Tolerancija Rusijai šiandien teisinama šalies kultūra ir klasikais, tačiau menas šioje valstybėje istoriškai visada buvo politikos tarnas – taip Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ir ambasados Italijoje organizuotoje diskusijoje apie Rusijos įtaką kalbėjo rašytoja ir dailės istorikė Kristina Sabaliauskaitė. Pasak jos, tai tęsiasi ir šiandien, kai režimui nepalankūs menininkai gali kurti nebent už Rusijos ribų.
Siūlo nelaikyti Europos kultūros dalimi
K. Sabaliauskaitės paprašyti įvardyti, kokias asociacijas jiems kelia sąvoka „Rusijos kultūra“, diskusijos lankytojai minėjo rašytojus Fiodorą Dostojevskį, Antoną Čechovą, Maskvos didįjį teatrą, scenos atlikėjus. Tačiau rašytoja pabrėžė, kad Rusijos kultūros supratimas yra ribotas.
„Geografiškai nutolusios Vakarų valstybės, kaip Prancūzija, Italija, Vokietija, iš dalies įsivaizduoja Rusijos kultūrą kaip tolimą pastato dalį, pro kurio langus matyti sietynas, prabangaus audinio užuolaidos, pro kurias sklinda Čaikovskio, Musorgskio muzikos nuotrupos, aidi Puškino, Lermontovo citatos“, – sakė K. Sabaliauskaitė.
Tuo metu su Rusija istoriškai susidūrusios šalys turi kitokią susidūrimo su Rusija patirtį ir pažįsta Rusiją kaip kolonizatorę.
„Kaimynystėje gyvenantieji žino apie didžiules kanalizacijos problemas, girdi prievartaujamos žmonos, nuolat mušamo vaiko riksmus, [žino apie] žmogaus teisių pažeidimus. Tai – kaimynas, kuris nuolat grasina pulti, peržengti ar išgriauti sieną, neprašytas veržiasi pro duris“, – kalbėjo rašytoja.
Anot K. Sabaliauskaitės, Rusijos kultūra yra dažnai matoma kaip Europos kultūros dalis, tačiau tai netiesa.
„Nesiginčyčiau dėl meninės muzikos, literatūros darbų vertės“, – sakė ji, bet pridūrė, kad Rusijos kultūra esą dažnai neatstovauja europinėms vakarietiškoms vertybėms, kartais ir apibrėžia save pačią būtent per konfliktą su Europos kultūra.
Pasak K. Sabaliauskaitės, Rusija apskritai ilgą laiką buvo atsieta nuo Europos valstybių ir neturėjo su ja daug kontaktų.
„Nuo 1230-ųjų mongolų-totorių jungo ir senojo izoliuoto valstybingumo Vakarai buvo suprantami kaip didysis priešas: pradedant nuo Lenkijos, Lietuvos“, – pažymėjo ji.
Situacija ėmė keistis su Petro I valdymu, žinomu dėl bandymo atnešti į Rusiją Europos kultūrą. Tačiau 20 a. pradžioje Rusiją vėl atskyrė įvykusi revoliucija.
„Didesniąją 20 a. dalį Rusija buvo izoliuota nuo Vakarų: žmonėms buvo draudžiama keliauti į užsienį, nevyko idėjų mainai. Užsienietiška muzika, filmai, literatūra arba negalėjo patekti į Rusiją, arba buvo cenzūruojami“, – kalbėjo rašytoja.
Pasak K. Sabaliauskaitės, žvelgiant į Rusijos istoriją, galima suskaičiuoti, kad nuo Vakarų Rusija buvo izoliuota 544 metus iš paskutinio tūkstančio.
„Petras I pamatė potencialą, jei Rusijos kultūra bus integruota į didesnius bendruosius Europos procesus, ir tai daugiausia padiktavo Vakaruose vykęs technologinis progresas, prie kurio prisijungti Petras I labai pragmatiškai siekė“, – pažymėjo ji.
Šis caras, anot kalbėtojos, kovojo su laiku: jis norėjo įgyvendinti pokyčius Rusijos imperijoje vos per kelis dešimtmečius, nors Europoje jie kūrėsi šimtmečiais.
