Buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas, per 20 metų praleidęs politikoje, labiausiai džiaugiasi, kad jam einant šias pareigas Lietuvoje pirmą kartą buvo suformuluota nusikalstamo susivienijimo sąvoka. Iš išsilavinimo teisininkas, dabar jis gyvena iš advokato praktikos, tačiau neatmeta galimybės grįžti į politiką. „Negali kitą kartą likti nuošaly. Matai, kai aplink vyksta nesąmonės, kitąsyk norisi imti ir sureaguoti“, – juokauja A. Paulauskas.
Pirmuoju nepriklausomu Lietuvos prokuroru jis tapo atėjęs iš sovietinės Generalinės prokuratūros, be to, tėvas buvo KGB karininkas, todėl į jį buvo žiūrima pro padidinamąjį stiklą. Po pokalbio su Vytautu Landsbergiu gavo kelias valandas apsispręsti ir tą patį vakarą buvo paskirtas.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas, virš dvidešimt metų praleidęs politikoje, labiausiai džiaugiasi, kad jam einant šias pareigas Lietuvoje pirmą kartą buvo suformuluota nusikalstamo susivienijimo sąvoka.
- Pirmuoju nepriklausomu Lietuvos prokuroru jis tapo atėjęs iš sovietinės prokuratūros, be to, tėvas buvo KGB karininkas, todėl į jį buvo žiūrima pro padidinamąjį stiklą. Po pokalbio su V. Landsbergiu gavo kelias valandas apsispręsti ir tą patį vakarą buvo paskirtas.
- Paulauskas prisiminė Dekanidzės bylą: tai buvo pirmas rimtas smūgis organizuotam nusikalstamumui.
- Buvęs generalinis prokuroras teigia, kad byla prieš B. Dekanidzę buvo toks smūgis brigadai, jog ji nebeatsigavo – natūraliai subyrėjo, dauguma narių pabėgo iš Lietuvos.
Skubos priežastis – kitą dieną turėjusi atvykti sovietų prokurorų delegacija, kuriai reikėjo išdėstyti Lietuvos poziciją. O tada laukė ne tik nemalonūs susidūrimai su sovietų atstovais, bet ir grasinimų bei trukdžių kupini mėnesiai, kol Rugpjūčio pučas Maskvoje pribaigė ir sovietinės prokuratūros likučius Lietuvoje.
A. Paulauskas su šypsena prisimena lemtingąjį balsavimą Seime, per kurį vos vienas narys susilaikė. Tada jį labai nustebino toks pasirinkimas – ėjo aiškintis, kodėl susilaikiusysis nenori jo matyti generalinio prokuroro pareigose.
Pradžia naujajame poste buvo pilna iššūkių: TSRS prokuratūra jo nepripažino, bandė pašalinti iš pareigų. Visgi A. Paulauskas atsilaikė.
Užgimus Lietuvos Respublikos prokuratūrai, prasidėjo pusantrų metų trukęs dvivaldystės laikotarpis. Iki pat 1991 m. pučo greta veikė ir sovietinė prokuratūra, A. Paulausko teigimu, trukdžiusi dirbti.
Buvęs prokuroras prisiminė istoriją, kaip gavo raštelį, kad okupuojamas prokuratūros pastatas.
„Baigę laidą nuvažiuojame prie prokuratūros, ten stovi sunkvežimiai, lipa su automatais, su kulkosvaidžiais. Užėmė visą prokuratūros pirmą aukštą Smetonos gatvėje, ten įkūrė kareivines ir gyveno dieną naktį. Iki pat pučo taip buvo“, – pasakoja jis.
Jam pačiam užleido kabinetą kitur. Eidavo kiekvieną dieną valgyti į prokuratūroje įsikūrusią valgyklą, kur rinkdavosi darbuotojai. „Kad matytų kiti, jog aš gyvas, sveikas, dirbu. Kiekvieną rytą bandydavau brautis į prokuratūrą ir manęs neleisdavo“, – priduria A. Paulauskas.
Jis neslepia, kad tuo laikotarpiu netrūko ir grasinimų: „Valdybos viršininkas man sako: tu septynerius metus jau užsidirbai. Buvo toks įstatymas dėl piktybinio TSRS įstatymų nevykdymo. Ten numatyta atsakomybė iki septynerių metų. Todėl man ir sakė tą skaičių. Gąsdino, kad būsiu teisiamas už mašinų vagystę. Bet tai teliko tik oro virpinimas.“
Buvęs laikinasis valstybės vadovas mano, kad jo pareigos tuo metu buvo glaudžiai susijusios su politika.
