Bažnyčią vėl krečia skandalai. Jie nestebina tų, kurie žino kunigų psichologiją ir intymų gyvenimą, bažnytinę organizaciją, dvejopus standartus, pagaliau – krikščioniškąją teologiją ir jos istorinę evoliuciją. Tai, dėl ko šiandien taip intensyviai piktinamės (kad kunigai nesilaiko celibato, kad tarp jų stebinamai didelis homoseksualių vyrų skaičius, kad nereti pedofilijos atvejai), egzistavo nuo viduramžių.
Bet apie tai žinojo tik tie, kurie pažino Bažnyčios virtuvę. Reikėjo sulaukti 21 a., socialinių tinklų atsiradimo, kad apie tai sužinotų visi.
Paviešinus Vilniaus arkivyskupijos kanclerio nuodėmes ir pasitikėjimo nesukėlusią kurijos reakciją į jų sukeltą padėtį, pasipylė komentarai, vienijami klausimo: ko nepadarė Bažnyčia, ką ji privalo daryti, kad tokių dalykų daugiau nebūtų? Komentarai gana šabloniškai reiškiasi dviejų tipų reikalavimais.
Pirmiausia prašoma adekvataus psichologinio ir dvasinio kunigų ugdymo. Antai publicistas Aurimas Marijus Juozaitis ragina praktikuoti maldos gyvenimą, krikščionišką meditaciją, dorybes. „Neįsivaizduoju, kaip kasdien nuoširdžiai besimeldžiantis ir Dievo žodį medituojantis žmogus galėtų daryti (ar bent domėtis) pornografiniais dalykais!“ – viltingai rašo jis. Jam antrina kunigas Viktoras Ačas, papildomai akcentuodamas žmogiškosios kunigo dimensijos formaciją seminarijose, psichologinio atsparumo ugdymą vienišiaus gyvenimo sąlygomis, pozityvius santykius su parapijiečiais, kitais kunigais, vyskupu.
Nuostabūs raginimai. Tačiau nei malda, nei troškimas praktikuoti dorybes, nei gražūs santykiai su kitais žmonėmis nepadės, kol žmogų bus persmelkusi kokia nors jo asmens struktūrą darkanti problema. Katalikų kunigų atveju, ši problema yra priverstinis celibatas.
Yra ypatingą dvasinį polėkį jaučiančių vyrų ir moterų, kurie sugeba psichologinę seksualumo energiją paversti galinga meile visiems žmonėms. Tačiau jie, laisvai ir sąmoningai besirenkantys celibatą, yra reti. Maniau, tokių pažįstu. Paaiškėjo, kad klydau net labai ryškių asmenybių atvejais (prisiminkime šv. Jono kongregacijos įkūrėją Marie-Dominique‘ą Philippe‘ą, „Meilės židinių“ (pranc. „Foyers de charité“] įkūrėją Georges‘ą Finet, kardinolą Jeaną-Pierre‘ą Ricardą ir daugybę kitų).
Pasitaiko aseksualių vyrų ir moterų: jiems nereikia rinktis celibato, būti vienišiumi yra jų prigimtis, o seksualiniai aktai jiems veikiau kelia kančią. Ar tik juos šventinsime kunigais, sukurdami situaciją, apie kurią savo feisbuko sienoje gegužės 26 d. užsiminė Simonas Bendžius: „Tegu Bažnyčia Lietuvoje tampa maža ir nereikšminga, tegu joje lieka vos 10 dorų kunigų. Ir tai nebus blogas scenarijus.“
Arba Bažnyčia į kunigystę šventins tik aseksualius vyrus, arba ji privalės naikinti privalomą celibatą. Kitaip turėsime taikstytis su kunigų veidmainyste. Kitaip turėsime psichologinių problemų turinčių, su vidinėmis įtampomis nesusitvarkančių, neretai neurotikais tapusių kunigų, pasižyminčių spontaniškomis ir iškreiptomis seksualumo išraiškomis. Geriausiu atveju, turėsime kunigų, kurie gyvens visavertį meilės ir seksualinį gyvenimą su savo drauge (-u), tiesiog numoję rankas į oficialias normas. Tokių kunigų yra daug. Beje, jie gali būti puikūs sielovadininkai.
