Šis komentaras nebus malonus seniesiems Vakarams. Trumpai tariant, tris kartus išdavus Ukrainą, Vakarams reikėjo kone metus iki kelių braidyti ukrainiečių kraujyje, kol pagaliau suvokė, kad susidūrė su pačių išpenėta ir didybės manija susirgusia banditų gauja Kremliuje.
Pagaliau susivokė, kad papirkimu bei protingais pasikalbėjimais banditų sustabdyti neįmanoma. Pačių sukurtas saugumo sau burbulas subliuško, bet, deja, ne visai. Vis dar laikomasi „neeskalavimo“ politikos, todėl kišami pagaliai besąlygiškam Ukrainos judėjimui į narystę NATO.
Apie išdavystes. Pirmoji išdavystė: 2008 m. NATO, spaudžiama visų pirma Vokietijos, atsisako priimti Ukrainą į organizaciją. Šis „ne“ leido Rusijos banditų gaujai Kremliuje planuoti įsiveržimą į Ukrainą 2014 m.
Antroji išdavystė: Rusijai užpuolus Ukrainą 2014 m., Budapešto 1994 m. memorandumas, turėjęs garantuoti Ukrainos teritorinį vientisumą jai atsisakius branduolinių ginklų, pavirto tualetiniu popieriumi. Vakarų sankcijos Rusijai buvo tiek apgailėtinos, kad Rusijos banditų režimas ėjo juokdamasis visą kelią iki banko bet kurioje Vakarų valstybėje.
Trečioji išdavystė: tai nepaaiškinamas Vakarų nenoras reformuoti Jungtines Tautas visu pirma su tikslu pašalinti Rusiją iš JT Saugumo Tarybos. Galima spekuliuoti, kad sprendimas nesiimti priemonių šalinti Rusiją yra neeskalavimo politikos tąsa. Vakarams patyrus šoką išgirdus Rusijos grasinimą panaudoti branduolinius ginklus, Ukrainoje susiformavo ciniška „neeskalavimo“ politika tuo metu, kai Rusija daro vieną siaubingą nusikaltimą Ukrainoje po kito kiekvieną mielą dieną. Baimės akys didelės, tokios didelės, kad iki šios mielos dienos JAV atsisako perduoti tolimojo nuotolio raketas ATACMS. Vokietija taip pat pareiškė, kad „Taurus KEPD 350“ tolimojo nuotolio sparnuotosios raketos nebus tiekiamos Ukrainai. Kitaip tariant, Vakarai ir toliau pasiruošę braidyti svetimame kraujyje.
Jeigu neribotas kiekis būtinų Ukrainos karinėms pajėgoms ginklų yra kelias sutriuškinti Rusijos banditus karinėmis uniformomis, tai Ukrainos narystė NATO suteikia Vakarų demokratinei civilizacijai skydą nuo esamos ir būsimos Rusijos agresijos. Jos visą gyvą naikinančias pasekmes matome Ukrainoje.
„Rusijos agresija prieš Ukrainą kelia egzistencinę grėsmę liberaliai pasaulio tvarkai“, – nepaliaujama kartoti. Ir ką? Be karo prieš Ukrainą pagrindinė Rusijos užduotis yra išplėsti leistinumo ribas. Todėl Kremliaus režimas turi patirti strateginę nesėkmę. Darbas šia linkme vos ne sizifiškas. Rusija turi galingą išteklių potencialą, kuris naudojamas savo kariuomenei stiprinti. Jos karinis-pramoninis kompleksas dirba kiekvieną mielą dieną. Sankcijos kanda, bet nepakankamai ir per lėtai.
Laikas suvokti, kad Ukrainai netapus NATO nare, Rusija turės daug progų pakartoti plataus masto puolimą prieš NATO šalis.
Numatoma, kad Rusijos kariuomenė iki 2026 m. padvigubės – iki 1,5 mln. karių, o šiemet prie Baltijos šalių ir Suomijos bus sukurtos dvi naujos karinės apygardos. Tai tiesioginė galimo karo prieš Europą preliudija. Žinoma, galima tikėtis, kad V. Putinas kažkokiu būdu dings iš horizonto, bet niekas negarantuoja, kad kita (nerašau „nauja“) politinė grupuotė užbaigs karą Ukrainoje Rusijos kariuomenės išvedimu iš visos Ukrainos teritorijos.
Pažiūrėkime, kokios naudos savanaudiški Vakarai turės Ukrainai tapus NATO nare. Aljansas gaus labiausiai patyrusią kariuomenę Europoje, turinčią praktinę plataus masto karo su viena stipriausių kariuomenių pasaulyje patirtį. Ukrainos ginkluotosios pajėgos įrodė, kad per trumpą laiką sugeba įvaldyti moderniausią Vakarų ginkluotę. Ukrainos karinės pajėgos sugeba sustiprinti NATO ir neutralizuoti Rusijos grėsmę.
Nuo Rusijos invazijos pradžios iki šios dienos Ukrainos kariuomenė iš esmės pasiekė ir net viršijo NATO standartus. Taip pat ukrainiečiai pasirodė esą labiau įgudę ir motyvuoti, juk gina savo tėvynę, savo kultūrą, savo šeimas. Taip pat jau dabar galima teigti, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos tapo pagrindiniu veiksniu, užkertančiu kelią Rusijos grėsmei plisti į Europą. Tapusi NATO nare Ukraina gerokai sustiprintų rytinį NATO flangą.