„Rusija tapo labai keista valstybe. Jie išmoko talentingai imituoti europietiškos kultūros apvalkalą, paviršių, neperimdami vidinio vertybinio turinio ir esmės“, – pastebėjo ji.
Pasak K. Sabaliauskaitės, galima teigti, kad tada Rusija ima stengtis imituoti Vakarų kultūrą.
„Pavyzdžiui, vienas iš dalykų, kuo Rusijos kultūra skiriasi nuo vakarietiškos, yra tai, kad Rusija beveik niekada nebuvo turėjusi universitetų ir aukštojo išsilavinimo“, – pabrėžė ji.
Kai 18 a. pabaigoje atsirado universitetas, jis nebuvo autonomiškas nuo valstybės – priešingai nei Europoje, kur universitetai tradiciškai nepriklausė nuo valdovų ir kilo iš vienuolijų. Anot rašytojos, dėl to universitetai Rusijoje tapo valstybės įrankiu.
„Taip pat yra ir šiandien, kai visi universitetai, ypač humanitarinių mokslų, yra indoktrinuoti valstybės propagandos. Negalima vykdyti nepriklausomų tyrimų, kurie priešintųsi valstybės politinei linijai“, – sakė K. Sabaliauskaitė.
Carui paklūstanti valstybė ir menas
Anot rašytojos, Rusija taip pat nepatyrė Renesanso ir Reformacijos idėjų, kurios į politinę areną atnešė idėjų pliuralizmą, nedalyvavo jūrinėse ekspedicijose, neprisidėjo prie mokslinių atradimų.
„Apie tai kalbėjo ir Aleksandras Solženycinas Nobelio premijos kalboje, šį stygių analizavo Milanas Kundera. Kas nutinka, kai Rusija nepatiria Renesanso? Ji neturi municipalinio valdymo tradicijų. Tai yra kultūra be savivaldos, valdžia visuomet ateina iš viršaus. Rusų miestai – tai miestai be rotušių“, – minėjo ji ir pridūrė, kad vėlyvajame 19 a. Rusijoje atsirado savivaldos bandymai – zemstvos, tačiau jos neįsitvirtino, prasidėjo revoliucija.
Kalbant apie Rusijos meną, Rusijoje iki Petro I niekada nebuvo sekuliaraus meno, pabrėžia ji – nei tapybos, literatūros, nei teatro ar pasaulietinės muzikos. Tačiau nors aukštesnio sluoksnio rusai pradeda gausiau keliauti į Europą, tačiau joje vis tiek matomi ir traktuojami kaip svetimi.
„Skaitant jų prisiminimus, laiškus, matyti, kad jie grįžta į Europą jausdami didelį įžeistumą ir kartėlį, kad „kultūrinius namų darbus“ atliko nepriekaištingai, tačiau vis tiek yra matomi kaip barbarai“, – kalbėjo K. Sabaliauskaitė.
Anot jos, tuo metu Rusijos kultūroje atsiranda motyvas, neva rusai yra nesuprasti, tačiau geresni, dvasingesni nei europiečiai.
„Supuvusių Vakarų“ konceptas Rusijoje atsiranda jau 18 a. pabaigoje“, – populiarų Rusijos propagandos posakį priminė K. Sabaliauskaitė.
Anot jos, Aleksandro Sokurovo filmas „Rusų arka“ yra tokio mąstymo atspindys. Jo metu vyksta pokalbis tarp pasakotojo ir arogantiško 19 a. europiečio, grįsto keliautojo ir diplomato Astolpho de Custine personažu. Filme, kuris nepertraukiamu vienu kadru nufilmuotas Ermitaže, rodomi meno kūriniai ir tokie veikėjai, kaip buvusi balerina, Petras I, Aleksandras Puškinas, Ermitažo darbuotojai, slėpę meno kūrinius Antrojo pasaulinio karo metu, Valerijaus Gergijevo diriguojamas orkestras.
