Nuo 2021 m. Katalikų Bažnyčioje vyksta neįprastos formos visuotinis sinodas (susirinkimas). Šį kartą ne įtakingiausi pasaulio vyskupai ir Vatikano tarnybos, bet eiliniai Bažnyčios nariai, visi pasauliečiai, buvo pakviesti nurodyti svarbiausias, jų nuomone, Bažnyčios problemas ir pasiūlyti sprendimus.
2022 m. visame pasaulyje vyko tūkstančiai pasauliečių susibūrimų, per kuriuos buvo išsakyta visa kas rūpi, kas slegia, kas seniai glūdėjo protuose ir širdyse. Pokalbiai virto konkrečiais pasiūlymais, kurie sinodo generalinio sekretoriato buvo apibendrinti ir publikuoti 60 puslapių dokumente „Instrumentum Laboris“ (liet. „Darbo instrumentas“).
Pristatydamas šį dokumentą, sinodo generalinis sekretorius kardinolas Mario Grechas pabrėžė, kad jis yra ne atskirai „Šventojo Sosto, bet visos Bažnyčios dokumentas“, kuriame atsispindi visų Bažnyčios narių – paprastų tikinčiųjų, kunigų, popiežiaus – refleksijos ir, svarbiausia, pačios Bažnyčios patirtis. Vis dėlto jis įkūnija ne įprastinį iniciatyvos „iš viršaus į apačią“, bet, atvirkščiai, „iš apačios į viršų“ judesį. Todėl kardinolas Jeanas-Claude Hollerichas, kuriam teko pagrindinis vaidmuo darant visame pasaulyje vykusių diskusijų apibendrinimą, „Instrumentum Laboris“ svarbą mato ypatingame „įkvėpime“, kurį eiliniai Bažnyčios nariai stengiasi suteikti vyskupams. Jie bando užmegzti dialogą, užduoti klausimus, į kuriuos vyskupams teks reaguoti ir pateikti atsakymus.
Lietuvos žmonėms Vatikano žinių tarnyba parengė pranešimą spaudai, kuriame pristatė šio dokumento struktūrą bei keletą turinio elementų. Deja, šį pristatymą galima laikyti pavyzdžiu, kaip kalbant nepasakyti nieko. „Instrumentum Laboris“ yra radikalus dokumentas, nes pasaulio tikintieji išreiškė esminių pokyčių Bažnyčioje troškimą. Negaliu pateikti visapusiškos šio teksto analizės, tačiau pristatysiu reikšmingiausius jame formuluojamus pasiūlymus, iš esmės keičiančius Bažnyčios veidą.
Juos galima sujungti į dvi grupes. Pirmoji grupė – pasiūlymai dėl vidinės Bažnyčios tvarkos. Šiuos pasiūlymus galima suskirstyti į du pogrupius:
1) turėtų iš esmės keistis kunigo, kaip žmogaus, gyvenimo turinys. Dokumentas negaili kritikos dabartinei padėčiai, persmelktai klerikalizmo, kunigų atotrūkio nuo realaus gyvenimo, veidmainystės. Raginama iš esmės permąstyti kunigų formacijos modulius. Vis dėlto esminis siūlymas čia – naikinti privalomo pobūdžio kunigų celibatą, suteikiant galimybę priimti kunigo šventimus vedusiems vyrams (B 2.4). Galime neabejoti, kad šis pasiūlymas yra daugumos pasauliečių reakcija į pastaraisiais metais atskleistą kunigų seksualinio gyvenimo netvarką, veidmainystę ir net nusikaltimus. Per jį taip pat reiškiasi pasauliečių troškimas matyti kunigą kaip normalų žmogų, o ne kaip antžmogį, kurio pretenzija į angeliškumą baigiasi graudžiais nuopuoliais.
Vis dėlto esminis siūlymas čia – naikinti privalomo pobūdžio kunigų celibatą, suteikiant galimybę priimti kunigo šventimus vedusiems vyrams
Kitas pasiūlymas – šventinti diakonėmis moteris. Tiesa, kaip ir kunigų celibato atveju, tai nėra „kategoriškas reikalavimas“, veikiau prašymas apsvarstyti tokią galimybę. Tačiau visas dokumentas yra persmelktas pasauliečių rūpesčio suteikti moterims kur kas reikšmingesnę vietą Bažnyčios gyvenime (B 2.3). Atrodo, ėmė vyrauti suvokimas, kad Bažnyčios organizacijai trūksta iš moters prigimties kylančios psichologinės dimensijos, kad moters išstūmimas iš liturgijos bei vadovavimo instancijų buvo vienas iš Bažnyčios psichologinio skurdo ir netgi nužmogėjimo (atotrūkio nuo žmogaus prigimties) faktorių;
2) turėtų iš esmės pasikeisti sprendimų Bažnyčioje priėmimo tvarka, apribojant asmenines vyskupų galias ir suteikiant kur kas daugiau teisių pasauliečiams. Šie turėtų įgyti galimybę vertinti vyskupų veiklą, jų atžvilgiu turėtų būti sukurtas oficialus kritikos, išsakomos pasauliečių, mechanizmas. Taip pat siūloma kur kas daugiau svorio suteikti regioninėms bažnyčioms, nepaliekant galutinio sprendimo prerogatyvos vien Romai. Raginama netgi „sukurti naujas bažnytines funkcijas“, kurios nebūtų supriešintos su dvasininkų tarnyste, bet ir nebūtų jai absoliučiai subordinuotos (B 2.2).
