Žydų mokslo institutas YIVO Vilniuje žydų diasporai, neturinčiai savo valstybės, atstojo vyriausybę, jidiš kalba – teritoriją. Instituto darbas buvo taip gerai organizuotas, kad į jo veiklą iškart įsitraukė ir mokslininkai intelektualai, ir žemdirbiai, darbininkai, moksleiviai. Palaikė neturtingi ir neišsilavinę. Institutas budino jų modernią tautinę tapatybę.
Įgrūdęs rankas į laidotuvių laužą
Džiūgauju: svarbiausia išliko!
Tebeturiu Amsterdamą, Vormsą,
Livorną, Madridą ir YIVO.
(Abraomas Suckeveris, „Kviečių grūdai“)
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (LNB) ir Judaikos tyrimų centras ką tik išleido didžiulės apimties laiškų rinktinę „Gerbiamas Žydų mokslo institute!“ – Vilniaus YIVO instituto korespondencijos antologiją (1925–1941). Joje per instituto susirašinėjimą atskleidžiama nepaprastai intensyvi jo veikla, dramatiška istorija.
YIVO pastato statyba, vadovų ir skyrių moksliniai darbai, periodika, leidyba, konferencijos ir net susirūpinimas, kaip jidiš kalba derėtų vadinti mokykloje pastatytą geriamojo vandens prietaisą – šie ir tūkstančiai kitų klausimų iškyla YIVO korespondentų laiškuose.
„Vilnius tuo metu buvo skurdus Lenkijos provincijos miestas. Tačiau žydų pasauliui anaiptol jis buvo ne užkampis, o gravitacijos centras. Tai parodyti ir yra vienas iš knygos tikslų“, – teigia knygos sudarytoja, LNB Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė.
1925 metais Vilniuje įsteigtas Žydų mokslo institutas YIVO buvo pirmoji pasaulietinė žydų institucija, kurioje sistemingai rinktos ir moksliškai tyrinėtos Lenkijos, Lietuvos, Europos ir pasaulio žydų gyvenimo apraiškos: istorija, jidiš kalba, senoji ir modernioji literatūra, liaudies kūryba, žydų teatras, pedagogika ir jaunimo problemos, socialinis ir ekonominis žydų gyvenimas. Nacių okupacijos nutraukta veikla buvo pratęsta Niujorke, kur YIVO veikia ir šiandien.
Ką tik pasirodžiusi knyga suteikė progą su Lara Lempertiene pasikalbėti apie naują leidinį ir kiek plačiau – apie YIVO fenomeną.
Jie niekada nebuvo snobiški
– Kaip kilo iniciatyva išleisti Vilniaus YIVO instituto korespondencijos antologiją?
– LNB ir Judaikos tyrimų centras, iš dalies su YIVO institutu Niujorke, leidžia knygų seriją „Žydų paveldo skaitiniai“. Joje stengiamės publikuoti tam tikrus Judaikos kolekcijos šaltinius. Tęsiant darbą su LNB saugomais YIVO archyvo fragmentais, kilo idėja publikuoti instituto korespondenciją. Taip pasirodė „Gerbiamas Žydų mokslo institute!“.
– Kodėl susitelkėte būtent į laiškus?
– Galima sakyti, laiškai yra alternatyva amerikiečių istorikės Cecile Esther Kuznitz monografijai „YIVO ir moderniosios žydų kultūros kūrimas“ (2025), tam nuosekliam instituto istorijos naratyvui. Ne alternatyvi istorija, o alternatyvus tos pačios istorijos pasakojimas. Naujoji knyga gyvai atskleidžia instituto veiklą, tik jau ne Kuznitz akimis, o instituto žmonių žodžiais. Laiškai pasakoja tai, ko nepasakysi kita, monografine, forma.
– Institutas buvo užsiėmęs ir „aukštomis materijomis“, ir susirašinėjimu su paprastais žmonėmis, žydų bendruomene visame pasaulyje. Ar laiškai – svarbi kasdienio darbo institute dalis?