„Kaip bekalbėsime, generalinis prokuroras tuo metu buvo ir politinis postas, nes kai įvyksta lūžis ir iš vienos santvarkos pereinama į kitą, be tam tikrų politinių nuostatų neįmanoma ir įstatymų teisingai parinkti ir taikyti“, – kalba jis.
Dekanidzės byla: pirmas rimtas smūgis organizuotam nusikalstamumui
Būdamas generaliniu prokuroru, A. Paulauskas buvo valstybinis kaltintojas Boriso Dekanidzės byloje. Teismas nuteisė B. Dekanidzę mirties bausme. Tai buvo paskutinė mirties bausmė Lietuvoje.
„Laikotarpiu nuo 1990 iki 1997–1998 m., kai pagrindinės gaujos buvo sunaikintos ar beveik sunaikintos, „Vilniaus brigada“ buvo viena stipriausių. B. Dekanidzė buvo pagyvenęs Amerikoje, Europoje, visą tą laiką praleido nusikaltėlių pasaulyje, įgavo patirties. Ten jis buvo vieno mafiozo apsaugininkas, parankinis. Grįžo į Lietuvą su patirtimi. Turėjo nemažai ryšių. Čia jam nebuvo sunku suburti gaują, nes čia mokėsi, sportavo, turėjo daug draugų“, – apie vieną visų laikų žinomiausių Lietuvos nusikalstamo pasaulio veikėjų pasakoja A. Paulauskas.
Jo nuomone, didžiausia Vilniuje siautėjusios grupuotės klaida buvo sprendimas nužudyti „Respublikos“ žurnalistą Vitą Lingį, turėjusį apie juos daug medžiagos. B. Dekanidzė pasiuntė tris smogikus pasitikti aukos prie pat namų.
Mirties bausmės įteisinimas buvo efektyvus žingsnis
Buvo ir yra nuomonių, kad prevencinis įstatymas, pasiuntęs B. Dekanidzę myriop, buvo antikonstitucinis. A. Paulauskas išreiškia palaikymą tokio pobūdžio įstatymams bei laiko juos veiksmingais.
„Tokie įstatymai ir dabar galioja: ir Anglijoje prieš teroristus taiko, ir kitose valstybėse kovojant su teroristais ir tokiomis gaujomis. Tuo metu šis įstatymas buvo tikrai efektyvus, nes daugelis iš Lietuvos pabėgo, kad nebūtų suimti. Nemažai jų suėmėme. Ir pats jų suėmimas padėjo lengviau užbaigti baudžiamąsias bylas. Jų buvimas laisvėje gąsdino liudytojus ir nukentėjusiuosius, šie keitė parodymus, jų atsisakydavo“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.
Buvęs Seimo pirmininkas pasakoja, kad žiūrėdamas vieną filmą sužinojo, jog B. Dekanidzę Rygoje suėmę ir Lietuvai perdavę Latvijos kriminalinės policijos darbuotojai, Lietuvos prašymu veikę pagal prevencinį įstatymą, buvo atleisti iš darbų.
Pats A. Paulauskas B. Dekanidzei skyrė kardomąją priemonę – suėmimą. Jis maždaug metus buvo kalinamas. Laidos svečio teigimu, visą tą laiką mafijos vadeivos tėvas dėjo daug pastangų, kad sūnaus nenuteistų.
A. Paulauskas prisimena, kad iš vienos užsienio valstybės atėjo informacija, jog B. Dekanidzės tėvas grasina susprogdinti atominę elektrinę, jei sūnui bus įvykdytas mirties nuosprendis. Nors pasikvietus pasikalbėti, šis tokius planus paneigė, pati atominė elektrinė į tai sureagavo, ėmėsi atitinkamų priemonių.
„Mano pagrindinis tikslas buvo įrodyti, kad jis kaltas, nes žudikai, įsakymo vykdytojai, liudijo. Reikėjo surinkti daug netiesioginių įrodymų, kad (Igoris) Achremovas sako tiesą, kad buvo toks įsakymas, ir teismas patikėtų, kad Achremovas gavo tą nurodymą“, – kalba A. Paulauskas.