Antroji pasiūlymų grupė – dėl katalikų bendruomenių (parapijų, organizacijų) santykių su žmonėmis, kurie yra laikomi vienu ar kitu atžvilgiu problemiškais. Čia raktinis žodis – priėmimas, t. y. išankstinių vertinančių nuostatų atsisakymas, geranoriškumas, įsiklausymas, pastanga suprasti. Dokumente ypač akcentuojamas vargšų ir emigrantų priėmimas. Tuo yra pakartojama Bažnyčios misija, akcentuota visais laikais.
Kitas pasiūlymas – šventinti diakonėmis moteris.
Tačiau „Instrumentum Laboris“ yra naujas ir reikšmingas tekstas, nes įvardija tikinčiųjų troškimą priimti iki šiol moraline arba ideologine prasme marginalizuotas žmonių grupes. Raginama apgaubti ypatingu rūpesčiu tuos, kurie buvo sužeisti pačios Bažnyčios. Turimos omenyje ir dvasininkų seksualinių nusikaltimų, ir jų autoritarinės valdžios apskritai aukos. Skatinama normalizuoti išsiskyrusiųjų ir vėl susituokusiųjų tikinčiųjų padėtį. Ten, kur susiduriama su Islamo tradicija, siūloma megzti priimančius santykius su poligaminėmis šeimomis. O Europos bei Amerikos tikintieji pabrėžia LGBTQ+ žmonių priėmimo svarbą (B 1.2).
Mano požiūriu, „Instrumentum Laboris“ apibendrinti viso pasaulio tikinčiųjų pasiūlymai išreiškia šią fundamentalią tendenciją: Bažnyčios viduje gimsta galinga iniciatyva keisti prieigą prie tiesos klausimo. Atsisakoma dogmatiškos, ekspertų rateliuose apmąstytos ir iš viršaus nuleidžiamos, konceptualiai uždaros ir visiems privalomos tiesos primetimo. Atsisakoma Bažnyčią traktuoti kaip ideologinį ir praktinį instrumentą, skirtą žmonėms valdyti. Tokio atsisakymo poreikis išsakytas daugelio 20 amžiaus teologų darbuose, bet kol kas nėra tapęs realybe.
Logiška, kad pasiūlymai vienaip ar kitaip susiję su seksualumo klausimais. Būtent skrupulingas seksualumo kontroliavimas yra veiksmingiausias žmonių valdymo įrankis, žaidžiant jų psichinėmis energijomis ir kaltės jausmu. Privertimas paklusti tam tikrai dogmatinei tiesai visada buvo jungiamas su manipuliacija seksualumu, represuojant moteris ir nurodant baustinus veiksmus bei smerktinas žmonių kategorijas. Kad įsitikintume šio manipuliavimo jėga, šiandien užtenka pažvelgti į kai kurias šariatą įgyvendinančias musulmoniškas šalis.
Dogmatinės ideologijos ir seksualumo kontroliavimo jungtis leidžia tarpti griežtai autoritarinei socialinei tvarkai, bet to kaina yra milžiniška: jai paklusdami, žmonės atitolsta nuo to, kas realiai dedasi jų sielose. Šiandien tikintieji prašo Bažnyčios pasitraukti iš šio nešvaraus žaidimo, kurio pirmoji auka – ji pati. Bažnyčia turėtų pasišvęsti žmogaus sielos realybei ir tikrų broliškų bendruomenių kūrimui.
Pasauliečiai siūlo radikaliai keisti evangelizacijos modelį, tiesą suvokiant ne kaip konceptualių idėjų rinkinį, bet kaip Kristaus asmenį, įsikūnijusį ir gyvą kiekvieno žmogaus sieloje. Tiesa (Kristus) pasirodo ne formuluotėse, o tada, kai žmogus žodžiu ar veiksmais išreiškia savo sielos gelmes: geranoriško įsiklausymo procesas yra raktas į tiesą, ne verbalinės diskusijos. Tiesa (Kristus) glūdi kiekvieno asmens viduje ir bendruomenes suburiančiuose meilės saituose.
Įgyvendinus suminėtus pasiūlymus, vyskupai ir kunigai neteks visažinystės, tiesos organizavimo bei galios monopolio.
Filosofinis ir teologinis klausimas – kaip šią tiesą užčiuopti, kaip ją išreikšti ir perduoti. „Instrumentum Laboris“ išsakyti pasauliečių pasiūlymai Bažnyčiai bus prasmingi tik tada, kai bus keliami kartu su tiesos sampratos klausimu. Mano nuomone, centrinę vietą šiuose svarstymuose turės užimti tiesos kaip psichologinės / dvasinės praktikos suvokimas, kuris keis tiesos, kaip loginio-sąvokinio darinio, sampratą. Filosofijoje taip pat turime prieigos prie tiesos klausimo kaitą: šiandien ne vienas mąstytojas pereina nuo grynai konceptualaus racionalumo prie naratyvinio racionalumo, kur kas adekvatesnio realiai žmogaus sąmonės būsenai atpažinti ir ją išreikšti.
Įgyvendinus suminėtus pasiūlymus, vyskupai ir kunigai neteks visažinystės, tiesos organizavimo bei galios monopolio. Jie bus dvasiniai palydėtojai, padedantys žmogui išgirsti jo vidinę tiesą, sutampančią su Kristumi ir jo mirties bei prisikėlimo dinamika. Kol kas sunku pasakyti, kokius praktinius padarinius tai turėtų bendrai bažnytinei organizacijai.
Nėra aišku, ar ir kokiu mastu „Instrumentum Laboris“ išsakyti pasiūlymai bus priimti ir realizuoti. Juos svarstys vyskupai ir Vatikano paskirti ekspertai dviejose asamblėjose, kurios vyks 2023 ir 2024 m. spalį. 2024 m. pabaigoje popiežius, visa įvertinęs, priims galutinį sprendimą. Nuo jo priklausys Bažnyčios ateitis.