– Kritiškai svarbi. Vilniuje įsisteigusią instituciją iš pradžių sudarė vos keli žmonės. Jie pradėjo nuosekliai, tikslingai, strategiškai ir toliaregiškai formuoti savo auditoriją, talkininkų ratą.
YIVO visada buvo privati institucija, valstybė jos nerėmė. Privati lieka ir šiandien. Todėl vienintelis būdas plėsti ratą buvo laiškai. Nebent dar telegramos, o telefonai buvo brangūs, be to, tada jais mažai galėjai aprėpti.
Laiškai svarbūs ir todėl, kad institutas iš pradžių buvo sumanytas kaip tarptautinė institucija su filialais užsienyje: Varšuvoje, Londone, Paryžiuje, Niujorke. Vidinė padalinių komunikacija, veikimo logistika ir ambicijos be laiškų nebūtų buvusios tokios sėkmingos. Juk kalbame apie netipišką instituciją, įsikūrusią Lenkijos provincijos mieste.
Dar viena laiškų svarbos priežastis – vilnietiškas YIVO pirmiausia prasidėjo nuo sąveikos su mokytojais. Ne su elitu, o su paprastais žmonėmis: mokytojais, moksleiviais, studentais, žmonėmis, kurie leido savo atžalas į mokslą. Su jais visais buvo susirašinėjama. Taip plėtėsi YIVO auditorija.
Institutas iškart pasiskelbė esantis demokratinė, neelitinė ir neelitistinė organizacija. Jie niekada nebuvo snobiški. Todėl tarp laiškų randame netikėtų adresatų: žemdirbių, darbininkų ir pan. – žmonių, kurių iš pažiūros niekaip nesietume su tokio intelektualumo institucija.
Demokratiškumo ir atvirumo pasiekiama tik per susirašinėjimus. Laiškų socialinė įvairovė stebina.
Budino žydišką tapatybę
– Vilnius po Pirmojo pasaulinio karo buvo nuskurdęs, provincialus miestas. Tačiau ne tiems, kurie jam rašė laiškus. Turbūt jiems jis buvo „Lietuvos Jeruzalė“, daugelį šimtmečių garsėjęs žydų kultūros ir mokslo centras?
– Ne visai taip. Daugeliui tai nebuvo savaime aišku. Tai didelis YIVO strategų, direktorių, ypač Maxo Weinreicho nuopelnas. Jie nenuilstamai propagavo Vilnių, jo šlovingą istoriją.
Na, istorija kaip istorija, tačiau reikėjo pagrįsti sąsajas, kad institutas tikrai yra tos istorijos tęsėjas. Vilniaus iškėlimas tarptautinės bendruomenės akyse buvo labai svarbus ir intensyvus darbas. 15 metų veiklos yra labai mažai, instituto darbuotojų pastangomis savąjį prestižą Vilnius įgijo tam laikotarpiui dar nepasibaigus.
– Instituto garbės prezidiumo, kuratoriumo nariai buvo patys žymiausi to meto pasaulio mokslininkai, visuomenės veikėjai: Albertas Einsteinas, Sigmundas Freudas, Eduardas Bernsteinas, Simonas Dubnovas. Kaip matyti iš laiškų knygoje, į pagalbininkus telktas ir Markas Chagallas. Turbūt šiais vardais siekta garsinti institutą?
– Be abejo. Beje, tarp kuratoriumo narių ir šiaip garsių žydų yra tokių, kurie šiandien nėra dažnai atsimenami arba nėra siejami su žydų kultūra. Pavyzdžiui, garsusis amerikiečių lingvistas, antropologas Edwardas Sapiras – jo vardas ir mokslinis indėlis žinomas, tačiau visiškai atsietai nuo žydų istorijos bei kultūros.
