Ar turi ką svarbaus mums šiandien pasakyti Justino Marcinkevičiaus – visuomenės dievinto ir keikto poeto – draminis epas: „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, „Daukantas“? Poeto, vadinto ir „tautos sąžine“, ir sovietų kolaborantu. Poeto, kvietusio lietuvius į tautinį atgimimą, į dainuojančią revoliuciją, parašiusio atkurtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulę. Poeto, kurio palaikai po mirties nebuvo įsileisti į Vilniaus Šv. Jonų bažnyčią.
Dar 1977 m. literatūros kritikas Jonas Lankutis aistringai rašė: „Kol kas nežinia, koks likimas laukia „Mindaugo“, „Mažvydo“ ir „Katedros“ mūsų kultūros vertybių istorijoje… Tačiau šiandien galime konstatuoti, jog lietuvių literatūroje yra įvykdytas neeilinis žygdarbis. Susilaukėme šiuolaikinio nacionalinio epo, kuriame <…> įprasminama tautos gyvenimo visuma, <…> etiniai ir socialiniai pagrindai.“
Kiek vėliau ir pats J. Marcinkevičius pavadino draminę trilogiją „savotišku nacionaliniu epu ar mitu apie mūsų pradžią“, o „Daukantą“ – šios trilogijos epilogu. Pasak poeto, visi šių dramų herojai „turi aštrų nacionalinės pareigos jausmą“, todėl yra „aktualizuojami ir poetizuojami“.
Dar labiau „poetizavo“ dramose vaizduotas asmenybes sovietmečio kritika. J. Lankučio teigimu, J. Marcinkevičiaus Mindaugui „tenka ir didvyrio, ir kankinio, ir pranašo funkcijos“, jo „lūpomis deklaruojama tautinė sąmonė, įprasminama tautos egzistencija ir gyvybinės perspektyvos.“
Su tokiu „poetizavimu“ kategoriškai nesutiko iš Sovietų Sąjungos į Vakarus ištrūkęs politologas Aleksandras Štromas. Jo manymu, tauta tiesiog nepastebėjusi „pasibaisėtino Marcinkevičiaus dramos amoralumo“, herojaus Mindaugo „barbariškos moralės“, jo minties, „kad „dėl tos Lietuvos“ verta ne tik mirti, bet ir žudyti, regzti klastas, atmesti elementarius dorovės principus“.
Kas šiame ginče teisus? Kad atsakytume, mums prireiks ne tik „Mindaugo“ ir kitų dramų tekstų, bet ir jų parašymo kontekstų.
„Mindaugas“ tarsi užgriuvo mane 1967-aisiais“, – liudija J. Marcinkevičius. Tais metais jau pripažintas „tarybinis poetas“ lankėsi Prancūzijoje, susitiko Paryžiuje su filosofu Jean’u Paul’iu Sartre’u. Tikėjosi jo paramos populiarinant pasaulyje negausių tautų literatūras. Tačiau išgirdo iš J. P. Sartre’o netiesioginį pasiūlymą atsisakyti gimtosios kalbos ir rašyti kurios nors didžiosios tautos kalba – anglų, rusų. „Tai mane labai sukrėtė… Tada aš supratau, kad mums reikia šaukti. Nesvarbu, išgirs kas nors ar ne. Šiuo atveju bent jau sau“, – prisimena poetas.
Grįžęs iš Paryžiaus J. Marcinkevičius užsidaro Druskininkuose ir per 12 dienų sukuria „Mindaugą“ – poetinę dramą, priminusią pavergtai visuomenei Lietuvos valstybės idėją. Dramą, kuri vaizdavo valingai savo valstybę kuriantį lietuvį. Prisiminkime: 20 amžiaus pradžioje Rusijos imperijoje Lietuvos valstybės idėją ir stiprią asmenybę panašiai kėlė Vinco Krėvės „Šarūnas“.
Kaip ir „Šarūnas“, J. Marcinkevičiaus „Mindaugas“ yra tikros literatūros kūrinys – ne tezinis, bet daugiabalsis, polifoniškas, polilogiškas. Jis svarsto klausimus, kurie Vakarų kultūros žmonėms rūpėjo šimtmečius. Ir šiandien rūpi.
Visą „Mindaugo“ dramą persmelkia dviejų brolių Mindaugo ir Dausprungo ginčas. Jaunėlis brolis Mindaugas, paveržęs valdžią iš vyresniojo, sudievina valstybę. „Naują dievą – Lietuvą“ jis kuria prievarta, žudynėmis, klasta. „Nėra daugiau dievų. / Yra tiktai tėvynė. Vienas dievas. / Žiaurus, negailestingas ir ...teisus. / Aš juos išmokysiu pažint šį dievą / Ir keikt, ir garbint jį, ir jam aukotis“; „Valdžia ne meile laikosi, o baime“, – teigia Mindaugas.
