ir patys kitus ne ką mažiau įtakojome? Galbūt jau turėtume normalius komparatyvistinius lietuvių kalbos tyrimus. Galbūt jau sulauktume ir išsamios mokslinės studijos apie Marką Zuerijų van Boxhorną, indoeuropiečių prokalbės tyrinėtoją, itin daug dėmesio skyrusį lietuvių kalbai dar 17 a. pradžioje ir rikiavusiam ją į vieną reikšmės gretą su lotynų ir graikų kalbomis. Ar jums neįdomu būtų paskaityti, ką apie lietuvių kalbą rašė šis pasaulinio garso olandų mokslininkas? Man – labai, bet kažkodėl mūsiškiai lituanistai apie jį nerašo, o jei ir rašo – tai taip įslaptintai, kad neras net tuo besidomintis žmogus.
Nes kalbos tvarkytojai, matote, pernelyg užsiėmę kabinėjimusi prie mūsų vartojamų įprastų žodžių, jų kirčiavimo, kvailiausių, griozdiškiausių naujadarų kūrimu, įkalbinėjimu, kad nieko nemokame, moterų ir jų gyvenimiškų poreikių diskriminavimo. Dar – kitataučių žeminimo ir įžeidinėjimo, kuo nuolat užsiima Valstybinės kalbos komisijos vadovas p. A. Valotka, žmogus, kuriam užkliūva ne tik „čiurkos“, „tiurkai“, rusų ir lenkų kilmės lietuviai bibliotekininkai, bet kuris apskritai pamiršo vieną amžiną taisyklę: kitą pažemindamas, pats didesnis netapsi. Kad šis asmuo savo pareigose veikiausiai neturi ką veikti, liudija ne tik gėlyčių paišymas, bet ir jau keleri metai internetiniame portale skelbiami jo rašinėliai: kažkoks – tikrąja to žodžio prasme – šūdeliavimasis su neva, jo supratimu, sąmojais, tokiais pat žaismingais ir juokingais kaip pakrantės smėlin išplautos, kelias dienas išgulėjusios padvėsusios žuvys.
Taip pat skaitykite
Nors yra spręstinų rimtų problemų: valstybė, pavyzdžiui, turėtų kovoti ne prieš kūrybingus, šypseną sukeliančius verslų pavadinimus (tokius kaip „Daktaras Desertas“ ar „Sviestas sviestuotas“), bet prieš žodžių „Nacionalinis“ ar „Lietuvos visuomenė“ uzurpavimą abejotinų, marginalinių politinių ir visuomeninių judėjimų pavadinimuose. Viena yra vadinti „Nacionaliniu“ muziejų, teatrą, biblioteką ar orkestrą (kurie iš tiesų atstovauja tam, kas nacijos atmintyje ar menuose geriausia), tačiau visai kas kita, kai „nacionaliniu“ pasivadina nedidelis, mizerišką procentą balsų surenkantis politinis judėjimas, garbinantis fašistavusį ir žydams „net minimalias teises“ neigusį Kazį Škirpą.
Tačiau štai tokiu atveju, kai kalbos politika turėtų reaguoti į tokias tikrovės neatitinkančias ir politines pasekmes turinčias „nacionalines“ ir „Lietuvos visuomenės“ pretenzijas, kalbos prievaizdai tyli. Vietoje to jie užsiima visiškais niekais, pavyzdžiui, mums siūlo savo susapnuotus dirbtinius „lietuviškus“ vardus – Skirminas (įsivaizduoju patyčių mastą), Drogaila (nebent tėvai, jei prekiauja kvaišalais, tikėtųsi, kad sūnus pratęs šeimos verslą), Suopis (viliantis vaiką pasotinti graužikais?), Perkūnija (galimi trumpiniai „Perkutė“, „Kūnikė“; šaukinys „Perkūnija, grįžk, tuoj lis!“), Pieva (kalbininkai taip nuklydę į pievas pjauna grybą (valgomąjį dantenį?), kad nežino, ką reiškia „pievos“ šnekamojoje lietuvių kalboje).