Arba Bažnyčia į kunigystę šventins tik aseksualius vyrus, arba ji privalės naikinti privalomą celibatą. Kitaip turėsime taikstytis su kunigų veidmainyste.
Poreikis mylėti ir seksualumas nėra žaidimas. Pareikalauti iš vyro ar moters tiesiog juos eliminuoti yra sąmonės žalojimas, kuris neišvengiamai baigsis gyvenimo netvarka. Puikiai žinau, kas yra jaunatviški pasiryžimai, malda, dorybės, meditacija, Jono Pauliaus II „kūno teologija“ ir visi kiti seksualumą sublimuoti žadantys dalykai. Ilgainiui jie neveikia. Vyrui ir moteriai reikia seksualinio gyvenimo. Dažnai jis būna komplikuotas, bet jį tiesiog uždrausti yra viena pavojingiausių komplikacijų.
Mano cituoti A. M. Juozaitis ir V. Ačas pripažįsta, kad jų siūlomos priemonės neišsprendžia visos problemos. Jie tyli apie tai, ko reiktų daugiau. Lietuvos katalikai, ypač kunigai, bijo kalbėti apie celibato problemą: vyskupai baus.
Užsiminus apie vyskupus galime aptarti kitą, dar masyvesnę, reikalavimų Bažnyčiai seriją, girdimą kilus skandalui. Vyskupai privalo susekti, sužinoti, su kuo miega kunigai, o tada juos išmesti. Antai kunigas V. Ačas ragina tam pasitelkti šeimininkę, kurios etatą būtina grąžinti visose klebonijose. Ir valgyt pagamintų, ir dorą elgesį pasergėtų. Jis taip pat ragina prisiminti 2005 m. išėjusią Vatikano direktyvą, neleidžiančią į seminarijas priimti homoseksualių vaikinų, ir apgailestauja, kad gėjai vis tiek į seminarijas stoja, o vadovybė nesugeba jų susekti.
Verta užduoti klausimą, kildavusį visais laikais ir visada slopintą, kodėl homoseksualūs jaunuoliai taip aktyviai renkasi kunigystę. Psichologinė analizė netruktų duoti atsakymą: homofobiškose visuomenėse egzistuoja tiesioginis ryšys tarp homoseksualumo ir celibato reikalaujančių profesijų, taigi katalikų kunigystės.
Ką daro jaunuolis, kuris savyje aptinka polinkį į homoseksualumą ir kuris gyvena aplinkoje, nepaliekančioje jokių vilčių išgyventi šio tipo seksualumą bei kurti visaverčius jį atitinkančios meilės santykius? Ką daro jaunuolis, sąmoningai ar pasąmoningai suvokdamas, kad jo gyvenimas yra netekęs vienos stipriausių varomųjų jėgų, kad jam reikės gyventi prieštaraujant savo prigimčiai ir psichologinei struktūrai, jausti nuolatinę gėdą, kaltę, galbūt laikyti save nenormaliu ir negalėti niekam nieko pasakyti, kad visą gyvenimą teks slėpti draskančią paslaptį, vaidinti, prievartauti save patį, be perstojo teisintis artimiesiems, draugams, kolegoms ir visai visuomenei dėl nesukurtos šeimos, o galbūt, neatlaikius spaudimo, vesti moterį jos nemylint, paverčiant ir jos gyvenimą nuolatine kančia?
Tokia perspektyva sunkiai pakeliama, daugybė jaunuolių dėl to yra nusižudę, niekam taip ir nesupratus priežasties. Tačiau sąmoningai ar pasąmoningai peršasi išeitis: yra socialinė terpė, kurioje šios problemos išnyksta, yra celibato reikalaujantis ir visuomenės gerbiamas amatas – kunigystė. Homofobiškose visuomenėse katalikų kunigystė yra gelbėjimosi ratas homoseksualiems vyrams.