YIVO kreipėsi į skirtingų sričių Amerikos žydų intelektualus, kurie buvo integravęsi į amerikiečių kultūrą, savo veikla nepabrėžė žydiškos tapatybės. Galbūt savęs nelaikė žydų identiteto puoselėtojais, tačiau YIVO pabudino jų tapatybės jausmą, ir jie tapo instituto ambasadoriais. Daugelis asmenybių tokiu būdu atsidūrė YIVO akiratyje.
– Minimi YIVO padaliniai Varšuvoje, Berlyne, Niujorke. Tačiau jie steigėsi visame pasaulyje, tiesa?
– Ir Australijoje, ir Kinijoje, ir Pietų Afrikoje, ir Brazilijoje, ir Čilėje, ir Urugvajuje. Argentinoje buvo net ne vienas. Filialas Buenos Airėse dabar egzistuoja kaip savarankiškas institutas, o kituose Argentinos miestuose veikė palaikymo grupės. Jų buvo visame pasaulyje, net miesteliuose, tai irgi matyti iš mūsų knygoje publikuotų laiškų.
– Niujorko padalinys, kaip supratau iš pokalbio su jo vadovu Jonathanu Brentu, tada labiau veikė kaip lėšų rinkėjas Vilniaus YIVO?
– Jis teisus. Tačiau Niujorkas buvo ir strateginis centras, padėjęs skleisti YIVO įtaką, didinęs jo reputaciją. Ieškojo ne tik pinigų, bet ir moralinės paramos. Buvo labai svarbus centras.
– Knygoje yra 1939 metų spalį Weinreichui rašytas laiškas iš Konektikuto valstijos. Jame teirautasi, ar nevertėtų YIVO veiklos perkelti į JAV. Ar tokie dalykai buvo svarstomi?
– Buvo svarstomi, bet neįgyvendinti. Jei 1939 metais Maxas Weinreichas nebūtų nuvažiavęs į Kopenhagos konferenciją ir įkalbėtas namo negrįžti, ko gero, būtų likęs sovietų Lietuvoje ir tikėjęsis, kad šie instituto nesužlugdys.
Vis dėlto buvo genialus strategas: kai tokia sumaištis, vyksta karas, niekas neaišku, vos atsidūręs Amerikoje, jis pagalvojo, kad reikia imtis priemonių YIVO apsaugoti, ir dar iki sovietų bei nacių okupacijų organizavo dalies archyvo perkėlimą pas save į Niujorką. Tai Niujorko YIVO archyvo pradžia. Iki tol archyvo ten nebuvo, visą medžiagą iškart siųsdavo į Vilnių.
Berlynas nuščiuvo, išdrįso Vilnius
– Kodėl YIVO institutą nuspręsta steigti Vilniuje? Anot istoriko Juozapo Paškausko, „skurdžiame Lenkijos provincijos mieste“. Kaip atsirado tokios įstaigos poreikis?
– Poreikis buvo brandinamas jau anksčiau. Nesakyčiau, kad tai buvo ore kabanti idėja, nes ji susijusi su konkrečiais vardais. Pirmasis Žydų mokslo instituto ideologas buvo Nochemas Štifas. Instituto idėją pradėjo brandinti gyvendamas Kyjive. Jo požiūriu, instituto svarba nebuvo susijusi su vieta. Tiesiog egzistavo bendra idėja ir būtent ji buvo aptarta per YIVO steigiamąjį susirinkimą. Logiška, kad renginys vyko Berlyne: po Pirmojo pasaulinio karo jame susibūrė internuotieji arba emigravę intelektualai iš viso pasaulio, buvo stipri žydų bendruomenė.