Taip pat skaitykite
Kažkokios patyčios iš mūsų gražiosios lietuvių kalbos... Galbūt ją tiesiog puoselėkime, leisdami jai natūraliai augti, pasitikėkime pačia visuomene, kuri iš tiesų myli ir gerbia kalbą; leiskime ją kurti filosofams, poetams, rašytojams, gyvenimui ir mums patiems: taip, kaip tai yra normaliose, stipriose, didžiosiose kalbose.
Tačiau aš visada noriu kultūros karuose paliaubų, o konflikte – išeities. Bėdas išvardinau: grėsmė yra ta, kad lietuvių kalbos politika labai dažnai yra prasilenkianti su mokslo tiesa, bet, svaigdama nuo įsivaizduojamos svarbos, užsiima visiškai bereikalingų griozdiškų naujadarų kurpimu, nusistovėjusių taisyklių perrašinėjimu ir, įstatymdavystei susidūrus su naujų reiškinių ar tikrinių vardų poreikiu, užima atvirai diskriminuojančią (ypač moteris), kliūtis, o ne bendravimą skatinančią poziciją.
O kur erdvė sutarimui, mūsų visų susivienijimui? Kaip bendromis jėgomis stiprinti lietuvių kalbą? Kas gi daro kalbą stiprią ir gyvybingą, o ne susigūžusią, geibią ir lepią it nuolat genimas nykštukinis bonsai medelis; ne kiekvieno skersvėjo bijančia, paranojiškai besidairančia menamų priešų, o tegu ir nedidele, bet tvirta, gyvuojančia, augančia, nokinančia vaisius? Du dalykai.
Pirmiausia – ja kalbančiųjų skaičius. Taip, kalbos skaitlingumu esame maži. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais kalbos požiūriu dar mažėjome – praradome dešimtis tūkstančių emigracijoje augančių ar gimusių mažųjų lietuvių kalbos vartotojų. Kai kurie jų, prabilę Lietuvoje lietuviškai, atsidūrę svečių šalių mokyklose lietuvių kalbą „metė“. Kiti gi, jau ten ir gimę – išsyk nėrė į kitos kalbos tikrovę, su lietuvių kalba jokio ryšio nesukurdami. Ką padarė atsakingieji už valstybinę kalbos politiką, kad stiprintų kalbą ir jos vartotojų skaičių jį papildydami mažaisiais užsienio lietuviais? Praktiškai nieko. Patriotiškoms lietuvių mokykloms, iš entuziazmo veikiančioms išeivijoje, ir jų mokytojams reikia duoti medalius. Kaip ir tėvams, kurie išeivijoje išmokė vaiką kalbos. Jei šeima yra mišri, o vaikas kalba lietuviškai, kalbos išmokiusiam tėtei ar mamai reikia duoti nebe medalį, o ordiną – nes atliktas didžiulis ir sunkus darbas.
Valstybei – parašyti nulį balų. Nuotolinis lietuvių kalbos mokymas išeivijos vaikams buvo sugalvotas veikiausiai vaikų neturinčių žmonių: toks jis nepatogus ir kasdienybėje nepritaikomas, neatsižvelgiantis nei į laiko juostų skirtumus, nei į vaikų mokymosi krūvius užsienyje. Registruotis pamokos sesijai nuotoliniu būdu konkrečią valandą, tarp būrelių ir namų darbų? Du siaubingai lėti ir nepatogūs „interaktyvūs“ kompiuteriniai kalbos žaidimai atrodo taip, tarsi būtų sukurti dar Barboros Radvilaitės ar Kristijono Donelaičio laikais. Beje, šiuo metu didžioji nuotolinio lietuvių kalbos mokymo platformos dalis apskritai nė neveikia – kažkokia mirusi interneto svetainė. Arba jos tiesiog nerandu. O turėtume rasti akimirksniu, jei mums rūpi lietuvių kalbos išsaugojimas.