„Rusai moko europietį, kaip reikia suprasti ir jausti senuosius Europos tapybos meistrus. Tai skamba kaip absurdas, bet tai iliustruoja, kaip jaučiasi Rusijos gyventojai – kad Ermitaže eksponuojamas senasis italų, vokiečių, prancūzų ar olandų menas jiems priklauso labiau nei mums – europiečiams, italams, vokiečiams, prancūzams, olandams“, – pabrėžia K. Sabaliauskaitė.
Šiuolaikiniame mene rusai nežinomi
Grįždama prie diskusijoje paminėtų populiariausių Rusijos kultūros vaizdinių šiandien, K. Sabaliauskaitė paminėjo, kad visi jie yra 19 a. kūriniai.
„Dabartinis Rusijos indėlis į kultūrinį šiuolaikinės kultūros diskursą yra beveik nulinis. Ar galėtumėte įvardyti bent vieną pasaulinės reikšmės architektūros darbą, projektą, kurį sukūrė rusai? Bent vieną literatūros darbą, sukurtą, pavyzdžiui, per paskutinius 20 metų, kuris būtų tiek žinomas, kaip „Ana Karenina“ ar Bulgakovo „Meistras ir Margarita“? Nė vieno. Taip, yra keletas žymių ir nepriklausomų rašytojų, kaip Michailas Šiškinas ar kiti, kurie šiuo metu gyvena savanoriškoje tremtyje užsienyje.
Bet per Putino valdymą beveik niekas nebuvo sukurta, kas būtų svarbi Europos kultūros dalis“, – į auditoriją Romoje kreipėsi rašytoja ir pažymėjo, kad išimtis galėtų būti nebent scenos menų atlikėjai, pavyzdžiui, baleto šokėjas Sergejus Poluninas ar operos dainininkė Ana Netrebko, tačiau jie nėra meno kūrėjai.
K. Sabaliauskaitė taip pat priminė, kad po plataus masto invazijos į Ukrainą 2022 m. (pataisyta 2023-12-16, 10.52)* Rusija siekė dalyvauti Venecijos bienalėje, tačiau paviljone darbus turėję pristatyti menininkai atsisakė dalyvauti, o kuratorius, lietuvis menotyrininkas Raimundas Malašauskas, atsistatydino ir atvirai pasmerkė karą.
Beje, paaiškėjo, kad už patį Rusijos paviljoną ilgus metus buvo atsakinga užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo dukra Jekaterina Vinokurova ir svarbaus gynybos pramonės verslininko dukra Anastasija Karnejeva.
„Tai akivaizdus pavyzdys to, kaip menas ir kultūra Rusijoje niekada nėra atsieti nuo politikos. Didysis teatras, kur net talentingiausi atlikėjai, pažinojau kelis muzikantus, kai tik jie pradėjo kritikuoti invaziją į Ukrainą, jie buvo išmesti iš ten ir kitų teatrų. Tik lojalūs žmonės, tik lojalūs orkestrai – valstybinėse meno institucijose dirba tik tie, kurie yra lojalūs režimui“, – pažymėjo autorė.
Anot K. Sabaliauskaitės, nors mėgstama kartoti, kad menas yra atsietas nuo politikos, dėl minėto ryšio su valdžia galima lyginti Rusijos kultūrą su Trojos arkliu.
Ji prisiminė ir tai, kad Rusijos atstovai dažnai menkina buvusios Sovietų Sąjungos ir Geležinės uždangos bloko valstybes kaip menkesnes ir prisiminė susitikimą akademinėje aplinkoje, kurio metu Londono School of Economics studijuojantis rusas doktorantas garsiai nusistebėjo, kodėl lietuviai, esą amžinų valstiečių valstybė, vis dar skundžiasi buvę Rusijos imperijoje ir dėl ATR padalijimų.
