Pasaulis yra persunktas blogio ir kančios. Problema neišsemiama, teoriniai jos svarstymai visada tušti. Bet bandysiu pasakyti kai ką nekasdieniško, konkretaus ir aktualaus.
Krikščioniškoji tradicija turi tokį terminą: gimtoji nuodėmė. Suprasti, ką tai reiškia, visais laikais buvo per daug sunkus uždavinys net ir teologams. Tačiau pirminė jo prasmė yra maždaug tokia: kiekvienas kūdikis gimsta su kažkokia vidine netvarka, „prigimtiniu“ polinkiu daryti blogį, sugadinti ir sugriauti, nors ieško laimės.
Augant šis polinkis tampa destruktyviu egoizmu ir žmogus, siekdamas gėrio sau, suardo ir kitų, ir savo paties gyvenimą. Egzistuoja ir kolektyviniai egoizmai, kai tam tikra grupė, kartais visa nacija, siekdama gėrio sau, ima naikinti kitas grupes. Persekiojimai, karas ir genocidai yra ryškiausi „gimtosios nuodėmės“ padariniai.
Įvairių civilizacijų mąstytojai ir guru sutaria: išorinis blogis tiek individualiame, tiek kolektyviniame gyvenime kyla iš žmonių galvose, širdyse tvyrančios vidinės netvarkos.
Tai, ką čia pasakiau, šiandien yra tapę banaliomis kalbomis. Bet ne per seniausiai mano dėmesį atkreipė natūralistinis termino „gimtoji nuodėmė“ aspektas – pats fiziologinis gimimo aktas, su kuriuo krikščioniškoji tradicija sieja nuodėmės, t. y. blogio įėjimą į žmogaus prigimtį. Pabrėžiu, čia taikysiu ne metafizinę ar teologinę, bet psichologinę prieigą. Ketinu išryškinti tik vieną blogio radimosi aspektą, o ne kaip nors išaiškinti visas jo priežastis.
Nagrinėdamas „gimtosios nuodėmės“ psichologinį aspektą, atradau kai ką, mano nuomone, mums visiems svarbaus. Taip pat prisiminiau pirminę budizmo tiesą, kuri mano akyse įgavo konkrečią ir aktualią prasmę: „Gimimas yra kančia“.
Mes suprasime pamatinį blogio ir kančios mūsų gyvenimuose elementą, kai atidžiai stebėsime, kas vyksta gimstant kūdikiui. Kartu įgausime konkrečią priemonę, kaip sumažinti blogį.
Mamos įsčiose vyko pats fundamentaliausias, koks gali būti, procesas: mūsų kūno ir sąmonės formavimas. Ten buvo šilta, saugu, mums buvo duodama visa, ko reikia, – veltui, be poreikio nusipelnyti, iš grynos meilės. Mes brendome, vystėsi vis daugiau organų ir pojūčių, sąmonė plėtėsi: motinos įsčiose kūrimas ex nihilo buvo patiriamas čia ir dabar, visiškoje konkretybėje. Nežinau, kokios yra motinos įsčiose besiformuojančio žmogaus sąmonės ribos, bet galime būti tikri, kad jis patyrė tą fundamentalią šilumą ir saugumą, kuriuos vadiname besąlygine meile ir pildymusi (čia neturiu omenyje dėl motinos prastos būklės sutrikusio nėštumo, galinčio lemti prenatalines traumas).
Tai buvo rojus. Tai – svarbu, nes tai reiškia, kad patys giliausi mūsų sąmonės pagrindai yra sudaryti iš šilumos, saugumo, kūrybos – iš meilės. Mes esame buvę Adomo ir Ievos sode, mes ten užaugome.
Bet atėjo diena, kai buvome išmesti. Netikėtai išstūmė lauk ir patekome į kontrastingą aplinką viskam, kas buvo iki tol. Staigiai dingo natūrali šiluma, poreikių tenkinimas, saugumas – nuo šiol visa tai gali būti duota arba ne. Tik ką gimęs kūdikis prarado viską, ir šis pojūtis turėjo sutapti su siaubu. Gimimas yra kančia, fundamentali trauma. Ji lemia pamatinį nesaugumo – pavojaus ir baimės – jausmą, su kuriuo turime tvarkytis visą gyvenimą.
Gimimas yra kančia, fundamentali trauma. Ji lemia pamatinį nesaugumo – pavojaus ir baimės – jausmą, su kuriuo turime tvarkytis visą gyvenimą.
Patirti tą kontrastą tarp fundamentalaus saugumo motinos įsčiose ir fundamentalaus nesaugumo gimimo metu – štai vidinės netvarkos šaltinis, mūsų gyvenimą struktūruojantis faktorius, apie kurį kalba psichoanalitikai, įskaitant Freudą. Biblinį pasakojimą apie Rojų, apie žmonijos motiną Ievą ir tėvą Adomą, apie jų išvijimą iš Edeno sodo galima psichoanalitiškai interpretuoti kaip gimimo procesą – dramatišką, nenorėtą, katastrofišką perėjimą iš visapusiškos laimės būsenos į prakaitu ir kraujų laistomą žemę. Platono idėjų pasaulis taip pat, psichoanalitiko žvilgsniu, galėtų simbolizuoti mūsų sąmonės formavimąsi motinos įsčiose, o gimimas – sielos tremtį į Demiurgo šėliojimais sukurtą fizinį varganą pasaulį.
