Pasirodė nauja Andrea Riccardiʼo knyga „Bažnyčia dega. Krikščionybės krizė ir ateitis“. A. Riccardi – Italijos istorikas ir politinis veikėjas, ryškus katalikų lyderis pasaulietis. 1968 m., būdamas 18 metų, įkūrė Šventojo Egidijaus bendruomenę, šiandien 74 pasaulio šalyse vienijančią apie 60 000 narių, kovojančią prieš skurdą ir už taiką.
A. Riccardi žinomas kaip originalių skurdo įveikimo metodų bei taikos įgyvendinimo priemonių kūrėjas. Jis – gerbiamas Italijos politinis veikėjas, ministras Montiʼo vyriausybėje (2011–2013 m.), o šiais metais buvo vardijamas kaip vienas realiausių kandidatų į Italijos prezidento postą.
A. Riccardiʼo knyga „Bažnyčia dega“ yra dramatiška ir realistiška Katalikų Bažnyčios Europoje padėties analizė. Ji prasideda 2019 m. įvykusio Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisro meditacija. Čia degė ne tik kultūrinis paveldas – sudegė tradicinė Bažnyčios struktūra, veikimo metodai, mentalitetas, įvaizdis.
Bažnyčia, politinio poveikio priemonėmis struktūruojanti visuomenės moralę ir kultūrą, daugiau neegzistuos. Jos politinis-moralinis autoritetas galutinai sužlugo, į viešumą iškilus jos veidmainystei, kurią ryškiausiai įkūnijo kunigų pedofilija bei amoralūs žaidimai politine galia.
Vis dėlto A. Riccardi tiki: Katalikų Bažnyčios sudegimas yra naujos Katalikų Bažnyčios gimimo aktas. Mes būsime liudininkai Fenikso, išnyrančio iš pelenų, prisikėlusios ir naujais pagrindais (nors pagrindas visada tas pats – Kristus ir Jo Dvasia) besiorganizuojančios Bažnyčios. Autorius remiasi ortodoksų teologo Aleksandro Menio, nužudyto 1990 m. KGB užsakymu, intuicija ir vizija, pasak kurios „Krikščionybė dar tik prasideda“ (vienos iš Menio knygų pavadinimas).
Apmąstydamas Bažnyčios žlugimo priežastis, A. Riccardi remiasi kitu Bažnyčios istoriku prancūzu Jeanu Delumeau, kuris dar 1977 m. išleido knygą „Ar krikščionybė mirs?“. Šis katalikų mąstytojas ragino Bažnyčios nesėkmės mūsų laikais motyvų ieškoti ne tiek „degradavusioje visuomenėje“, kiek netinkamuose, netgi amoraliuose metoduose, kuriuos Bažnyčia šimtmečiais taikė auklėdama šią visuomenę.
Bažnyčia, politinio poveikio priemonėmis struktūruojanti visuomenės moralę ir kultūrą, daugiau neegzistuos.
Čia įvardysiu tik vieną iš šių metodų, ko gero patį ryškiausią, nes net ir mano studentai, iš esmės jau nieko apie krikščionybę nežinantys, šį metodą mini kaip bendrą Bažnyčios jiems iki šiol daromą įspūdį. Bažnyčia instrumentalizavo mirtį, t. y. siekė valdyti žmonių gyvenimus, žaisdama metaforiniais saldaus „rojaus“ ir smala tekančio „pragaro“ įvaizdžiais, kuriuos vertė priimti ne kaip metaforas, bet kaip realybę.
Pasak J. Delumeau, taip gimė „baimės pastoracija“, bene pagrindinė Bažnyčios auklėjimo varomoji jėga. Kad Bažnyčia tik žadina baimę pakliūti į pragarą – štai tokį Bažnyčios vaizdą man iki šiol kartoja studentai, nepaisant intensyvių katalikų pastangų jo atsikratyti. Ši pastoracija yra svarbus motyvas, vis labiau išsilavinusiai Europos visuomenei galiausiai atmetant Bažnyčią.
