Kai rusų tautoje dabar viršų ima tamsa ir žiaurumas, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė ragina palaikyti kiekvieną geros valios rusą, matyti ne jo tautybę, o poelgius. Kitaip niekuo nesiskirsime nuo nacių. „Tautiečiai „vatnikai“, „celofanai“, mėšlu išsiterliojusios mokytojos ar agresiją prieš niekuo dėtus žmones skatinantys man yra pasibjaurėtini, nors jie ir lietuviai. Ir gerbiu kiekvieną rusą, išėjusį protestuoti prieš karą, sudaužytą milicijos lazdomis, areštuotą“, – interviu LRT.lt sako „Petro imperatorės“ autorė.
Rašytoja atkreipia dėmesį, kad didieji išmėginimai Lietuvą užgriuvo per provakarietiškos valdančiosios daugumos kadenciją. Laimė, priduria ji. Nes šie žmonės geba palaikyti lygiavertį tarptautinį dialogą.
„Ar įsivaizduotumėte angliškai neišlemenantį ankstesnį premjerą tokioje situacijoje? Arba Karbauskį, nuolat inkštusį, kad nereikia investuoti į gynybą? Išmaldų žadėtoją Blinkevičiūtę, šūkaujančią vien abstrakčiais, neišsilavinusiems žmonėms skirtais šūkiais?“ – klausia LRT.lt pašnekovė. O LRT.lt savo ruožtu klausia ir klausosi jos:
– Sugrįžti į normalybę nepavyko. Bent jau laisvam, demokratiniais pagrindais gyvenančiam pasauliui. Nespėjo liautis pandemija (ar dabar nejuokinga dėl jos keltų aistrų?), kai visi buvome įkaitais paimti į Rusijos karą, įtraukti į neūžaugos mankurto viziją. Atrodė, neįsivaizduojamas dalykas 21 amžiuje... Tačiau gal taip matome tik mes? Galbūt Rusijai, kuri tiki istorijos cikliškumu, tai visiškai normalu? Ji tam ruošėsi ir įvykdė, ką užsibrėžusi...
– Nederėtų kalbėti daugiskaita – nei man juokinga dėl pandemijos keltų aistrų (priešingai, tai buvo itin sunkus laikotarpis, paveikęs daugybę žmonių, ypač vaikų ir jaunimo, kurių psichologiniai ir intelektualiniai, švietimo poreikiai buvo beatodairiškai aukojami), nei dabar susidariusi geopolitinė situacija atrodė neįsivaizduojama.
Jeigu pažvelgtumėte į mano pastarųjų kelerių metų viešus pasisakymus, įsitikintumėte, kad juose kartojau du dalykus. Pirma – visos, net baisiausios viduramžiškos epidemijos paprastai „išsikvepia“ maždaug per dvejus metus. Antra – mūsų laukia didžiuliai geopolitiniai tektoniniai lūžiai, todėl dabar visuomenei ne metas niautis dėl smulkmenų, gyvenimo būdo skirtumų, o privalu vienytis tam, kad kartu atlaikytume mūsų laukiančius pavojus.
Jau kuris laikas maniau, kad karo klausimas yra ne „ar?“, bet „kada?“. Didelį nerimą man kėlė ir kelia penktoji kolona bei prosovietiniai ir prorusiški mūsų visuomenės individai (taip pat ir kultūros pasaulyje), kurie dabar laikinai lyg pritilę, bet su laiku vėl atkus.
Tačiau grįžtant prie prasidėjusio karo, ramina, kad šie išbandymai mus užgriuvo per proeuropietiškos, provakarietiškos valdančiosios daugumos kadenciją, kuri bent jau sugeba palaikyti lygiavertį dialogą su Vakarų partneriais. Ar įsivaizduotumėte angliškai neišlemenantį ankstesnį premjerą tokioje situacijoje? Arba Karbauskį, nuolat inkštusį, kad nereikia investuoti į gynybą? Išmaldų žadėtoją Blinkevičiūtę, šūkaujančią vien abstrakčiais, neišsilavinusiems žmonėms skirtais šūkiais? Laimė, dabar kritinėje situacijoje Lietuvai atstovauja bent jau išsilavinę, europietiškos orientacijos žmonės, gebantys palaikyti lygiavertį tarptautinį dialogą.
