LRT.lt skaitytojams leidykla „Baltos lankos“ pateikia rašytojos, menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės komentarą apie Ukrainą ir Vakarų politiką Rusijos atžvilgiu. Tekstas buvo paskelbtas Nyderlandų dienraštyje „De Volkskrant“.
Kviečiame skaityti.
**
Rusijos invazija į Ukrainą lietuviams ar lenkams nebuvo netikėta. Ji visad buvo tikėtina – daugiau nei dešimtmetį Rusija savo karinių pratybų metu repetavo kaimynų užpuolimą: pradedant Baltijos šalių „atkirtimu“ nuo ES ar atominių smūgių Varšuvai ir Berlynui imitavimu. Man rašant šiuos žodžius yra žudomi vaikai, rusų kareiviai mirtinai prievartauja ukrainietes moteris ir mergaites, civiliams šaudoma į nugaras; mokyklos, ligoninės, UNESCO saugomos katedros yra beatodairiškai bombarduojamos.
Sudarinėjami tūkstančių ukrainiečių mirties ir deportacijų sąrašai – lygiai kaip Stalino ir Hitlerio laikais. Tačiau mes Lietuvoje visuomet žinojome, kad Rusija tokius dalykus tebesugeba, nes patyrėme viso to „lengvąją versiją“ 1991-aisiais, kai žuvo „tik“ 14 žmonių ir arti tūkstančio buvo sužeista. Mes nuolatos stengėmės įspėti savo partnerius – tik štai jie visad manė, kad mes perdedame ar esame rusofobiški. Ne – tiesiog mes supratome rusų kalbą, turėjome patirties ir buvome rusorealistai.
Kodėl tik nedaugelis nori įsiklausyti į mūsų patirtį? Net ir dabar tribūnos pirmenybė Vakarų medijose yra pavieniams rusų intelektualų emigracijoje balsams, maldaujantiems netapatinti rusų ir Putino, prašantiems prisiminti Rusijos indėlį į pasaulio kultūrą. Girdžiu jų nevilties balsus, tačiau kuo jie konstruktyvūs ar aktualūs dabar? Juk seniai žinoma, pradedant Alphonse`o de Custine`o ir baigiant André Gide`o ir Orlando Figes`o gelminėmis įžvalgomis, kad amžiams bėgant vienas svarbiausių rusų intelektualų rūpesčių buvo „ką pasaulis apie mus pagalvos? kad tik mūsų kultūrinio fasado didybė nesumenktų...“ – ir Ukrainos nekaltųjų skerdynės tarsi nesvarbu. Taip pat medijose girdimi ir Vakarų komentatorių balsai, argumentuojantys, kad Rusijos agresija tėra „natūrali reakcija“ į NATO plėtrą po 1997-ųjų.
Todėl jaučiu tam tikro kultūrinio vertimo poreikį – nes pirmieji negali būti nešališki, o antrieji dažnai stokoja net bazinių rusų kultūros ir kalbos žinių.
Pastarieji, teigiantys, kad visa tai, kas dabar vyksta, tėra Rusijos reakcija į NATO plėtrą, prasidėjusią prieš daugiau nei dvidešimtį metų, iš esmės palaiko Putino mąstymą, kad nėra jokios teisės viršenybės, kad šalys (juolab mažesnės) neturi jokio suverenumo, kad nacionalinių referendumų rezultatai nė kiek negalioja; kad pasaulis tėra pyragas, kurį kaip nori gali supjaustyti tas, kurio rankoje – peilis.
Pasakykime aiškiai – NATO narystė nebuvo kažkas „duoto“ naujiesiems nariams. Mes užsitarnavome ją nepaprastai sunkiomis pastangomis ir įdirbiu, padarydami didžiulį progresą (pareikalavusį iš senųjų narių ištisų dešimtmečių) per labai trumpą laiką tam, kad atitiktume priėmimo į NATO ir ES reikalavimus.
Mums pavyko, o štai Rusija dabar nusikaltimais prieš žmoniją baudžia Ukrainą vien dėl to, kad toji net kontempliuoja norą gyventi būdama Europos civilizacijos dalimi. Neapgaudinėkime savęs: mūšis dėl mūsų civilizacinių vertybių dabar kovojamas Ukrainos žemėje, ukrainiečių krauju.