Per susirinkimą iškilo klausimas, kur institutą įkurti. Berlynas buvo natūralus kandidatas, bet visi žinojo, kad tokiai institucijai reikės bendruomenės palaikymo. Ir tą akimirką Berlyno bendruomenė kažkaip nuščiuvo. Nei Varšuva, nei Balstogė, nei Lodzė nepasišovė išlaikyti tokios institucijos. Tada įsidrąsino Weinreichas, ko gero, turėjęs kolegų palaikymą, ir pasiūlė Vilnių. Šioje vietoje didelių diskusijų, manau, nekilo, šiems žmonėms buvo aišku, kas yra Vilnius.
Vis dėlto Vilniaus pasirinkimas buvo rizikingas, nes akivaizdu, kad materialinės bazės besisteigiantis institutas neturėjo.
– Vokietija tarsi būtų buvusi logiškas variantas dar ir tuo požiūriu, kad su ja siejame žydų apšvietos judėjimą Haskalą, tiesa?
– Mes visi, užsiimantys žydų studijomis, iki šių dienų esame Haskalos vaikai. Absoliučiai visi. Sekuliarios žydų studijos be Haskalos būtų visiškai neįmanomos ir neįsivaizduojamos. Paskui iš Haskalos išsivystė ir tam tikros formalizuotos žydų studijų atšakos. Ir YIVO galėtume vadinti jų paveldėtoju.
Tačiau svarbu pabrėžti esminį skirtumą: Haskalai ir vėlesniems jos pasekėjams buvo būdingas tam tikras atsiribojimas – mokslininkai buvo žydai, tačiau ne žydiška tapatybė buvo jų studijų tikslas ir motyvas.
YIVO priešingai – jo darbuotojų išsilavinimas buvo susietas su žydų tapatybe labai glaudžiai, visada pabrėžiamas. Studijas jie siekė kreipti į jidiš kalbančias mases ir šviesti visus kitus žydų bendruomenės narius. Studijos jiems buvo ir savaime svarbus dalykas, ir tautinės tapatybės stiprinimo priemonė.
Paminklas sunaikintiems žmonėms
– Skurdžiame mieste ir instituto biudžetas buvo toks? Iš pradžių veikė Weinreicho bute, Didžiojoje Pohuliankoje 18.
– Vilniuje institutas turėjo galingų rėmėjų. Užteks paminėti kelis: privačia gydytojo praktika besivertusį Lenkijos Seimo narį Cemachą Šabadą, beje, Weinreicho uošvį, taip pat labai sėkmingą leidėją Borisą Kleckiną – jis irgi buvo stambus rėmėjas. Apskritai mecenavimo gaida YIVO istorijoje nepaprastai skambi.
– Grįžkime prie epizodo, kai Maxas Weinreichas su žmona Regina ir sūnumi vunderkindu Urieliu išvažiuoja į konferenciją Kopenhagoje ir nusprendžia likti emigracijoje, o mama grįžta pas jaunėlį sūnų į Lietuvą? Koks jųdviejų likimas?
– 1939 metais Urieliui sukako 13, tai bar micvos (žydų religinė pilnametystės šventė, – LRT) laikas. Paprastai ta proga berniukams dovanojama kas nors svarbaus. Religingose šeimose dažniausiai tai koks veikalas, tarkime, puošnus maldynas. O pasaulietiškoje Weinreichų šeimoje Urieliui buvo padovanota kelionė į užsienį. Suprantama, kartu turėjo važiuoti ir mama, nes tėvui reikėjo dalyvauti renginyje. Jaunėlis Gabrielius buvo dar mažas, liko namuose Vilniuje.
Kai buvo nuspręsta, kad Weinreichas lieka užsienyje, juodu su Urieliu toliau tęsė kelionę ir 1940-ųjų sausį atsidūrė Niujorke. O Regina grįžo į Vilnių. Miestas trumpai atiteko nepriklausomai Lietuvai, paskui į jį įžengė Raudonoji armija. Sovietai konfiskavo Weinreichų butą, todėl Regina perkėlė šeimos biblioteką į YIVO pastatą. Jai pavyko gauti Sugiharos vizą ir per Tolimuosius Rytus pasiekti JAV. 1941 metais visi vėl susitiko.