– Išdrįsiu perfrazuoti „Ekleziastą“: yra laikas mūzoms ir laikas karui. Už knygas, vertimus, tiražus – už kūrybos sėkmę, kuri teiktų džiaugsmo taikos metą, šiandien svarbiau pilietinė ir politinė pozicija. Nepaliaujamai klausomės pasisakymų lietuviškose medijose ir neretai balsiai pertariame: mums tai viskas aišku – geriau pasakykite tai Vakarams. Jūs taip ir elgiatės – kreipiatės į vakariečius, kažko delsiančius, negalinčius apsispręsti, nematančius, su kuo turi reikalą. Kaip manote, kokios yra gelminės didžiųjų Vakarų Europos valstybių ir jų išrinktųjų palankumo Rusijai priežastys? Istorinės?
– Tiesiog darau tai, kas man atrodo būtina ir prasminga. Pertarinėtojams galiu pasakyti, jog tam, kad kalbėtum su Vakarais, turi būti ten žinomas, būti to Vakarų kultūrinio diskurso dalis, turėti ten ryšių – kitaip niekas tavo nuomonės nepublikuos. Naudojuosi tuo, kad kai kuriose užsienio šalyse mano knygos vertinamos, skaitomos ir turiu tribūną kalbėti tų šalių žmonėms apie dabar grėsmę keliančią valstybę, kurią mes, būdami kaimynai, gana gerai pažįstame. Pabrėžiu būtinybę veikti išvien, nes Ukrainoje kova vyksta už mūsų visų civilizaciją.
Nesakyčiau, kad pilietinė pozicija yra svarbiau už literatūrą. Priešingai – kaip tik literatūra labiau pasiekia žmonių širdis ir protus. Tarkime, Olandijoje, kur jau penktas mėnuo „Petro imperatorė“ yra tarp skaitomiausių prozos knygų, žmonės cituoja ištisas pastraipas socialinėse medijose – apie tai, kaip rusų komandyriai pradeda karus, apie „į košę“ išprievartautas moteris, sužalotą mažąją Lovisą iš Narvos, apie Ukrainos Baturino miestą, kuris buvo sulygintas su žeme...
Man pačiai nejauku, skaudu skaityti savo parašytus žodžius dabartinių įvykių kontekste. Bet dabar mano komentarus, paskelbtus užsienyje, ypač JAV portale „Salon.com“, skaito ir dalijasi daugybė žmonių. Duok Dieve nors kiek prasklaidyti miglą prieš vakariečių akis, nes jie iš tiesų nelabai įsivaizduoja, su kuo turi reikalą. Priežastys yra paprastos: didelis nuotolis nuo Rusijos ir gausios Rusijos investicijos į pastarųjų dešimtmečių kultūrinę propagandą, naudojant ją kaip minkštąją galią užsienyje.
Rusijos atstovai sugeba garsiai ir su begėdišku pasitikėjimu savimi pliurpti apie tai, kokie jie svarbūs ir nuostabūs, tačiau paradoksas – mažytė, savo menininkams nuolat gailinti pinigų Lietuva pastaraisiais dešimtmečiais šiuolaikiniame mene, architektūroje, muzikos komponavime, dokumentiniame kine yra pasiekusi turbūt daugiau negu didžiulė Rusija su visais jos milijonais.
Neskaitant kelių išimčių, Putino valdymo metais savicenzūros sąlygomis Rusija jokio reikšmingo tarptautiniu mastu meno beveik nesukūrė, ji daugiausiai garsėjo muzikos atlikėjais ir šokėjais, kurie patys intelektinio turinio nekuria. Arba kūriniais tų disidentiškų rusų, kurie dešimtmečių dešimtmečius gyvena emigracijoje ir tikrai nėra valstybinio naratyvo dalis.
Be to, Rusija vis dar važiuoja ant 19 a. rusų klasikų bangos ir anuometinės Rusijos imperijos pavergtų tautų menininkų kultūrinės apropriacijos – net Kazimiras Malevičius, Chaimas Soutinas, Mstislavas Dobužinskis, Romainas Gary ar Rudolfas Nurejevas dažnai tebepristatomi kaip „rusai“ menininkai.
– Kaip vertinate sovietų armiją ir karius šlovinančių skulptūrų nukėlimo iniciatyvą? Ar tokiais atvejais būtinas menotyrininkų ir istorinės atminties tyrinėtojų įsikišimas?
– Protingi žmonės visada įsiklauso į profesionalų argumentus, tačiau juk šie argumentai gali būti skirtingi. Būdama menotyrininkė, pasisakiau už Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimą – nes diskusija vyko jau po 2014 metų Ukrainos sričių aneksijos ir „žaliųjų žmogeliukų“ invazijos, todėl laikyti matomiausioje miesto vietoje agresoriaus kareivių statulas kaip „išvaduotos“ teritorijos paženklinimą nederėjo. Skulptūros būtų galėjusios likti kaip nekenksminga egzotika, jei Rusija būtų evoliucionavusi į grėsmės kaimynams nekeliančią šalį.