Tačiau šiandien, kol Rusija visomis keturiomis įstrigusi Ukrainoje, jos vadai nesiims plataus masto agresijos prieš Europą. Gal kuo ilgiau išlaikyti Rusijos karo mašiną Ukrainoje ir yra Vakarų „neeskalavimo“ politikos tikslas? Jeigu tiesa, tai ši savanaudiška politika yra amorali ir gėdinga. Laikas suvokti, kad Ukrainai netapus NATO nare, Rusija turės daug progų pakartoti plataus masto puolimą prieš NATO šalis. Tokia yra vidinė bandito, norinčio išlikti valdžioje, psichologija.
Ukrainos narystė NATO Aljansui yra daug naudingiau, nei jos nesuteikti. Antraip tarp NATO ir Rusijos neliks buferinės zonos, nes kol egzistuoja banditų valdoma Rusija, ji nenutrauks karo veiksmų prieš Ukrainą. Neduodant aiškaus atsakymo dėl narystės NATO laiko rėmų, NATO aljansas miegos kaip ant adatų. O juk šiandien Ukraina atitinka visus priėmimo į NATO kriterijus. Tereikia Briuselio politinės valios, kuri atkurs istorinį Europos orumą ir sustiprins aljansą su stipriausia kariuomene Europoje. Ukrainos integracija į NATO yra vienintelis būdas padaryti neįmanomą antrąjį plataus masto karo etapą, kuris bus kruvinesnis nei dabartinis, nes, kartoju, V. Putinas niekada neatsisakys minties okupuoti Ukrainą, tai tapo pagrindiniu jo užsienio politikos tikslu.
Gumos tempimas dėl Ukrainos priėmimo į NATO kelia vis naujas nedovanotinas kančias ukrainiečiams, o Kremliaus banditams suteikia vilties dėl išlepintų Vakarų nuovargio remti Ukrainą.
Vienintelis būdas sustabdyti Rusijos grėsmę yra jėga. Ukrainai įstojus į NATO rytiniuose Europos flanguose bus sukurta galinga saugumo juosta, kurios Maskva daugiau niekada nepažeis. Tik tokiomis sąlygomis Rusija nedrįs prieštarauti aljansui. NATO sprendimas besąlygiškai suteikti Ukrainai narystę NATO aljanse galėtų paskatinti dalį Kremliaus politinio ir karinio elito ieškoti būdų, kaip užbaigti šį Rusijai katastrofišką karą. Juk alternatyva – nuolatinė Rusijos konfrontacija su vieningais Vakarais dėl Ukrainos ateities – reikštų tolesnę izoliaciją ir galutinę nelaimę pačiai Rusijai.
Ukrainos narystės NATO nauda akivaizdi. Jeigu Ukraina būtų pasidavusi Rusijai, NATO reputacija ir įtaka būtų kritusi iki žemiausio lygio aljanso istorijoje. Tuo pat metu saugumui aljanso narėms regione būtų iškilusi tiesioginė grėsmė. Pamenat, kaip staugė Rusijos atstovas JT Saugumo Taryboje? „Pasiimkite savo manatkes ir varykite lauk iki 1991 metų sienų!“
Jeigu ne Ukrainos įnirtinga, didvyriška kova prieš Rusiją, niekas ir nebūtų sužinojęs, kiek supuvusi visa Rusija yra, kiek jos „analogų neturinti“ kariuomenė morališkai bei materialiai žlugusi. Vakarai pasidavė profesionaliai sukurtam nenugalimos Rusijos mitui, jo paveikti Vakarai ėmėsi kurti visokias „išsigelbėjimo“ strategijas, kaip antai „ypatinga partnerystė“ ar „įtraukiantį bendradarbiavimą“ ir panašiai. Kas be ko, leisdami Rusijos banditams pasodinti Vakarus ant dujų ir naftos adatos, taip uždirbdami milijardus virvei, kuria, anot kito maniako žudiko V. Lenino, Vakarai patys ir turėtų pasikarti.
Ukrainos narystė NATO, atsižvelgiant į jos pakankamą karinį, žmogiškąjį ir technologinį potencialą, padės Vakarams pasiūlyti tą pačią virvę Rusiją užgrobusiai banditų gaujai. Karas dėl sosto Rusijoje jau prasidėjo, todėl kolektyviniams Vakarams laikas suvokti, kad žlugus jų Rusijos papirkinėjimo politikai būtina atsikratyti dar vienos amoralios šios dienos įvykių šviesoje „neeskalavimo“ politikos iliuzijos. Visos raudonos linijos Rusijos jau veik 15 metų kaip peržengtos.
Gumos tempimas dėl Ukrainos priėmimo į NATO kelia vis naujas nedovanotinas kančias ukrainiečiams, o Kremliaus banditams suteikia vilties dėl išlepintų Vakarų nuovargio remti Ukrainą. Nesulaukę teigiamo Ukrainai sprendimo, mes tapsime kitu taikiniu, tegul niekam dėl to abejonių nekyla. Todėl Baltijos valstybės kartu su Lenkija ir kitomis Vidurio Europos šalimis NATO viršūnių susitikime Vilniuje turi reikalauti Ukrainos narystės NATO be jokių išlygų.
