Kai savo vaikams pasakiau, jog reikės nusipirkti kokį, anot Čigono iš „Tado Blindos“, pykšt pokšt, idant atėjus laikui, tái nebeįgaliai senatvei, kai savimi nebegalėsi pasirūpinti, galėčiau išsitaškyti kokioje žemuogių pievelėje ar laukymėje, sėdėdamas ant dūlančio kelmo. Apgaubtas to dūlėjimo generuojamo fosforo švytėjimo... Štai ir poezija, štai kaip susireikšminau.
Vaikai tik juokėsi: „Raktus nuo seifo, kuriame pagal įstatymą turėsi laikyti tą savo pykšt pokšt, tikrai būsi kažkur nukišęs, tik tau vienam (nebe)žinomoje vietoje...“. Turėjau sutikti. Greičiausiai taip ir bus. Senkanti atmintis, atminties seifas išduoda, jame ir lieka visi ginklai, raktai į dabartį. Jis ir sergi tavo praeitį nuo šiandienos, nuo realybės ir pradeda gyventi savo atskirą gyvenimą, ima skrieti savo orbita it atskira planeta, asteroidas, vizginantis degančia demoniška užmaršties uodega. Dažnai ta planeta vadinama Alzheimeriu, senatvine demencija... Tebūnie, tai tiesiog Senatvė.
Senatvė, kaip ir vienatvė, yra baisi – tuomet kelio nėra ko paklausti... Nes iš esmės jau nebėra, kur eiti, gali tik suktis it vilkelis: aplink tualetą ar vaistinę. Tų gražių senatvių esama, bet tai paprastai esti labai trumpas tarpsnis, jomis, jų pavyzdžiais vis mėgstama pamojuoti it vėliavomis, pasidalinti, daryti reportažus etc. Vis bandome orios senatvės iliuziją įsikalbėti. Kartais pavyksta. Bet iš esmės reikia pripažinti – senatvė yra negrįžtamas dūlėjimas, entropijos orgija, jos apogėjus.
Nors kažkaip nesveikai vis didžiuojamės, kad žmogaus gyvenimo trukmė vis ilgėja... Laimėjimu ar siekiamybe to nepavadinčiau. Anaiptol, tai greičiau egocentrizmas, narcisistinis noras perdirbti dar daugiau maisto produktų, pagaminti nuosavo, autorinio mėšlo ir kuo ilgiau dirginti skonio receptorius bei patirti malonumą.
Bet iš esmės reikia pripažinti – senatvė yra negrįžtamas dūlėjimas, entropijos orgija, jos apogėjus.
Tiesa, malonumas – labai gerai, bet kai žiemos sezonu kokiame Maltos viešbutyje matai krutantį anglų senukų legioną, kurie vis ropoja ir ropoja it vabalai į valgyklą, o tarpuose tarp valgymo tik gadina orą, kyla dvejopas jausmas. Senatvę gerbiu, nors ji ir baisi. Vis stebėjau ir stebiu iš toli kaip pvz. baigia išmirti vaikystės gatvė Krekenavoje, Kęstučio gatvelė... Net turėjau mintį parašyti šios gatvės romaną – neparašysiu... Abuojus esu frustruotam ir nenatūraliam jaunystės kultui.
Medicina, rodydama savo raumenis, sugeba kūną atnaujinti, apdeitinti, jo egzistavimą pratęsti, tačiau su sąmone, protu, smegenimis bei neuronais suokalbis nesėkmingas. Dėl šiuolaikinio gyvenimo būdo smegenys atrofuojasi vis anksčiau, Alzheimeris, autizmas įgauna epidemijos mastą. Į detales nesileisiu. Tuomet įvyksta tai, kas įvyksta – kojos eina, o galva paskui kojas nebespėja, arba neša visai į kitą pusę. Labai stipriai abejoju, ar yra prasmė trūks plyš ilginti tą gyvenimo, kvėpavimo, fiziologinių funkcijų trukmę. O ir mirties, jos baimės neatbaidysi, nenuvysi net ir naujais dantimis.
Praeitą savaitę visą dieną ieškojome garbaus amžiaus uošvio dantų – protezų. Patikėkite, nejuokinga. Badas jau būtų ėmęs žiūrėti į akis. Ant kojų buvo sukeltos visos specialiosios giminės tarnybos. Į orą pakelti dronai... Na, gerai, jau gerai – butas buvo tik apverstas aukštyn kojomis. Ieškota ir šaldytuve, ir unitazo bakelyje... Visgi šiame pasaulyje kartais viltis įsikūnija.