Šiandien galima pasidžiaugti, kad sostinės centre nebeturime civilius tebežudančios ir prievartaujančios armijos kareivių atvaizdų. Tačiau lygiai taip pat manau, kad šiandien turime svarbesnių reikalų negu sovietų armijos paminklų nukėlimas – lėšas verčiau panaudoti gynybos ar civilinės saugos tikslams.
Jei šalia yra palaidojimai, pakaktų esančius sovietų armijos monumentus „neutralizuoti“ informacinėmis lentomis su maždaug tokiu tekstu: „Čia palaidoti sovietinės armijos kareiviai, atnešę mums 50 metų trukusią okupaciją. Tegul Dievas būna jiems teisėjas.“ Dar su išvardintais skaičiais ir faktais. Ir pakaktų.
Labiausiai turbūt erzina isteriškas, „ura patriotizmo“ kupinas tonas šiandien kalbant apie šį reikalą – tai tiesiog nekonstruktyvi pakazūcha. Lygiai kaip ir nepriimtini pompastiški kūrybinių sąjungų skiedalai apie „dangaus uždarymus rusų kultūrai“.
Ir taip jaučiama natūrali atmetimo reakcija – teatrai, trupės, atlikėjai, filmai į festivalius nebus kviečiami, jei auditorijai tai nepriimtina; sprendimų lygmenyje, manau, esame patys gana sąmoningi nebendradarbiauti su Rusijos valstybinėmis institucijomis, neįsileisti režimą palaikančios kultūros ir be visuotinių, cenzūrą primenančių draudimų. Kartu neturėtume atsitverti nuo mąstančių, prieš putinizmą kovojančių rusų kūrinių, kad ir kokie negausūs jie būtų.
Didesnė problema, manau, buvo pastaraisiais dešimtmečiais per komercines TV pumpuojami visokie menkaverčiai rusiški serialai apie banditus, kurie daugelį žiūrovų laikė to brutalaus ir prasčiokiško mentaliteto orbitoje, tarsi pratino prie jo. Kaip ir nuolat lietuviškų naujienų portaluose skelbiamos žinutės apie visokias Rusijos šou pasaulio naujienas – ar mums iš tiesų turėjo rūpėti, kad koks nors jų padugnė milijonierius davė į akį jų balerinai, ar kokia nors dėmesio išalkusi pusprotė sugalvojo per vestuves pasivažinėti katafalku? Kam įdomu, tegul ieškosi tokių „įdomybių“ patys, aš tikrai nesuprantu, kodėl šitai reikėtų transliuoti lietuviškuose portaluose.
Norima pakeisti Rusų dramos teatro pavadinimą. Jei šiomis dienomis erzina, na, ir pakeiskime: tai – svetimkūnis, sovietmečio palikimas. O naujo galvoti nereikia: šis teatras nuo pat savo ištakų buvo vadinamas Miesto teatru arba „Pohulankos teatru“ – pavadinimui siūlomos „tautos“, „mažumos“ ir „mickevičiai“ čia visai niekuo dėti. Tas mūsų, lietuvių, nuolatinis, atėjūniškas visa ko perkrikštinėjimas Vilniuje – tai irgi sovietinio mentaliteto liekana ir grynai rusiška mada negerbti pirminių, istorinių vardų.
Jeigu negalime grąžinti Miesto teatro ar „Pohulankos teatro“ pavadinimo, tai niekuo nuo sovietikų vis dar ir nesiskiriame. O tikrojo, senojo vardo sugrąžinimas ir būtų pats tikriausias mūsų laisvės ir pagarbos savo istorijai įrodymas. Ne eilinis perkrikštijimas, o nusavinto istorinio vardo sugrąžinimas.
– Po lietuviškos tematikos ciklo „Silva rerum“ jūsų akiratyje atsidūrė ne, tarkime, Europa, o Rusija. Pranciškus Ksaveras po Europą keliauja įgydamas išsilavinimą; ir tokia tąsa būtų visai dėsninga. Tad kai šiandien reflektuojate „Petro imperatorės“ radimąsi, kiek jį lėmė galbūt nesąmoningas noras suprasti tokio fenomeno kaip putinizmas kilmę? Kitaip tariant, ar naujam sumanymui jus intuityviai galėjo pastūmėti kaimynystėje du dešimtmečius kerojęs režimas?
– Putinas, Stalinas, Chruščiovas ar Gorbačiovas – visi jie tėra laikini lyderiai. Taigi, prielaida apie „nesąmoningą norą suprasti tokį fenomeno kaip putinizmas kilmę“ kaip paskata man rašyti romaną yra visiškai klaidinga.