Ką turėjo padaryti Lietuvių kalbos institutai, komisijos, katedros, fakultetai, Seimo komitetai? Galiausiai – netgi mūsų lietuviški verslo gigantai, IT vienaragiai, jei jie patriotai ir įsivaizduoja esą socialiai atsakingi? Ogi surasti jaunus, simpatiškus mokytojus ir jų įrašytas lietuvių kalbos pamokėles nemokamai užkrauti į „Youtube“. Sukurti azartišką gramatikos ir sintaksės pratimų-žaidimų platformą internete vaikams – su fejerverkais, papypsėjimais ir galbūt net prizais pasiekus aukščiausią lygį. Galiausiai neišradinėti dviračio – sumokėti už lietuvių kalbos paskyros sukūrimą „Duolingo“ programėlėje. Būtent ten dabarties vaikai entuziastingai maigydami telefoną mokosi kalbų – korėjiečių, japonų, ispanų, italų ir prancūzų. Galėtų ir lietuvių – tačiau nėra lietuvių kalbos paskyros. O ji verkiant būtina, ir tai turėtų būti valstybės kalbos politikos prioritetas.
Nes potencialiu lietuvių kalbėtojų skaitlingumu ką tik padidėjome: Lietuvon priplūdo šimtai tūkstančių gudų ir ukrainiečių, kuriems p. A. Valotka grasina deportacija, jei per dvejus metus neišmoks kalbos. O ką, tamsta komisijos viršininke ir šūdo apologijos autoriau, nuveikėte, neskaitant grūmojimų, kad svetimšaliai greičiau išmoktų lietuvių kalbos, kad juos paskatintumėt? Nieko. Galiu pasakyti, ką darau aš: kai mane „Uberiu“ veža p. Valotkos taip niekinamas turkas, kuris po kelerių metų Vilniuje puikiai kalba lietuviškai (nemeluoju – buvo toks atvejis) ar ukrainietis, kuris sunkiai, kad ir laužydamas liežuvį bando kalbėti mūsų kalba, aš juos ne „čiurkomis“ vadinu, bet nuoširdžiai pagiriu ir palieku kuo dosnesnius arbatpinigius. Kaip ir ukrainietei SPA darbuotojai, kuri dirbdama klausia, kaip vadinti dalykus lietuviškai. Kai sunkiai kalbanti lentynų pildytoja prekybcentryje išraudusi ir susinepatoginusi bando padėti – nesmerkiu jos, o išverčiu trūkstamus žodžius lietuviškai.
Jiems visiems, bėdos prispirtiems ir atsidūrusiems mūsų šalyje su itin sunkia kalba, kurios, kalbainių nuomone, nemokame nė mes patys, prigimtiniai lietuviai, taigi, tiems visiems čia negandų ir karų atvytiems svetimšaliams priklauso ne priekaištai, o „Duolingo“ lietuviškai ir nemokamos kalbos pamokos – „Youtube“, feisbuke, bet kurioje platformoje, kad ir VLKK ar Valstybinės kalbos komisijos svetainėse – pirmyn, lietuvių kalbos puoselėtojai, ne „skirminus“ ir „gražgarstes“ kliedėkite, o pateisinkite savo būtį ir parodykite rūpestį lietuvių kalba jos mokydami didžiausio jos poreikio ir negandų laikais. Didinkite lietuvių kalbos kalbėtojų skaičių, o ne jį mažinkite savo grasinimais ir gąsdinimais, kaprizais-taisyklėmis, kurias paskui ir atšaukiate. Didžiausia grėsmė lietuvių kalbai? Jos pavertimas nedraugiška vartotojui, atgrasymas jos mokytis paverčiant ja pernelyg sudėtinga net pačiam lietuviui.