Homofobiškose visuomenėse katalikų kunigystė yra gelbėjimosi ratas homoseksualiems vyrams.
Jeigu Bažnyčia nepageidauja kunigų homoseksualų, ji turėtų ne tik naikinti privalomą celibatą, bet ir nustoti gyvenimą be santuokos traktuoti kaip siektiną dvasingumo išraišką. Kita vertus, šio kompromiso su dvasine teologija daryti jai jau nereikia. Slopstant homofobijai, vis labiau pripažįstant homoseksualių vyrų teisę gyventi pagal savo prigimtį, blėstant poreikiui slėptis, problema išsisprendžia savaime. Gėjai jau nebestoja į seminarijas: tai vienas pagrindinių faktorių, kodėl stojančiųjų į seminarijas skaičius apskritai drastiškai mažėja.
Tapę kunigais dėl celibato, homoseksualūs vyrai neišlaiko jo reikalavimų, kaip ir neišlaiko heteroseksualūs. Ir vieniems, ir kitiems kyla tos pačios problemos, ir visi jie kelia tas pačias problemas, apie kurias užsiminiau. Tik retais atvejais celibatas išgyvenamas kaip Dievo malonė ir iš gelmių ateinantis impulsas mylėti visus, efektyviai suvaldantis ir transformuojantis seksualinę energiją.
Gėjai jau nebestoja į seminarijas: tai vienas pagrindinių faktorių, kodėl stojančiųjų į seminarijas skaičius apskritai drastiškai mažėja.
Dauguma atvejų, kunigai randa draugą (-ę), su kuriuo (-ia) slapta išgyvena tai, ką normaliomis sąlygomis žmogus išgyvena viešai. Šie kunigai gali būti heteroseksualūs ar homoseksualūs, neretai jie atsidėję savo gyvenimo partneriui taip, kaip sutuoktiniai yra atsidėję vieni kitiems. Dažnai jie geri, psichologiškai brandūs, išmintingi sielovadininkai. Galime neabejoti, kad daugybė puikių kunigų, kuriais žavimės ir kurių dvasinės pagalbos esame sulaukę, gyvena neoficialų santuokinį ryšį su moterimi, dažnai su vyru. Mes to nežinome, nes jie priversti slėptis. Kai jų ryšys iškyla į viešumą, kyla skandalas. Tik ar tai turėtų būti skandalas? Galbūt labiau proga kelti klausimą apie privalomo celibato reikalingumą ir pasekmes?
Dabar iškelsiu sunkiausią – dvasininkų pedofilijos – problemą. Tai visai kito tipo seksualumas. Jis negali būti integruotas į visavertį tarpasmeninį meilės ryšį, nes vaikas tokiam ryšiui nėra skirtas. Priešingai, seksualiniai veiksmai, atliekami vaikų atžvilgiu, yra žalojantys ir lemiantys ilgalaikes ir sunkias traumas. Negali būti nė kalbos apie tai, kad pedofilija galėtų būti toleruojama ar net skatinama, kaip tai darė kai kurie postmoderniai nusiteikę mąstytojai 8-ajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje (Michelis Foucault, Jeanas-Paulis Sartre‘as, Simone de Beauvoir, ypač pasižymėjo toks René Schéreras ir kt.)
Pedofilija yra nusikaltimas, todėl jos dangstymas, paplitęs Bažnyčioje, taip pat. Pedofilijos keliami skandalai yra visai kitokio pobūdžio, nei sukelti celibatą pažeidusių heteroseksualių ar homoseksualių kunigų, nes jie yra pagrįsti: žalojami žmonės. Pedofilai negali būti šventinami kunigais. Juos būtina identifikuoti kuo anksčiau, tik tam kliudo vis dar pasitaikantis pedofilijos ir homoseksualumo priskyrimas tai pačiai kategorijai: ši amalgama neleidžia sukurti tinkamos pedofilų atpažinimo metodikos ir palengvina jų slapstymąsi.