Tačiau palikime teologiją ir filosofiją, grįžkime į mūsų kasdienį funkcionavimą taip, kaip jį aiškina psichologija.
Po gimimo visas mūsų gyvenimas yra bandymas grįžti į prarastą rojų. Ieškome meilės, šilumos ir saugumo. Tačiau jeigu gimimo metu nebuvome tinkamai nuraminti, jeigu mūsų gyvenimo pamatu tapo baimė, mes ieškosime saugumo blogį skleidžiančiomis priemonėmis. Mūsų gyvenimas bus sudarytas iš vis pasikartojančių veiksmų, kuriais vidinio nesaugumo jauseną vis iš naujo įveikinėsime susikurdami saugumo iliuziją.
Ieškosime akimirkos pojūčio, kai nurungsime silpnesnį, kai iš situacijos gausime naudos tik sau, kai likviduosime kitą žmogų, paverstą priešu, kai neutralizuosime gyvenimo sunkumus per beprasmius darbus ir pramogas, svaigindamiesi seksu, alkoholiu ir narkotikais. Neurotiškai kartosime tokias momentinio saugumo pojūčio akimirkas, naikindami save ir kitus. Visas gyvenimas dažnai susideda vien iš tokių akimirkų medžioklės.
Labiausiai paplitęs būdas pasijusti saugiam – įsilieti į minią. Tai pats žiauriausias būdas, nes minia visada yra skirta tam, kad ką nors paverstų priešu ir sunaikintų. Kito sunaikinimo aktas – tai pats efektyviausias metodas tą akimirką pasijusti nugalėtoju, taigi pasijusti saugiam. Minia (o ja gali būti visa tauta) susidaro tam, kad išsirinktų auką, dažniausiai niekuo dėtą žmogų ar žmonių grupę, ir radusi bet kokį pretekstą jį nužudytų.
Visi silpnesnieji, visos mažumos žino, ką reiškia būti auka. Kai minia vykdo persekiojimus, genocidus, karą prieš vidaus ar išorės priešus, ji jaučiasi saugi, ją sudarantys individai pasijunta saugūs, lyg grįžę į parastą rojų. Ir jeigu priešo nėra, jį reikia susigalvoti – auka gali tapti bet kas.
Būtų absurdas teigti, kad neįvykus gimimo traumai, pasaulyje neliktų blogio. Čia išryškinau tik vieną, psichologinę, apčiuopiamą ir konkrečią blogio atsiradimo priežastį, o jų yra, deja, daugybė. Taip pat būtų absurdas teigti, kad gimimo trauma visiškai nulemia mūsų gyvenimo būdą ir jau neįmanoma sumažinti blogio. Gimimo trauma nereiškia absoliutaus determinizmo. Ji nepanaikina gerųjų patirčių, gyvenimo metu gaunamų gėrio postūmių ir laisvų apsisprendimų, kuriais galima mažinti blogį – pirmiausia savyje, po to ir pasaulyje. Neturime būti gimimo traumos vergais. Įvairiomis priemonėmis galime ją pranokti, t. y. apčiuopti savyje tą motinos įsčiose veikusį sąmonės formavimo faktorių, kuris sutapo su prigimtine šiluma ir kurį šiandien vadiname meile, kuris neabejotinai veikia giliai sieloje iki šiol.
Gimimo metu kūdikis neturi patirti tokios traumos, kuri vėliau struktūruos visą jo gyvenimą.
Vis dėlto jeigu norime, kad pasaulyje sumažėtų blogio ir kančios, turime rūpintis mūsų kūdikių gimimo procesu. Gimimo metu kūdikis neturi patirti tokios traumos, kuri vėliau struktūruos visą jo gyvenimą. Gimimo akimirką jis turi būti apgaubtas šilumos ir meilės – tokios būsenos, kuri pratęstų, kiek tai įmanoma, jo emocinę būseną įsčiose. Prie šio pasaulio kūdikis turi būti pratinamas palaipsniui, kad saugumo jausena nenutrūktų, kad baimė nepaimtų viršaus, ir čia kalbu apie pirmąsias minutes ir valandas po gimimo.
Mūsų dienomis ši tiesa yra pamažu suvokiama. Psichologai ir filosofai šia tema jau rašo disertacijas, o gimdymo vietos jau yra įrengiamos taip, kad kūdikio gimimas jam keltų kiek įmanoma mažiau baimės, kad jis būtų pasitiktas su jaučiama meile, fizine ir dvasine šiluma, kurią skleistų mama, tėtis, kiti gimdymo procese dalyvaujantys žmonės. Tai teikia vilties. Galbūt daugybę mūsų kančių galima bent iš dalies paaiškinti tuo, kad ištisus šimtmečius, ir dar XX amžiuje, tai nebuvo suprantama.