Jam brolis Dausprungas atsako vos ne filosofo Aristotelio žodžiais: „Mes mėgstam didelius žodžius: tėvynė! / O kas gi ta tėvynė? Juk tai mes. / Taip, mes visi. Ir jeigu mes teisingi, / Tai ir tėvynė bus teisinga.“
Patyręs Mindaugo klastą, Dausprungas išpažįsta: „Bet aš tiktai dabar ėmiau suprasti / Tą nepasitikėjimą, kuriuo / Pripildei Lietuvą ir mūsų širdis“; „Ant nepasitikėjimo sukūrei / Valstybę savo. Pamatas ne tas. / Kaip aš dabar galiu tavim tikėti? / Paklust – galiu. Tačiau tikėti – ne.“
Tai, kas be meilės lipdoma, subyra, – įspėja karalių Mindaugą ir senas puodžius. Baime ir prievarta grįsta Lietuvos karalystė sugriūva.
Taigi J. Marcinkevičiaus „Mindaugas“ mus įtraukia į ginčą, kuris vyksta nuo Antikos laikų: ar gali būti valstybei naudinga tai, kas nėra kilnu ir garbinga? Būtent tokį klausimą pirmame amžiuje prieš Kristų dialoge „Apie priedermes“ kėlė romėnų filosofas Markas Tulijus Ciceronas. Šį klausimą išnagrinėjęs atsakė: tai, kas nėra garbinga, niekada nebus valstybei naudinga. Melas, įstatymų laužymas, beribės valdžios geismas, pasak Cicerono, naikina valstybę.
16 amžiaus pradžioje italų filosofas Niccolò Machiavellis, neigdamas Ciceroną, pripažino valdovui teisę „naudotis blogiu“, remtis baime. Štai, šitame iki šiol trunkančiame Cicerono ir N. Machiavellio ginče dalyvauja ir J. Marcinkevičiaus herojai.
Regis, Mindaugas dramoje įgyja 20 amžiaus totalitarinės valstybės diktatoriaus bruožų. Bet ar su juo solidarizuojasi autorius? Ar tikrai teisus literatūros kūrinio daugiabalsiškumo neįžvelgęs politologas A. Štromas? Ar tikrai pagrįstai Mindaugą idealizuoja kritikas J. Lankutis?
J. Marcinkevičiaus drama aštriai kelia istorinės tiesos ir jėgai tarnaujančio melo, tiesos ir propagandos klausimus, kurie rūpi kiekvienai laisvės ir žmoniškumo siekiančiai visuomenei. Baltasis metraštininkas, įsipareigojęs liudyti tiesą, dramoje pralaimi juodajam, kuris niekada neužmiršta „kieno duoną valgo, kam tarnauja“.
Tragiškiausia ir pesimistiškiausia yra išsyk po „Mindaugo“, 1971 m., J. Marcinkevičiaus parašyta istorinė drama „Katedra“. Ji nukelia mus į 18 amžiaus pabaigą, vaizduoja senosios Lietuvos valstybės žlugimą. Ko verta žmogaus kūryba, jo statomos katedros, jo kuriama ir ginama tėvynė, jei negailestingas istorijos ratas viską sutraiško? Ko vertas žmogaus laisvės, tiesos, gėrio ilgesys, jei jį sutrypia Lietuvą užplūdusių kazokų arklių kanopos?
Vienos paskutinių šios dramos remarkų: „Arklių kanopų bildesys vis auga. Jį nustelbia Aklo smuikininko šauksmas. [Sustokite! Ten Katedra… ten žmonės!] Kardo kirtis į smuiką. Skausmingas nukirstų stygų skambesys. Ir vėl – šuoliuojančių arklių kanopų trenksmas. Jis auga, auga, jis jau čia pat. Katedros aikštėje Moterys visai sukniumba ant žemės, tartum pavirsdamos grindinio akmenimis. Kanopų bildesys perlekia sceną, visą salę…“
Prisiminkime: „Katedra“ parašyta nuslopinus „Prahos pavasarį“, 1970-aisiais nuo sovietų saugumo rankų žuvus artimiausiam J. Marcinkevičiaus draugui – talentingam kalbininkui, VU Istorijos ir filologijos fakulteto dekanui Jonui Kazlauskui. Iškviestas KGB darbuotojo išėjo iš namų ir nebegrįžo. Sovietinis režimas demonstravo savo visagalybę.