Pagrindinė klaida, kurią darė Vakarų valstybės, buvo vadovavimasis iliuzija, kad Rusija yra dalis Europos civilizacijos. Tai suprantama: Rusija visad pasižymėjo tuo, kad mokėjo atrodyti kaip Europos kultūros simuliakras ir itin talentingai imituoti estetinį lukštą, po juo išlaikydama turinį, kuris dažnai ne tik skyrėsi, bet ir prieštaravo vakarietiškosioms vertybėms.
Juk tai šalis, istoriškai niekada neturėjusi nei politiškai pliuralistinės visuomenės, nei bet kokios savivaldos, net žemiausiu, municipalinės ar akademinės autonomijos, lygmeniu – nuo pat Petro I ir jo „rangų tabelio“ laikų ji visad buvo tik galios piramidė, didžiausios prievartos būdu pajungianti subjektus aklam paklusnumui.
Kitas svarbus faktorius – netgi laiko samprata skirtinga nuo vakarietiškosios. Ji cikliška, ne linijiška, – tikima, jog istorija pasmerkta kartotis, ji nulemta ir ne itin priklauso nuo žmogiškųjų veiksmų. Todėl žmogiškoji būtybė šimtmečiais buvo suvokiama kaip įrankis, tegalintis kentėti; Rusijos kultūroje kaip „dvasingumo“ garantas šimtmečiais buvo šlovinamas pasyvus gebėjimas kentėti (o ne aktyvūs, blogiui besipriešinantys kilnūs darbai). Individualumas ir iniciatyvumas dažniausiai buvo baudžiamas, nes juk „vsiakaja vlastʼ ot Boga“ – „visa valdžia – nuo Dievo“: pastarieji įvykiai liudija, jog ši dogma, nukalta Petro I laikais ir iškelianti pasaulietinę valdžią virš dvasinės, vis dar tebegalioja.
Iš viso to kyla Rusijos lyderių klejonės apie „Sovietų imperijos atkūrimą“, „Maskvą kaip Trečiąją Romą“ ir įsivaizdavimas, kad vis dar gyvenama 1939-aisiais, Molotovo–Ribbentropo paktų ir „įtakos zonų pasidalijimo“ laikais. Jie tiesiog bando atkartoti įsivaizduojamo ciklo būdu laiką prieš Berlyno sienos griūtį.
Rusijos medijos jau keletą dešimtmečių – lygiai kaip gūdžiausiais Šaltojo karo laikais – peni savo mases propagandos apie pagrindinį priešą „supuvusius Vakarus“ (tai yra apie mus visus) ir „agresyvius natovcus“ (tai yra visas NATO šalis) srautu. Naratyvas, kartojamas diena iš dienos Rusijoje, yra apie žlungančias, išsikvėpusias Vakarų visuomenes, pilnas „fašistų“ ir „iškrypėlių“, gėjų ir lesbiečių (jie netgi nukaldino populiarius rusiškus terminus „Gėjropa“ ir „Liberastija“ (kaip „pederastija“) Europai ir liberaliajai demokratinei sistemai vadinti.
Anot rusiškos propagandos, Rusijos misija yra ateiti ir „išvaduoti“ Europos šalis. Mes jau visa tai matėme – jau matėme, kaip buvo „išvaduotos“ Baltijos šalys Antrojo pasaulinio karo metu, kaip tūkstančių tūkstančiai Vokietijos moterų ir mergaičių buvo „išvaduotos“ jas išprievartaujant jų pačių žemėje 1945-aisiais, paskui rusų tankai atvyko į Budapeštą 1956-aisiais ir į Prahą 1968-aisiais „išvaduoti“ vengrų ir čekų nuo jų pačių. Matote, rusai juk niekada niekada neužpuola: jie tiesiog ateina „išvaduoti“ jus nuo jūsų pačių. Jie visuomet sako, kad tik „padeda broliškai tautai“ arba „gina vietinius rusakalbius“. Mes Lietuvoje visa tai jau girdėjome visą 20 amžių. Ukrainiečiai gali patvirtinti, kad rusiškoje retorikoje niekas nesikeičia. Niekas, išskyrus, deja, agresijos, cinizmo ir mirčių mastą.
Statistika rodo, kad šį „agresyvios NATO, supuvusių Vakarų ir poreikio išvaduoti Ukrainą“ naratyvą palaiko iki 70 proc. Rusijos piliečių. Jie – nesvarbu, aktyviai ar pasyviai, – įgalina tai, kas vyksta. Štai todėl mes nematome milijonų gatvėse, tik tūkstančius nedideliuose protestuose, kurie negailestingai traiškomi. Rusijos motinos vis dar tyli – jos neina į gatves protestuoti dėl to, kad jų sūnūs yra siunčiami žudyti Ukrainos vaikų ir moterų.