Gal labiau įkvėpė tai, kad du patys artimiausi Petro I gyvenime žmonės, Marta ir Menšikovas, buvo lietuvių kilmės. Martos istorija atrodė svarbi todėl, kad tai – neeilinio likimo istorija, kuriame viskas – ir kančia, ir išlikimas, ir degradavimas; valdžia, kuri morališkai suėda asmenybę it vėžys, prievarta ir meilė, Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų susidūrimas ir konfliktas, laiko tema.
Ten ir konkretus gyvenimas, ir gelminės idėjos bei įtampos. Europos, beje, toje istorijoje labai daug. Petras I, o ir dabar Rusija – neišvengiamai apibrėžė ir kūrė save per santykį su Europa, kuriame lydėsi meilė ir neapykanta. Norisi būti kaip Europa, o kai dėl tingumo, apsileidimo ar tiesiog nemokėjimo, kantrybės stokos nepavyksta – įtūžtama ir bandoma ją sunaikinti. Tebėra kažkokia rusiška psichinė patologija, kurią aprašiau ir romane: suvokus savo menkumą – sunaikinti, suniokoti tai, kas gražiau ir pranašiau. Pastarosiomis dienomis gavau aibę žinučių, kad Zelenskio patarėjas Arestovičius taip pat pasakė šią tezę, kuri tarsi citata iš mano romano.
Romaną rašiau, nes man pasirodė, kad toje temoje yra daug svarbių egzistencinių ir kultūrinių dalykų, kurie yra amžinesni negu koks nors režimas, o kartu gali tuos režimus paaiškinti, atskleisti tam tikrus jų pjūvius.
Stengiuosi įžvelgti šimtmečių dėsningumus. Kai kas paradoksaliai kartojasi – vienvaldžiai, į gyvenimo pabaigą kamuojami sveikatos bėdų ir paranojos, kilusios iš dešimtmečių bandymo bet kokia kaina išsilaikyti valdžios piramidės viršūnėje, nuolat laukiant smūgių į nugarą net iš artimiausios aplinkos. Nuo tokios nuolatinės būsenos iš tiesų gali nuvažiuoti stogas. Nepamirškime ir megalomanijos – kai protą jaukia poreikis „įsirašyti“ į istoriją, nes religija pajungta valdžiai ir nebeprimena valdovui jo žmogiškojo menkumo, nuolankumo, tarnystės Viešpačiui.
– Norisi išplėsti, pratęsti ankstesnį klausimą: ar sutiktumėte su mintimi, kad į Rusijos imperijos, Sovietų Sąjungos, Rusijos Federacijos sudėtį įėjusių ar su jomis besiribojusių (nelygu laikas) tautų iškiliausi literatūros kūriniai radosi būtent iš atsparos Rusijai – ilgus šimtmečius jas kankinusiai ir naikinusiai?
– Ne. Manau, kad iškiliausi kūriniai kalba apie universalesnius egzistencinius dalykus, ne vien pasipriešinimą Rusijai. Jie sugeba pakylėti skaitytojo mąstymą iki aukštesnių, labiau mąstymą stimuliuojančių minčių. Geriausias to pavyzdys – Czesławo Miłoszo „Pavergtas protas“. George`o Orwello „1984“ nėra autoriaus, kada nors pavergto Rusijos imperijos kūrinys, bet apie sovietyną ir totalitarizmo esmę pasako labai daug.
Kurti reikia visų pirma kažką teigiant, o ne negatyviai apsibrėžiant save per konfliktą su kažkuo. Taigi, iš Rusijos – nekokia mūza...
– „Petro imperatorė“ tiesiog glumina ano laiko rusų aukštuomenės pasilinksminimais, juodomis gertynėmis, keiksmų babilonais, buities kloakomis. O štai išmaniųjų technologijų eroje – technologiškai pasistūmėta: būtent Rusijoje – ir ne kur kitur – išpopuliarėjo tiesioginės transliacijos (trash streaming), kai už nedidelį mokestį gali stebėti realų išgertuvių maratoną ir už nedidelį papildomą mokestį paprašyti ko nors ekstremalaus – tuštintis, vartoti narkotikus, pažeminti senolius ar neįgalius. Pasitaikė ir mirties atvejų. Ir tada matome Ukrainą, kaip krinta rusų tautos moralės kaukės. „Antroji pasaulyje armija“ demonstruoja ginklo pranašumą žudydama ir prievartaudama beginklius. Net kūdikius, apie ką kalbėjo prezidentas Volodymyras Zelenskis. Stalino teroro metais, Michailo Bulgakovo epochoje bent buvo gyva karta, kuriai šį tą dar reiškė Biblija. Dabar, praėjus šimtmečiui po Didžiojo karo, – kuo virto per bolševikų perversmą pradėtas homunkulas?