Vis dėlto tragedija šeimos neaplenkė: Vilniaus gete pražuvo Reginos mama Stefanija. Cemachas jau buvo miręs 1935 metais.
– Knyga „Gerbiamas Žydų mokslo institute!“ yra simbolinis paminklas žmonėms, kurie buvo sunaikinti per Holokaustą. Nes greta laiškų pateikiamos jų autorių ar juose minimų žmonių biogramos – ne vieno baigtis pažymėta skaičiais 1943 ar 1944.
– Teisingai sakote. Kai buvo pradėtos rašyti biogramos (glaustas gyvenimo aprašymas, – LRT), nepaprastai susigraudinau, nes reikėjo įrašyti žūties metus. Nesitikėjau, kad susidarys toks martirologas (katalikų liturginė knyga – kalendorinis kankinių ir šventųjų katalogas, – LRT).
Nes ji to verta
– YIVO ir jidiš – koks čia santykis? Regis, institutas užsiėmė jidiš kalbos norminimu?
– Norminimas gal net nėra pagrindinis nuopelnas. Institutas domėjosi skirtingais jidiš dialektais ir nereikalavo visuotinai priimti normos. Labiau fiksavo kalbinę įvairovę.
Tačiau svarbiausias YIVO nuopelnas tas, kad jis sukūrė mokslą jidiš kalba. Anksčiau, nuo Haskalos laikų, žydų mokslo kalba, suprantama, buvo hebrajų. Knygos jidiš kalba iki YIVO nepatekdavo į rimtą akiratį, žmonės jas noriai skaitė, bet nesureikšmino kaip kultūros fenomeno. YIVO jidiš kalbai suteikė statusą. Intelektualus elitas šiuo atveju suvaidino labai didelį vaidmenį. Jeigu jidiš kalba leidžiami mokslo žurnalai, jei Freudo „Įvadas į psichoanalizę“ verčiamas į jidiš kalbą, vadinasi, tokia kalba to verta, tiesa?
Visas jidiš kalba rašantis laukas buvo susitelkęs į YIVO, ir institutas savo ruožtu telkė tą lauką. Iš esmės institutas iškėlė jidiš – nuo kasdienio bendravimo priemonės iki visavertės aukštos kultūros kalbos.
Jidiš ilgai laikyta vokiečių kalbos atmaina. Taip nėra, nes ji susiformavo viduramžiais, ir remdamasi tik vieno – Reino baseino – regiono kalbos substratu. Vėliau jis plėtėsi, „keliavo“ per šalis apaugdamas kitų kultūrų apnašomis. Jokia kalba nebus žydiška, jei neturės žydiškų rašmenų ir didelio procento hebraizmų. Nors nėra jokios abejonės, kad jidiš lingvistiškai priklauso germanų kalbų grupei.
– „Juokinga mažytė kalba“, kaip sakydavo jau minėto Jonathano Brento senelis.
– Mažytė ji nebuvo, ja kalbėjo apie 11 milijonų žmonių, o tai sudarė apie tris ketvirčius pasaulio žydų. Tačiau ji buvo nepakankamai reikšminga, svarbiausia – patiems žydams. Ne veltui Weinreichas tapo pirmu oficialiu jidiš lingvistu, jo sūnus Urielis Weinreichas irgi tapo svarbiu jidiš kalbos mokslininku. YIVO, Weinreichų ir jų šeimos rato svarbiausias nuopelnas – ne norminimas, o statuso jidiš kalbai suteikimas.
– Kokie buvo YIVO santykiai su vadinamąja Kauno Lietuva?