Šiuolaikinės Bažnyčios Europoje pastangos keisti padėtį kol kas atrodo beviltiškai. 1969 m. tuomet jau plačiai žinomas teologas Josifas Ratzingeris, būsimas Popiežius Benediktas XVI, išsakė milžiniško populiarumo sulaukusią mintį: ateities Bažnyčia bus nedidelė, veiks sekuliarizuotos visuomenės paraštėse, tačiau išgyvens ir naują evangelizacijos bangą pradės nedidelių bendruomenių, pasižyminčių išskirtiniu kūrybiškumu, dėka.
Pasak A. Riccardiʼo, ši mintis iš esmės nepasiteisino. Nuo 1970 m. ir ypač Jono Pauliaus II pontifikato laikais Bažnyčioje iš tiesų ėmė rastis ir populiarėti daugybė naujo tipo bendruomenių – nuo charizmatikų iki Kristaus Legionierių. Tačiau jos nepasižymėjo jokiu išskirtiniu ir sveiku kūrybiškumu. Priešingai, daugelis ėmė kartoti Bažnyčios tradicijoje kadaise veikusias, tačiau šiandien mirusias teologines ar dvasines praktikas, kartais nevykusiai bandydamos jas taikyti šiuolaikiniam žmogui (Šventojo Jono kongregacijos pavyzdys yra tipinis).
Ne viena jų įgavo sektantiškumo bruožų ir tapo uždaromis sueigomis, kuriose buvo žalojami žmonės, taip pat ir seksualinio išnaudojimo prasme (charakteringas pavyzdys – Kristaus Legionieriai, kurių įkūrėjas Marcialis Macielis Degollado prievartavo vyrus ir moteris). Prisipažinsiu, šiandien įtartinai žiūriu į „naująsias“ bendruomenes: jau įpratau ten pastebėti nesveiko konservatizmo šventyklėles, kuriose „prieglobstį“ randa asmenys, tiesiog bėgantys nuo savo psichologinių problemų.
A. Riccardi daug vilčių deda į Pranciškaus pontifikatą, į šio popiežiaus nurodytas Bažnyčios atsinaujinimo gaires, pačioje pontifikato pradžioje išdėstytas dokumente „Evangelijos džiaugsmas“ (Evangelii Gaudium, 2013). Tačiau Pranciškaus programa taip ir liko užuomazgose. To priežastis – daugumos Europos vyskupų konferencijų nenoras keistis, bandymas išgyventi senojo mąstymo kategorijomis, kaip liudija buvusio Liono arkivyskupo kardinolo Barbarino elgsena pedofilijos skandalų akivaizdoje arba Lenkijos Bažnyčios pastangos išlaikyti įtaką visuomenei lobistiniu politiniu veikimu.
Bažnyčia instrumentalizavo mirtį, t. y. siekė valdyti žmonių gyvenimus, žaisdama metaforiniais saldaus „rojaus“ ir smala tekančio „pragaro“ įvaizdžiais, kuriuos vertė priimti ne kaip metaforas, bet kaip realybę.
Kaip ypač pavojingą Bažnyčios ateičiai klystkelį, kuriuo eidama ji stipriai apsunkintų savo galimybes atgimti, A. Riccardi nurodo „nacionalkatalikybę“. Šios pakraipos atstovai tik ką laimėjo rinkimus Italijoje, o kitose šalyse (Prancūzijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, galima paminėti ir Lietuvą su „šeimos maršais“) jie sudaro sąjungas su kraštutinių dešiniųjų pažiūrų nacionalistais. Tai – katalikų desperacijos išraiška, kylanti stebint šiuolaikinio pasaulio evoliuciją, vertybių kaitą, kurios prasmės jie nesugeba suvokti ir spontaniškai griebiasi banaliausios ir beviltiškiausios išeities – praeities gaivinimo.
Tai – iš anksto pasmerktas, bet labai pavojingas bandymas. Iš tiesų, katalikai čia klimpsta į nacionalistų jiems paruoštus spąstus: pasinaudodami „tradicinių katalikiškų vertybių“ lozungu, kraštutiniai dešinieji prisivilioja katalikus, laimi rinkimus, o po to vykdo nuožmiausią antikrikščionišką ir antidemokratišką politiką, kuri baigiasi vidiniais konfliktais ar išorės karu (Trumpo, Bolsonaro, Putino pavyzdžiai turėtų priversti susimąstyti).