– Nors žinau apie dark web, bet trash streaming`ų nesu stebėjusi ir nesiruošiu to daryti. Vadinasi, išsigimimo laipsnis dar didesnis, nei buvo galima manyti. Prievartos ir pažeminimo praktikos toje tautoje visada buvo gajos, apie tai išsamiai rašė dar Maksimas Gorkis.
Dabar Rusija savo tikrąją, masinę ir mainstryminę „kultūrą“ pademonstravo Bučoje ir kituose nusiaubtuose miestuose, kareivių pokalbiuose su savo lygiai taip pat nužmogėjusiomis motinomis ir žmonomis, sudarinėjančiomis „pirkinių sąrašus“ marodieriams ir leidžiančiomis „paprievartauti ukrainietes“. Dabar, deja, tai tapo ryškiausia Rusijos „kultūros“ vizitine kortele pasaulyje. Tą jau balsu kalba ir patys rusų intelektualai, sakydami, kad rusų kultūra žlugo vasario 24-ąją.
Tokią pat „kultūrą“, beje, Rusija pademonstravo ir per Antrąjį pasaulinį karą – ir Rytprūsiuose, ir Lietuvoje. Tik anuomet, deja, nei Bulgakovo, nei Pasternako rusų masės neskaitė, o ir „nugalėtojų“ niekas neteisė: sovietų Rusijos nusikaltimai nebuvo tarptautinės bendruomenės deramai įvertinti ir po 1991 metų, žlugus Sovietų Sąjungai.
Dėl to ir matėme tą moralinio Vakarų ambivalentiškumo miglą. Tikėjimą, kad su Rusija galima maždaug civilizuotai ir pragmatiškai daryti verslą, vyravusį pastaraisiais dešimtmečiais. Vis būdavome tildomi, kai stalinizmo nusikaltimus norėjome prilyginti hitleriniams – dabar, kaip sakoma, fakty na lico.
Pastarojo režimo dešimtmečiai ir Antrojo pasaulinio karo rusiška mitologija tapo dėkinga terpe tam homunkului augti dar ir todėl, kad kai masės skursta, nes valdžia viską išvogusi, būtina išsigalvoti priešą ir karą, kad liaudis nebruzdėtų. Taigi, tuo išgalvotu priešu tapo NATO ir Vakarai.
Tačiau tą pasakius, reikia pridurti ir kitką: tokiu momentu, kai tamsa ir žiaurumas, regis, ima viršų anoje nacijoje, mums visiems labai svarbu patiems išlaikyti žmogiškumą ir tarp rusų matyti žmones. Būti pasiruošusiems duoti atkirtį rusiškai propagandai, karinei jėgai, armijai, bet gerbti milicijos tardomą rusę, kuri su vaikais išėjo protestuoti prieš karą, ar Leningrado blokadą išgyvenusią senutę, nepabūgusią išeiti su plakatu.
Turime matyti ir palaikyti kiekvieną geros valios rusą, kuris šio kataklizmo metu stoja šviesos pusėn. Atsiminti, kad mūsų bendrapiliečiams, geros valios Lietuvos rusams, dabar ypač sunku.
Todėl pasikartosiu: svarbu visuomet matyti žmogų, matyti jo etines nuostatas, poelgius, o ne tautybę. Tautiečiai „vatnikai“, „celofanai“, mėšlu išsiterliojusios mokytojos ar agresiją prieš niekuo dėtus žmones skatinantys man yra pasibjaurėtini, nors jie ir lietuviai.
Ir gerbiu kiekvieną rusą, išėjusį protestuoti prieš karą, sudaužytą milicijos lazdomis, areštuotą. Skirkime valstybę, kalbėkime apie nacionalinio mentaliteto, visuomenės ar kultūros ydas, bet visuomet matykime ir atskirus dorus žmones, kad ir kiek jų būtų. Matykime žmogų. Nes jei nebematysime nekalto žmogaus, tik tautybę – patys niekuo nesiskirsime nuo nacių.
LRT.lt publikacijų cikle „Pokalbis karo fone“ Lietuvos meno kūrėjai, kultūros žmonės kiekvienas iš savo profesinės perspektyvos vertina Rusijos karo įtaką ir kylančius iššūkius.
Visos LRT.lt ciklo „Pokalbis karo fone“ publikacijos.