Martinas Heideggeris kažkada yra pasakęs, jog „kalba – tai būties namai“. Išties, ja statome ir tvarkome savo patirtį bei mintis, ja svajojame ir prisimename, ja kuriame paradines ir privačias erdves, taip pat – ir nuotėkas bei kloakas, ir nebereikalingų dalykų sandėliukus; kai ką sukuriame naujo, kai ko, laikui bėgant, neišvengiamai atsikratome. Tačiau ar geras gyvenimas namuose, po kuriuos nuolat niurnėdama ir grasindama diržu vaikšto jūsų pačių nusamdyta guvernantė (kalbos tvarkytoja) ir aiškina: „To negalima liesti, ano – perstumti, šitą – ne taip padėjai, gražiausius antikvarinius dalykus – laikyk palėpėje ir rūsyje, šiukštu nenaudok, o štai ant parketo – būtinai pakreik šiaudų, nes tokia tradicija; svečiuosna – nieko nesikviesk, nes dar kokį užkratą užneš, o jei reikia ko naujo – tai aš padarysiu ir tau duosiu; nesvarbu, kad daiktas tau nepatiks ir bus nepatogus; aš geriau žinau, o tu kvailas, nieko nemoki ir nemokėsi.“
Būtent taip dabar atrodo lietuvių kalbos politika ir norminimas kalbos būties namuose. Nepamirškime, kad kalba tėra įrankis: tarsi pjautuvas mūsų minčių derliui nuimti. Jos paskirtis – atlikti funkciją, tarnauti mums; ji negali būti savitikslė, savo tarnais paverčianti mus. Kalba turi sujungti žmones, kad jie susikalbėtų, o ne skirti ir skirstyti juos, paversdama priešais. Pjautuvas, kad ir koks mielas, aštrus, senas ir daugelio delnų nugludintas, negali būti svarbesnis už javą. Įnagį reikia ir atnaujinti, ir taisyti tam, kad jis kuo ilgiau tarnautų. Tačiau garbinti reikia ne formą, bet turinį; ne įnagį, o vis dėl to aukštesnius dalykus – juo nuimtą būties derlių; garbinti reikia ne žodžio skambesį ar kirtį, bet jo tinkamumą mūsų gyvenimo prasmėms atskleisti, mintims išreikšti. Truputį kvailai atrodo, kai šokama rateliu apie pjautuvą ir jam it dievybei atnašaujamos aukos, o tuo tarpu javai nuėję skalsėmis ar baigia išdžiūti nuo sausros...
Priimkime į savo namus ir paverskime lojaliais namiškiais visus tuos, dėl kurių su okupantais asocijuoto skambesio nemielai jaučiamės. Juk kiek kalbų moki – tiekoje kultūrų jautiesi it namuose. Tuo pat metu būkime racionalūs – Lietuvoje lietuvių kalba yra valstybinė. Sunku rasti pateisinimą rusakalbiams atvykėliams, gyvenantiems Lietuvoje net ne dešimt metų (kaip tūla ponia Karač), o net ir metus, bet nesugebantiems pasakyti lietuviškai nė paprasčiausių frazių „laba diena, atleiskite, dar silpnai kalbu lietuviškai, mokausi, kiek kainuoja pienas, duona, ačiū, norėčiau susimokėti, gal galėtumėte padėti“, nė lingua franca – angliškai. Ar įsivaizduojate, kad Londone ar Paryžiuje atsisėdus į taksi vairuotojas su jumis kalbėtų rusiškai ir nė žodžio – angliškai arba prancūziškai?
Galiu pasakyti, ką darau aš: kai mane „Uberiu“ veža p. Valotkos taip niekinamas turkas, kuris po kelerių metų Vilniuje puikiai kalba lietuviškai (nemeluoju – buvo toks atvejis) ar ukrainietis, kuris sunkiai, kad ir laužydamas liežuvį bando kalbėti mūsų kalba, aš juos ne „čiurkomis“ vadinu, bet nuoširdžiai pagiriu ir palieku kuo dosnesnius arbatpinigius.