– Žvelgiant iš Lenkijai priklausiusio Vilniaus, Lietuva oficialiai buvo užsienio šalis, jos ryšiai su Vilniumi buvo vienodai glaudūs tiek lietuviams, tiek žydams. Šiems ta geopolitinė skirtis buvo techninė, o ne ideologinė problema. Jokios kultūrinės atskirties nebuvo. Žydai nepriklausomoje Lietuvoje dėl Vilniaus klausimo taip pat stojo mūru, kaip ir lietuviai. Kaune veikė YIVO filialas. YIVO direktoriai kaip lektoriai dažnai lankydavosi Kaune skaityti paskaitų, organizavo YIVO propaguojančius renginius.
Ulpio paslaptis
– Kokia knygoje „Gerbiamas Žydų mokslo institute!“ publikuojamų laiškų ir kitų YIVO dokumentų išlikimo istorija? 2025-aisiais, YIVO metais, LNB įsteigė apdovanojimą už Lietuvos ir žydų santykių bei tarpusavio supratimo stiprinimą. Pirmuoju jo laureatu po mirties tapo Antanas Ulpis, sovietmečiu išgelbėjęs tūkstančius žydų knygų ir dokumentų. Kaip žinome, laureato šeima apdovanojimo atsisakė, premiją skirdama tolesnėms žydų archyvo studijoms.
– Dokumentinė medžiaga išliko kone stebuklingu būdu. Ji priklausė žydų viešosioms ir privačioms bibliotekoms, sovietai jas laikinai uždarė, o naciai nusiaubė. Kai vėl grįžo sovietai, pamažu ėmė aiškėti, kad žydų paveldu jie nesirūpins, o gal net naikins.
Didžioji dalis dokumentinės medžiagos 1945 metais atsidūrė Vilniuje įkurtuose Knygų rūmuose. Jiems vadovavęs Antanas Ulpis, matydamas valdžios vykdomą žydų gyventojų diskriminaciją, suprato, kad knygos ir dokumentai gali vėl iškeliauti į popieriaus fabrikus. Jo nurodymu, Knygų rūmų darbuotojai žydiškus dokumentus paslėpė tarp tūkstančių kitų knygų bei periodinių leidinių ir sovietinių laikraščių krūvų toje didžiulėje labirintą primenančioje buvusioje Šv. Jurgio bažnyčioje.
Svarbu pabrėžti, kad Ulpis rinko, priėmė ir slėpė viską. YIVO dokumentai jam nebuvo išskirtiniai. Taip tik išėjo, kad su visa kita medžiaga buvo išgelbėti ir YIVO archyvo fragmentai.
Kita vertus, tie dokumentai sudarė maždaug pusę visų išgelbėtų dokumentų. Vien to gana padaryti išvadą apie milžinišką instituto svarbą ir jo veiklos intensyvumą.
– Kaip pavyko per visą sovietmetį išsaugoti tokią paslaptį?
– Sakyčiau, sovietų saugumas ilgainiui tuos dalykus pamiršo. Ulpis savo paslaptimi pasidalijo tik su artimiausiais žmonėmis, toli gražu ne visi bendradarbiai apie ją žinojo. Šviesaus atminimo bibliografė Esfir Bramson-Alpernienė organizavo interviu su senaisiais Knygų rūmų bendradarbiais. Apie žydų knygas žinojo tik keli darbuotojai žydai, jie ir pakonsultavo, kas tai yra, truputį parūšiavo. Tačiau slaptai, neįtraukiant į jokias ataskaitas, antraip būtų atimta ir sunaikinta.
– Ši istorija iškilo tik per Atgimimą ar kiek anksčiau?
– Apie išslapstytą medžiagą pirmosios žinios atsirado Sąjūdžio išvakarėse, kai Knygų rūmams vadovavo gana liberalus direktorius Algimantas Lukošiūnas. Pajutęs, kad truputį atsilaisvina režimo varžtai, apie 1989 metus sutelkė prieškarinį išsilavinimą turėjusią žydų specialistų grupę dirbti su knygomis. Tik su knygomis, nes dokumentai buvo taip gerai išslapstyti skirtingose saugyklos vietose, kad apie juos visi pamiršo.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