1976 m. pasirodžiusi trečioji drama „Mažvydas“ skelbė kultūrinio atsparumo, kultūrinio pasipriešinimo programą: ir netekę valstybės intelektualai privalą rūpintis tautinės bendruomenės išlikimu – puoselėdami kalbą, kultūrą, atmintį. Ir vergijoje turime būti kūrybingi. Vergija nesuteikia neveiklumo teisės, nepaneigia asmeninio pasirinkimo būtinybės. Šioje dramoje J. Marcinkevičiaus herojus iškyla kaip nuoseklus krikščionis: Mažvydas – Kristumi sekantis pareigos ir kančios žmogus.
Esmingai svarbus yra šio draminio epo epilogas – 1984 m. publikuota drama „Daukantas“.
Vienas į kultūrinį sukilimą prieš Rusijos imperiją išėjęs istorikas Simonas Daukantas išdėsto paties J. Marcinkevičiaus 20 amžiaus egzistencializmu grįstą poziciją: „Nebandykite sumenkinti mano pasirinkimo, nurodydami visokias ten aplinkybes, sąlygas ir panašiai. Manau, kad be pasirinkimo nėra žmogaus.“
Iš tiesų, visi draminio epo herojai yra istorinėms aplinkybėms nepaklūstantys, istorijos dėsnius neigiantys asmenys – savo pasirinkimais, apsisprendimais kuriantys bendruomenės istoriją.
Stiprių asmenybių kuriama Lietuva J. Marcinkevičiaus epe ir pati veikia kaip istorijos subjektas: ji – savo likimo kūrėja.
Epe vaizduojama tautos istorija turi laisvės matmenį. Pačiame draminiame epe slypi laisvės kodas. Istorinio epo tekstui suteikta išlaisvinimo galia.
Štai, kaip šiuos dalykus dramoje nusako Daukantas: „Istorija yra laisvė. Turėti savo istoriją – turėti savo laisvę. Turėti laisvę – tai turėti atmintį. <…> Atmintis – tai gyvybė. <...> Vienintelė atmintis nepavergiama. Kol atsimeni, tol esi.“
Taigi, gaivindamas bendruomenės atmintį, J. Marcinkevičiaus draminis epas saugojo bendruomenės laisvę, sykiu – ir jos gyvybę, jos būtį.
Neatsitiktinai sovietiniais metais inscenizuotos dramos „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“ buvo tapusios visuomenę konsoliduojančiomis patriotinėmis manifestacijomis.
Regis, teisi profesorė Viktorija Daujotytė: J. Marcinkevičius tuo laiku buvo „būtinas, pirmos būtinybės poetas. Artinęs žmonėms jų tautą, kalbą, gamtą, būdą. Kūręs saugos ratą“.
Paskutinis archajiškas, romantiško mosto poetas, perėmęs ir tęsęs Adomo Mickevičiaus ir Maironio tradiciją.
Ir nežinia, ar skaitysime, kaip skaitysime J. Marcinkevičiaus epą šiais didžiųjų pasakojimų mirties laikais.
Tačiau viena akivaizdu: be J. Marcinkevičiaus ir jo epo mes nesuprasime, kas dėjosi Sovietų Sąjungos pavergtoje Lietuvoje, kaip ir kokia toje Lietuvoje lietuvių visuomenė išliko.
O draminį epą nauju žvilgsniu perskaityti mums gali padėti 1991 metais parašyta ir tik po poeto mirties paskelbta esė „Taburetė virš galvos“. Joje atrasime ir esminį J. Marcinkevičiaus ginčą su Algirdu Juliumi Greimu, pavadinusiu poeto kartą „bestubure“.
„Niekada nesutiksiu, kad mus tardytų ir kaltintų tie, kas pasitraukė, kas negyveno kartu su mumis... Juk tokį Lietuvos likimą priėmėte jūs, jūsų karta, gerbiamieji išeiviai, tėvai ir vyresnieji broliai! Dabar jūs vadinate mūsų kartą „bestubure“. Taigi jinai būtent ir laikė pagrindinį stagnacijos svorį – be stuburo, kaip žinia, nieko neišlaikysi ir nedaug bepakelsi. <…> Vadinate mus prisitaikėliais, konformistais, bet juk palikote mus, pametėte, kai mums buvo po 10–15 metų. Šėtono nasruose palikote. Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome. Nė vieno pikto ir kartaus žodžio nesu apie jus pasakęs. Prašau tik vieno: nesiimkite tos bylos, kurioje jūs negalite būti teisėjais“, – neslėpdamas nuoskaudos ir skausmo, bet jausdamas nuveikto darbo vertę rašė J. Marcinkevičius.