Juolab kad ir frazių arsenalas, reikalingas taksistui, ne toks jau ir didelis. Nori būti Lietuvoje – išmok bent minimumą, nes kitaip vis dar demonstruoji praeities psichologinį kolonializmą. Tokių, kolonistais ir „didžiaisiais broliais“ besijaučiančių, jau prisižiūrėjau per savo gyvenimėlį – pamenu, kai Vilniaus gastronome rusės kasininkės reikalaudavo „govorit‘ po čelovečski“ – „kalbėti žmoniškai“. Lygiai kaip ir sunkiai randu pateisinimą Vilniaus apylinkių lenkakalbiams gyventojams, nesugebantiems gimtojoje šalyje susikalbėti valstybine kalba. Privalau pasakyti kai ką nelabai malonaus šiems bendrapiliečiams, bet jaučiu turinti teisę, nes pati turiu lenkiško kraujo ir antilenkiškumu manęs niekas neapkaltins: liūdna, kad dažnai prastai kalbate ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai – labai nešvariai, su rusiškom priemaišom ir konstrukcijom. O gal kažkam iš lyderių labai naudinga, kad jaustumėtės kiek svetimi ir nesuprasti, kad tvyrotų nuolatinė įtampa? O gal parodant pagarbą valstybinei kalbai bei puikų jos išmanymą ir su valdžios institucijomis būtų lengviau susitarti dėl dvikalbių gatvių lentelių?
Beje, dėl dvikalbių gatvių ar vietovardžių lentelių p. Valotka ne vien užgaulioja Lietuvos lenkus, bet ir viešai meluoja – visoje Europoje dvikalbės lentelės istoriniuose pasienio regionuose yra leidžiamos, parodant pagarbą tautinėms mažumoms, jei jų regione – daugiau negu 10 proc. Tai paplitusi, įteisinta praktika Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Kroatijoje ir kur tik nori. Tad kodėl dabar lenkai negalėtų užsirašyti „Soleczniki“ greta Šalčininkų, o Trakų totoriai – Simono Firkovičiaus aikštės taip pat ir karaimų kalba greta lietuvių? Juk lietuviškai ir Šalčininkuose, ir Trakuose susišnekėsi, tad ko bijoti?
Galbūt net ne paliaubos, o taika ir lietuvių kalbos sustiprėjimas įvyks tada, kai prieinamesnį ir lengvesnį padarysime jos mokymą ir įtrauksime, sugersime visus, kam yra poreikis kalbėti lietuviškai (tegul ir su klaidomis ir akcentu), o ne gąsdinsime net savuosius nuolat išgalvojamomis nebūtomis taisyklėmis, kurias paskui, pasikeitus mėnulio fazei, kalbininkai patys atšaukia?
Antrasis dalykas, kuris stiprina lietuvių kalbą, yra ja sukurto kultūrinio turinio tarptautinis aktualumas: literatūros, kino, teatro, dainų, humanistikos studijų. Kai šie kūriniai nuskamba užsienyje, tai tos kitos tautos ir pradeda domėtis lietuvių kalba. Kultūrinio turinio prasme proveržis pastaraisiais dešimtmečiais padarytas, bet nuolat susiduriame su vertėjų iš lietuvių kalbos trūkumu. Tad mūsų kalbos politika, užuot finansavusi „Skirminų“ ir „gražgarsčių“ gamybą bei kirčių stumdymus iš „gegùžės“ į „gẽgužę“, verčiau investuotų į stipendijas ir lietuvių kalbos programas Europos universitetuose bei vertėjų iš lietuvių kalbos rengimą. Lietuvių kalbos mokymosi prieinamumo palengvinimas, lietuviškas „Duolingo“ bei vertėjų ugdymas ir būtų didžiausias meilės lietuvių kalbai bei jos išlikimui įrodymas.
