Rusijos visuomenė yra traumuota, psichologiškai sutrikusi, kriminogeninio mąstymo. Pralaimėjusi karą prieš Ukrainą ir nepajėgianti kariauti toliau, Rusija nukreips agresiją prieš save pačią. Mūsų tai neturėtų guosti. Tai bus problema visam pasauliui.
Tokią diagnozę ir scenarijų perša psichologinė Rusijos visuomenės analizė. Kaip ir daugybėje kitų visuomenių, joje veikia projekcijos mechanizmas, tačiau pasiekęs tokį mastą, kokį istorijoje pasiekdavo tik pačios destruktyviausios visuomenės ir kuris žada jos pačios žūtį.
Kas yra psichologinis projekcijos mechanizmas? Stipresnį ar silpnesnį vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu jį patiriame individualiai kiekvienas. Turime ydų ir savybių, kurių nekenčiame, esame padarę veiksmų, dėl kurių jaučiame kaltę ar gėdą. Nutinka, kad šią trikdančią asmenybės dalį atsisakome pripažinti, nustumiame ją, kaip sakytų Jungas, į šešėlį, į pasąmonės užkulisius.
Iš ten jau nesąmoningai projektuojame nepageidaujamas savybes į kitus žmones, dažniausiai į savo artimuosius ar į kokias nors socialines grupes. Matome juos kaip blogus, traktuojame juos kaip visų asmeninio ir socialinio gyvenimo problemų šaltinius, kaip priešus. Imame su jais konfliktuoti, raginti susidoroti, nė neįtardami, kad taip puolame nekenčiamą savo pačių šešėlį, nepripažintą asmenybės dalį, o pasirinktos aukos čia tėra niekuo dėti žmonės. Sutvirtiname šį melą, prisidengdami moralinėmis ir religinėmis vertybėmis, kurios šiuo atveju yra netikros. Žymus filmas „Amerikos grožybės“ (American Beauty) puikiai parodo projekcijos mechanizmo absurdiškumą ir pavojingumą.
Vis dėlto šis mechanizmas žmogui neša tam tikrą naudą. Tai apsaugos mechanizmas. Jis apsaugo žmogų nuo savidestrukcijos, nes jeigu būtų priverstas pripažinti jį trikdančią asmenybės dalį, to nepakeltų. Galbūt nusižudytų, galbūt išprotėtų. Tačiau galbūt atvirkščiai – išgytų. Akistata su savimi gali žmogų įvesti į rimtą egzistencinę krizę, kurios metu išmokstama save pamilti, priimti, integruoti visa, kas bloga. O jau tada sąmoningai spręsti problemą, jeigu, žinoma, prieš tai trikdę dalykai išties yra problema, o ne, kaip dažnai būna, tik laikyti problema. Jeigu žmogus nustoja save neigti ir jam pavyksta priimti save visą, jis pradeda gyventi tikriau, užmezga santykį su savastimi. Jis gyja, o neigtas savybes dabar gali, jei to reikia, koreguoti sąmonės šviesoje.
Analogiškas psichologinės projekcijos mechanizmas veikia ir kolektyviniu, tautos ir nacijos, lygmeniu ir netgi labai stipriai. Rusija – charakteringas pavyzdys. Rusijos visuomenė nepriima savęs tokios, kokia yra. Ji įvykdė per daug nusikaltimų prieš save pačią ir kitas tautas, joje susitvenkė per daug nepripažinto blogio, ji pernelyg traumuota. Nevardysiu gausybės prievartinių aktų, kuriuos daugmaž visi žinome iš jos istorijos nuo Ivano Žiaurojo „opričninos“ iki Putino nusikaltimų. Visa ši istorija buvo lydima pasakų, kuriuos Rusijos visuomenė kūrėsi apie įsivaizduojamus priešus: nuo Katalikų Bažnyčios, vadovaujamos „šėtono-popiežiaus“, iki Vakarų imperialistų, vadovaujamų JAV.
Rusijos visuomenė nepriima savęs tokios, kokia yra. Ji įvykdė per daug nusikaltimų prieš save pačią ir kitas tautas, joje susitvenkė per daug nepripažinto blogio, ji pernelyg traumuota.
Sovietų Sąjungoje ir šiandien vėl tarpsta pasaka apie ją puolančius fašistus, kuriuos įkūnijo naujas priešas – Ukraina. Ir šiai visuomenei racionaliai neišaiškinsi, kad tas fašistas – tai juk realiai ji pati. Projekcijos mechanizmo veikiamam subjektui, ypač jei tai – visa visuomenė, racionalumas negalioja. Kad grupuotė „Wagner“, kadyrovcai ir beveik visa Rusijos kariuomenė, kad Putino partijos jaunimo organizacijos ir propagandistinė melo mašina, kad beveik visa, kas šiuo metu vyksta Rusijoje, nuo įstatymų leidybos iki kultūrinių renginių, nuo masinės didybės manijos iki mokslinių tyrimų panaudojimo, atitinka šlykščiausias fašizmo tendencijas – to rusų visuomenė kol kas tiesiog negali suvokti. Nes joje tarpstantis blogis yra suprojektuotas į kitas su šiuo blogiu nieko bendro neturinčias tautas ir bendruomenes.