Šįkart apie pedofilų identifikavimo metodiką nekalbėsiu, bet klausimą iškelsiu kitu kampu. Kunigų pedofilijos problemą turime suprasti kur kas radikaliau, nes Bažnyčioje ji – gilesnė, nei dauguma komentatorių mano. Bažnyčia nėra tik tokia vieta, į kurią kažkaip patekusius pedofilus užtektų atsekti, kaip ir visur kitur, tarkim, mokyklose. Bažnyčia yra tapusi pedofilų traukos vieta, tik dėl kitų priežasčių nei homoseksualių vyrų atveju. Kaip parodė Prancūzijoje realizuotas raportas CIASE,pedofilija tarp dvasininkų paplitusi labiau nei kitose profesinėse grupėse, dažniau ji pasitaiko tik tarp šeimos tėvų. Todėl būtina klausti ne tik apie tai, kaip atpažinti pedofilus Bažnyčioje, bet ir apie tai, kaip transformuoti Bažnyčią, kad dvasininko statusas nustotų masinti pedofilus.
Kausimas vertas atskiros studijos. Čia galiu nurodyti tik keletą elementų. Psichoanalitikai, nagrinėjantys pedofilijos reiškinį, atkreipia dėmesį į esminį jį skatinantį faktorių – patologinį poreikį manipuliuoti, jaustis galingam, net visagaliam. Kai kurie vyrai (rečiau moterys) šį galios poreikį išgyvena kaip seksualinę energiją, kuri prašosi iškrovos ypač pažeidžiamos, silpnos, visapusiškai tyros ir atsidavusios būtybės, t. y. vaiko, atžvilgiu. Vaikas ar kūdikis sužadina tokios manipuliuojančios galios potencialą kai kurių vyrų sąmonėse, kai iš jų gimsta: dažniausiai pedofilijos aktus įvykdo šeimos tėvai savo pačių vaikų atžvilgiu.
Todėl būtina klausti ne tik apie tai, kaip atpažinti pedofilus Bažnyčioje, bet ir apie tai, kaip transformuoti Bažnyčią, kad dvasininko statusas nustotų masinti pedofilus.
Kunigai – statistiškai antroje vietoje. Kodėl? Galios sąvoka čia vėl daug ką paaiškina. Katalikiškoje tradicijoje kunigas buvo paverstas antžmogiu. Jo įvaizdis – tarpininko tarp dangaus ir žemės. Kunigo asmuo – mistinės galios vieta, nes kunigas atlieka paslapties persmelktus ir kosminius virsmus išpildančius liturginius veiksmus, jis skelbia tiesą, kuria abejoti negalima. Antžmogio įvaizdis sėkmingiausiai įtvirtintas celibato. Jei būtų vedęs, šio įvaizdžio nebūtų, nes žmona ir vaikai įvestų kunigą į visiems matomų buitinių problemų ir rūpesčių grandinę, ir tai ištirpdytų tą specifinę aurą, kuri paverčia kunigą antžmogiu ir kuria nusikratyti visada siekė tikrai šventi kunigai.
Galios ir celibato jungtis pavertė kunigystės instituciją traukos vieta polinkį į pedofiliją turintiems vyrams. Antžemiškas kunigo statusas struktūriškai atitinka tai, ko sąmoningai ar pasąmoningai siekia pedofilas.
Jeigu Bažnyčia nori išspręsti pedofilijos problemą, jai teks keisti kunigystės teologiją ir „įžeminti“ kunigą, kad būtų žmogus tarp žmonių. Privalomo celibato panaikinimas tam būtų tinkamiausia priemonė. Jeigu taip pakitęs kunigo įvaizdis kai kurių akyse paverstų kunigystę ir Bažnyčią nepatrauklia, tuo geriau Bažnyčiai ir visiems žmonėms. Bažnyčia apsivalytų.