Pasisakydamas prieš tradicionalizmą, A. Riccardi neneigia tradicijos. Jo akimis, tradicijos vertė yra neįkainojama ir lemia ateities galimybių kūrimą. Tačiau reikia mokėti ja naudotis. Analizuojant emocingą Prancūzijos bei visos Europos visuomenių sujudimą, kilusį degant Paryžiaus katedrai, tampa aišku, kad prancūzų (ir europiečių apskritai) sąmonėje yra išlikusi meilė religiniam ir kultūriniam istorijos palikimui, nors ta meilė ir yra slepiama po indiferentiškumo ir priešiškumo kauke, kurios susidarymo priežastį jau paminėjome (baimės pastoracija, trukdanti mylėti).
Tai reiškia, kad europiečio sąmonės gelmėse krikščionybė vis dar yra ir turbūt dar ilgai bus ta instancija, iš kurios tikimasi, kad ir pusiau sąmoningai, gyvenimo gairių. Blogiausia Bažnyčios elgsena šioje situacijoje – raginimas kartoti senus moralinius-politinius modelius ir „tradicinę“ prieigą prie žmogaus realybės, kuri šiandien yra radikaliai kitokia. Tai reikštų dar likusių vilčių, europiečių dedamų į krikščionybę, išdavystę ir visišką krikščionybės savidestrukciją.
Būtina suprasti, kad krikščioniška tradicija nėra praeityje galiojusių teorinių pažiūrų, vertybinių sistemų ir sociumo organizavimo modelių rinkinys, iš kurio privalėtume kažką išsirinkti ir pakartoti šiandien. Ši tradicija yra gyvybinės ir dvasinės žmonijos energijos (tikintiems krikščionims tai – pats Kristaus asmuo) istorinė plėtotė didžių žmonių veiksmuose, teologiniuose diskursuose, meno kūriniuose. Tai ją, giliai rusenančią apanglėjusioje sąmonėje, pajuto europiečiai, žvelgdami į degančią Paryžiaus katedrą. Tik ją užčiuopus, įmanomas atgimimas.
Kiekvienai naujai kartai tradicijoje pulsuojanti gyvybė duoda impulsus kurti naujas gyvenimo formas. A. Riccardi yra įsitikinęs, kad krikščionybė gaus novatorišką kūrybinį impulsą, kaip tai vyko visais sunkiausiais jos gyvenimo laikotarpiais. Tokie impulsai ryškiausiai rodėsi didžiųjų Bažnyčios reformatorių ir mistikų veikloje: A. Riccardi nagrinėja šventųjų Benedikto, Pranciškaus ir Klaros Asyžiečių, Vincento Pauliečio, Teresės Avilietės ir kitų mistikų pavyzdžius. Jie pasižymėjo genialu protu, bet ypač kūrybiškumu ir drąsa, nes reformuodami Bažnyčią turėjo į jos gyvenimą įskiepyti tai, ko ten nebuvo. Apie tai ir turėtų mąstyti Bažnyčios nariai, o ne rypuoti dėl visuomenės sugedimo.
Nuo savęs pridėčiau, kad čia paminėta „baimės pastoracija“ ilgus metus sėkmingai funkcionavo todėl, kad įvairiais vaizdiniais sukeldama baimę ją mokėjo malšinti įsakymais bei prievolėmis ir pagyromis už jų vykdymą. Tai buvo manipuliacija baime, tuo pat metu teikianti saugumą. Saugumo poreikis yra pamatinis.
Antropologai patvirtins: žmogaus prigimties dugne įrašytas nesaugumo jausmas yra užglaistomas susiliejus su minia, kuri susidaro nurodant tikrą ar išsigalvotą priešą (kitokius žmones, kitas šalis) ir jį sunaikinant. Šis mechanizmas ėjo išvien su „baimės pastoracija“. Krikščionybė atgims tik atsikračiusi šių niūrių žmogiškos prigimties schemų ir radusi būdų saugumą užtikrinti visai kitokiais, taip pat iš prigimties kylančiais artimo meilės veiksmais, apie kuriuos konkrečiai kalba Popiežius Pranciškus, pavyzdžiui, enciklikoje Fratelli tutti. Ši kryptis sukurtų sąlygas gimti kažkam radikaliai naujam Bažnyčioje ir žmonijoje.