Psichologinis projekcijos mechanizmas yra apsaugos mechanizmas, saugantis ligonį nuo pakrikimo. Rusijoje jis realizuojasi todėl, kad jos visuomenė iki šiol nėra pasiruošusi įeiti į akistatą su pačia savimi, prisiimti atsakomybę už per istoriją padarytus nusikaltimus. Jei staiga ji būtų priversta išvysti savo blogį, pakriktų. O haliucinacijos apie priešus, priešingai, išlaiko jos pusiausvyrą, konsoliduoja ir duoda jėgų, kaip narkomanui duoda jėgų nauja dozė. Vieną dieną tai baigsis. Tada ją ištiks baisi krizė. Ukraina yra Rusijos, šio psichinio ligonio, pabaigos pradžia.
Evangelijose randame pasakojimą apie demono apsėstą žmogų Geraziečių krašte (Mk 5, 1-20). Prieš išvarydamas demoną, Jėzus paklausia jo vardo ir gauna atsakymą: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug.“ Pasak antropologo René Girardo, ta gausybė demonų, apsėdusių nelaimėlį, yra Geraziečių visuomenės nepageidaujamų ir nepripažintų savybių, ydų, blogų darbų projekcijos į vieną pasirinktą žmogų, tapusį atpirkimo ožiu. Žmogus neturėjo jėgų pasipriešinti šiam klaikiam procesui ir buvo išvarytas, kankinosi, „klykavo ir žalojo save akmenimis“.
Tai leido geraziečiams jaustis teisiems, neturintiems ydų, konsoliduotis: įvykusi projekcija paslėpė realybę nuo jų pačių akių. Apsėstasis yra anas, ne mes. Taip jie galėjo ramiai tęsti savo nusikalstamą gyvenimą, nekamuojami neteisingumo pajautos, įsivaizduodami gyveną moraliai ir tinkamai Dievo akivaizdoje.
Jėzui atėjus ištaisyti neteisybės ir išvarius demonus, apsėstasis tapo sveiku žmogumi. Kitaip tariant, atėjo diena, kai jis atsisakė būti geraziečių projekcijų auka. Geraziečiai „išėjo pažiūrėti, kas atsitiko. Jie ateina prie Jėzaus, mato sėdintį demonų apsėstąjį – tą, kuris buvo turėjęs Legioną, – apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė“. Juos apėmė baimė, nes gydančiuoju Jėzaus veiksmu buvo nutraukta projekcija. Geraziečiai neteko atpirkimo ožio, savo ydų projekcijos objekto. Tai reiškia, kad jie buvo įvesti į akistatą su savimi, tokiais, kokie yra iš tiesų. Ir juos apėmė baimė.
Evangelijos nutyli, kaip geraziečiai sprendė akistatos su savimi sukeltą krizę. Ėmė save naikinti? Išmoko prisiimti atsakomybę ir tapo išties moralia, gera bendruomene? Istorijoje buvo įvairių atvejų.
Ukraina atsisakė būti Rusijos visuomenės ydų projekcijos objektu ir ėmė gintis. Neabejotina, kad karą ji laimės. Rusijos kariuomenė bus išstumta iš visų okupuotų teritorijų. Kas dėsis su Rusijos visuomene tada?
Pralaimėjimas Ukrainai ir konstatavimas, kad jokie fašistai neatėjo jų sunaikinti, lems projekcijos pabaigą, sukels Rusijos akistatą su savimi pačia. Pamačius savo padarytus nusikaltimus, Rusijos visuomenės laukia aštri psichologinė krizė. Kaip ji ją spręs? Ateities nežinome. Tačiau man nesitiki, kad ši visuomenė ją spręs taip, kaip tai darė vokiečiai po Antrojo pasaulinio karo, palaipsniui prisiėmę atsakomybę už savo padarytą blogį ir daugmaž tapę sveika ir moralia tauta.
Pamačius savo padarytus nusikaltimus, Rusijos visuomenės laukia aštri psichologinė krizė.
Skirtingai nuo Vokietijos, Rusija yra pernelyg silpna savo kultūra, filosofija, dvasia, t. y. savirefleksijos pajėgumais. Deja, dostojevskiai, čechovai ir rachmaninovai yra tik išimtys, patvirtinantys taisyklę: Rusijos visuomenės jos genijų kūryba nėra pakankamai persmelkusi, kur kas didesnį poveikį jai daro ne tų genijų kūryba, o jų aprašytos ir niekaip neišgydomos traumos, polinkis naikinti.
Pralaimėjus karą Ukrainai ir nutrūkus šį karą sukėlusiai savo ydų projekcijai, Rusijos visuomenė akistatos su savimi, bent kol kas, nepakels. Tai reiškia, kad kils naujos projekcijos, rasis nauji atpirkimo ožiai ir nauji priešai. Pralaimėjimas Ukrainai lems, kad Rusija bus per silpna bent kuriam laikui pradėti naują karą prieš kitas šalis. Todėl tie priešai bus vidiniai. Rusijoje yra daug grupuočių ir kariuomenių, kurios skelbs viena kitą blogio įsikūnijimais, projektuodamos vienos į kitas savo pačių ydas. Rusijos laukia žiaurus pilietinis karas.
Tarptautinė bendruomenė turi ruoštis vidinei Rusijos griūčiai. Svarbiausias ir neabejotinai sunkiausias uždavinys yra atominio ginklo nusavinimas, nes pokarinio chaoso apimtoje Rusijoje šis ginklas kels pernelyg didelį pavojų žmonijai. Galbūt čia ir glūdi priežastis, dėl kurios Vakarų šalys delsia suteikti Ukrainai tiek ginklų, kad karą ji laimėtų greitai.