Byla leido patikėti, kad nusikaltėlius galima nugalėti
„Labiausiai patenkintas, kad tada pirmą kartą Lietuvoje buvo suformuluota nusikalstamo susivienijimo sąvoka. Iki tol būdavo liapsusų, kad mes suimame gaują, o jie aiškina, kad yra ne kartu ir pan., ir teisėjai priimdavo tuos paaiškinimus, kad čia atsitiktinai susibėgę žmonės. B. Dekanidzės byloje buvo aiškiai pasakyta, kas yra susivienijimas ir kaip kiekvienas susivienijimo narys atsako“, – priduria laidos svečias.
Kaip jis prisimena, išskyrus buvusį Lietuvos vidaus reikalų ministrą Petrą Valiuką, visi kiti jį pakeitę ministrai ne tik neneigė organizuoto susivienijimo egzistavimo, bet ir stiprino kovos priemones bei kūrė specializuotus padalinius.
Pasak A. Paulausko, Vidaus reikalų ministerija tikrai turėjo reikalų su „Vilniaus brigada“. „Buvo kilęs didelis skandalas, kad ministeriją apginklavo „Vilniaus brigada“, turėjusi legalių verslo įmonių, registruotų Olandijoje ar Vokietijoje. Jiems atstovavo ten gyvenantys žmonės, jie turėjo artimą ryšį su B. Dekanidze ir jo pagrindiniais asmenimis“, – aiškina jis.
Buvęs generalinis prokuroras teigia, kad byla B. Dekanidzei buvo toks smūgis brigadai, jog ji nebeatsigavo – natūraliai subyrėjo, dauguma narių pabėgo iš Lietuvos.
„Po nuosprendžio priėmimo paskambino premjeras (Adolfas) Šleževičius, sako: „Dabar tikiu, kad valstybė gali nugalėti šituos nusikaltėlius“, – priduria A. Paulauskas.
Visgi jam tai nebuvo pirma mirties nuosprendžiu pasibaigusi byla. A. Paulauskas dalijasi istorija, kad dar dirbdamas prokuroru Varėnoje prašė mirties bausmės pagrindiniam dviejų senjorų brutalaus nužudymo vykdytojui, ir teismas ją skyrė. B. Dekanidzė buvo trečiasis toks atvejis teisinėje A. Paulausko karjeroje.
„Niekada nebuvau prieš mirties bausmę. Net kai ėjo ginčai, ar reikia palikti, ar ne. Buvau tarp tų, kad turėtų likti. Man atrodo, kad žmogus pats save į pakraštį išstumia ir už tai turi atsakyti“, – sako jis.
„Man keista – tarkim, Ukrainoje karo metu vyrauja korupcija, vagiama... Ką mes tiems žmonėms sakome: „Viskas tvarkoje“? Vienas eina, aukoja sveikatą, gyvybę, o kitas sėdi čia šiltai ir žiūri, kaip pavogti pinigus. Turėtų būti mirties bausmė bent jau grąžinta, kad visi šie vagys žinotų, kas jiems gresia, o ne bėgtų iš šalies po pirmo skambučio“, – aiškina A. Paulauskas.
Jis taip pat prisimena, kad ilgą laiką nebuvo jokios bausmės vykdymo instrukcijos, tad niekas nežinojo, kaip tai daryti. Pasak buvusio prokuroro, Lietuvoje mirties bausmių ir nevykdydavo – nuteistuosius veždavo į Baltarusiją ar kitur.
B. Dekanidzės kūnas buvo atiduotas tėvams – A. Paulauskas teigia pats į instrukciją įtraukęs nurodymą kūną grąžinti. Pašnekovas priduria nežinantis, kur Vilniuje buvo vykdomos mirties bausmės. Jam apie tai būdavo pranešama jau po jų įvykdymo.
B. Dekanidzė turėjo teisę prezidento prašyti malonės, tačiau tuometinis šalies lyderis Algirdas Brazauskas jos nesuteikė.
Vis dėlto A. Paulauskas pripažįsta, kad Sausio 13-osios byla jam yra svarbesnė nei B. Dekanidzės.
„Iki pučo dirbome konfrontuodami su sovietų prokuratūra, mūsų nepripažino kariškiai. O po Sausio 13-osios atvyko iš Maskvos grupė tardytojų: tardė kariškius, omonininkus, kurie dalyvavo. O mes – nukentėjusiuosius, liudytojus, pripažinusius mūsų prokuratūrą“, – sudėtingą laikotarpį prisimena jis.
Tą bylą, kaip teigia, pradėjo rengti daug anksčiau nei pati Sausio 13-oji. Nujaučiant, kad tuo metu kažkas turi įvykti, visos svarbiausios bylos buvo išvežiotos ir išslapstytos po visą Lietuvą.