Ne kiekvienas rusas yra perskaitęs visus rusų klasikus, kurių indėlio mes taip primygtinai esame raginami nepamiršti (ką gi, prisiminkime – bene kiekvienas rusų autorius, kuris tik yra parašęs ką nors vertingo pasauliui, nuo Tolstojaus iki Brodskio, vienokiu ar kitokiu būdu buvo gniuždomas ir persekiojamas tos valstybės), bet kiekvienas yra išėjęs mokyklinę programą. Man dar teko patirti sovietinę mokyklą ir jos vadovėlių turinį, kurio paskirtis buvo plauti smegenis kartų kartoms, paverčiant jas nekritiška patrankų mėsa karui su „supuvusiu Vakarų kapitalizmu“.
Kartų kartos Rusijos vaikų buvo (o gal dar ir tebėra) mokomos pasitelkiant pionieriaus Pavliko Morozovo pavyzdį: pagirtina išduoti savo tėvus, jei jų politinės pažiūros „neteisingos“. Tieji Vakaruose, kurie jau dabar svarsto apie poreikį remti Rusijos visuomenę „kad įvyktų demokratinis pokytis“ ar sukurti jai „Marshallo planą“, nesupranta vieno dalyko: Rusijoje nėra kritinės masės tokiam pokyčiui įgyvendinti. Ar įmanoma importuoti demokratiją, jei 70 proc. rusų jos nenori ir mato ją kaip „blogį iš Vakarų“?
Būdami kaimynais, mes gerai pažįstame rusų mentalitetą ir todėl patarimas būtų paprastas: nustokime bijoti. Atminkime, kad bet koks Vakarų nuolaidžiavimas Rusijai, bet koks nutylėjimas, užsimerkimas, rusų yra vertinamas kaip silpnumo ženklas, o rusai silpnųjų, „slabakų“, niekada negerbė. Be to, nereikia pamiršti, kad jie nėra pragmatikai ir nieko prieš žaloti patys save, jei tik tiki, kad egzistuoja kažkoks „aukštesnis tikslas“. Labai naivu galvoti, kad rusų visuomenė ims ir susitvarkys bėdą ir netvarką, kurioje atsidūrė, – tam nėra nei valios, nei įgūdžių, nei tradicijos. Istoriškai visi galios perversmai Rusijoje buvo įgyvendinti ne visuomenės, o kariuomenės. Be to, jei kokie nors vidiniai pokyčiai ir įvyktų – jie nebūtinai bus į gera.
Ko dabar reikia – tai žingsniu (o dar geriau – dviem) užbėgti priešininkui už akių ir nustoti žaisti atviromis kortomis, apsiskelbiant, kas bus ar nebus daroma Rusijos atžvilgiu. Būtina veikti, o ne vien reaguoti pagal Rusijos užduodamą toną ir jų grasinimais diriguojamą ritmą. Užteks brėžti įsivaizduojamas raudonąsias linijas – metas sustiprinti tvirtas, nepramušamas ugniasienes. Tvirtos ugniasienės nereiškia visų durų užmūrijimo – jos tik reiškia, kad kas nors pas tave gali ateiti tik mandagiai pro duris ir tik tuomet, kai yra pakviestas, kai galioja šeimininko sąlygos, o ne „išvaduoti“, ne „demilitarizuoti“, ne „įvesti tvarkos“ tavo paties namuose. Internete cirkuliuoja labai taiklus memas rusų kalba apie tai, kur baigiasi Rusijos sienos: jos baigiasi ten, kur rusai gali gauti atgal.
Todėl darykime viską, kad padėtume Ukrainai laimėti, nes jų žemėje ir jų krauju dabar kovojama už Vakarų civilizaciją. Mes turime nustoti žvelgti į ukrainiečius kaip į gladiatorius žiniasklaidos mirties cirke, nes iš tiesų jie yra mūsų pačių narsus avangardas. Jei jie pralaimės – pralaimėsime mes visi, įskaitant ir visas Vakarų Europos šalis (kad ir kaip toli jos būtų), pastaraisiais dešimtmečiais į savo finansų, politikos ir prekybos arklides įsileidusias ne vieną rusišką Trojos arklį.