„Juk Jekaterina Didžioji jums atnešė kultūrą, civilizaciją“, – pokalbį prisiminė K. Sabaliauskaitė. – Aš atsakiau: gal galėtumėte konkrečiai paaiškinti, kaip ji galėjo atnešti civilizaciją į valstybę, kuri universitetą turėjo 200 metų anksčiau nei Rusija?“
Dar vienas Rusijos įtakos laukas, pasak jos, yra universitetai, kur humanitariniuose fakultetuose slavistikos katedros būdavo dominuojamos Rusijos studijų, nustelbiant čekų, lenkų ir kitas slavų kalbas ir kultūras kaip menkesnes.
„Jie labai sėkmingai ištrynė Adomą Mickevičių, vietoje jo į akademinį diskursą prastumdami Aleksandrą Puškiną <...> Nors literatūriniu požiūriu, paties Puškino laikais jis be galo pavydėjo Mickevičiui jo talento. Puškinas poemą „Bronzinis raitelis“ rašė kaip atsakymą Mickevičiaus „Vėlinėms“, – pažymėjo K. Sabaliauskaitė.
Baigdama kalbą rašytoja minėjo, kad Rusijos kultūra paradoksaliai pasižymi ir saviniekos, nevilties diskursu, kai kurie žymiausių autorių kūriniai atvirai vadina savo valstybę laukine, šlykštisi gyventojų įpročiais. Pavyzdžiui, Fiodoro Dostojevskio kūryboje pateisinami poelgiai, kurie kitu atveju būtų laikomi amoraliais.
„Pavyzdžiui, Lermontovas, didysis Rusijos romantizmo poetas, taip pat parašė eilėraštį „Ulanša“ <...> Tai eilėraštis, kuriame ulonų pulko kariai visi drauge žiauriai išprievartauja jauną merginą, o jos vienintelis nusikaltimas buvo tai, kad atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Jis labai grafiškas, su sadistiniu pasimėgavimu aprašantis prievartavimo metu merginai padarytus sužalojimus ir išniekinimus, bet be jokios, net menkiausios, užuojautos aukai, veikiau su pasityčiojimu iš jos <...>
Europa taip pat turi seksualinę prievartą aprašančių tekstų, štai Prancūzijos literatūra turi Markizą de Sadą, tačiau koks skirtumas tarp jų? De Sadas savo laiku buvo skandalingas, pasmerktas Bažnyčios, sukėlęs šoką – jis visuomenės buvo vertinamas kaip peržengęs moralės ir etikos ribas. O Lermontovas – Rusijoje viskas su juo buvo gerai. Jis buvo visuomenės šlovinamas, stačiatikių bažnyčia tokioje kūryboje nematė nieko smerktino“, – kalbėjo K. Sabaliauskaitė.
Anot rašytojos, šiuose kūriniuose pastebimas smurto šlovinimas, defetizmas yra šiandienių karo realijų ir Rusijos veiksmų Ukrainoje atspindys. Pasak jos, eksportuodama senuosius klasikus į užsienį, dabartinė Rusija „vidiniams visuomenės poreikiams kuria žemiausio lygio instinktams pataikaujančią, smurtą šlovinančią masinę kultūrą“ – pakanka pažiūrėti populiarias televizijos laidas ar serialus.
„Buča ir Irpinė, ir karo žiaurumai neturėtų stebinti, nes viskas jau buvo užkoduota rusų literatūroje – nereikėtų priimti Dostojevskio kaip didžiosios literatūros fata morgana. Reikia tiesiog skaityti jį. O skaitant Dostojevskį aiškiai matyti, kad jis neigia krikščioniškoje Vakarų kultūroje esminę sąvoką – žmogaus laisvą valią, krikščionybės suteikiamą gebėjimą žmogui skirti gėrį nuo blogio ir daryti sąmoningus etinius pasirinkimus. Juk Dostojevskis savo kūriniuose nuolatos visais įmanomais būdais teisina niekšus ir nusikaltėlius. Jis sako, kad žmonių nereikia kaltinti dėl jų žiaurumo ir nusikaltimų, jie nekalti, čia pasaulis juos tokius padarė. Dėl to ir nematyti atgailos už dabar vykstančius žiaurumus“, – savo kalbą baigė K. Sabaliauskaitė.
* Šis tekstas buvo redaguotas. Jame pataisyta faktinė klaida.