Dantis rado žmona. Jai tikrai turėjo priklausyti LRT Metų apdovanojimų nominacijos „Metų atradimas“ pagrindinis prizas. Dantys! Dantys yra viskas. Dantys yra gyvenimas, dantys yra gyvybės altorius, dantys – agresijos ir galios ambasadoriai. Nešiepk dantų, nerodyk dantų... Šiepk ir rodyk! Nors gražiausi jie mirties guoliuose, pūpsantys jau plikose, laiko išvalytose kaukolėse. Žmona dantis rado ant palangės „saugiai padėtus“ tarp medinės dėželės su vaistais ir lango stiklo. Iš lauko ta šypsena turėjo šviesti urbi et orbi... It geroji naujiena.
Kad dantys kainuoja, žino jau vaikai – pratinami. Žino, jog už iškritusį pieninį, padėtą po pagalve, pelytė būtinai atneša pinigėlį. Ir kuo aukštesnio socialinio statuso dantuko savininkas – tas pinigas vis didesnis. Į dantis investuojame be galo daug, juk visiems aišku, kad dantys – tai amžinybės, amžinojo gyvenimo pažadas, nemirtingumo iliuzija, investicija į nemirtingumą. Į burną sukišti daug pinigų – sakralu, tada jau būtinai turi juos rodyti. O kaip gi kitaip?
Jei turėčiau rolexą (tiesa, laikrodžių niekad nemėgau), ir žiemą visur vaikščiočiau trumpomis rankovėmis. Kitaip tariant, parodyk savo dantis ir aš pasakysiu, kas tu esi. Suprantu, jog dantys reikalingi, idant galėtumėm susmulkinti maistą, bet įnirtingai investuojame ir į jų estetiką, menamą grožį: lyginame vielomis, kabėmis, kapomis – formuojame it bonsus.
Kodėl „gražūs“ yra balti dantys? Tiesinam ir tiesinam, tobulinam sakandžius – čia vis tas pats noras viską ištiesinti, standartizuoti, kad joks kreivumas nebadytų akių. Menotyros ekstravagancija Laima Kreivytė greičiausiai mane suprastų... Praktinę dantų funkciją seniai išstūmė estetinė. Kai į dukros dantų podiumą sumerkėme (kai paskaičiavome) padorią mašiną... Ir jei tai nepadės karjeroje, kūryboje ir šeimyniniame gyvenime, nežinau, nežinau... Greičiausiai tikrai reikės ieškoti to pykšt pokšt. Odontologijos industrija, burnų šachtininkai ploja katučių, lobsta ir klesti.
Dantys – lakmuso popierėlis, matmuo. Greičiausiai dauguma turi savo dantų, žandikaulių rentgeno nuotraukų. Pažiūrėkite į jas atidžiai. Būtų puiki paroda, antropologinė. Jie kaip niekas kitas galėtų papasakoti visą žmogaus istoriją, kaip kito patys dantys, santykis su jais visose epochose. Juk aišku, kad kilmingųjų dantys buvo geresni (nežinau, ar šis žodis čia tinka) – valgė daugiau mėsos etc., už eilinių mirtingųjų, kurių dantys buvo labiau nudilę, panašūs į stirnų, nes nuolat turėjo malti grūdus, ropukes ir žoles... Ir iš karo kaip grobį parsinešti nukauto priešo gerus dantis buvo norma.
Yra tokia scena kino filme „Žana d‘Ark“ (rež. Luc Besson), kurioje prancūzas paėmęs į nelaisvę anglą jau ketino išsilupti pastarojo įstabius burnos padargus ir prisimatavus nešioti kaip protezus. Graži scena, nieko nepasakysi. Kadai esu girdėjęs (o ir buvo rodytas reportažas), kad vienas nagingas žemaitis sau dantis pasidarė ir susidėjo tiesiog pats. Pagarba. Ultrapatriotai, maršistai, šeimistai, propatrijonys be jokios abejonės dantis turėtų susidėti tik gintarinius. Kaip dar nesusiprato? Idėją patentuoju. Tik bėda (visi tai žinome), jog greičiausiai tas gintaras bus kastas Kaliningrado (tikrai ne Karaliaučiaus) gintaro kasyklose...
Mūsų senutė Europa, kurią kažkada gražuolę ir jaunutę pavogė baltu jaučiu pasivertęs Dzeusas ir nuplukdė į Kretą, praeitais metais savo dantis irgi rado (noriu tuo tikėti ir menki ženklai tą rodo), kokie jie bebūtų. Faktas, kad iltiniai, aštriausi, kiek padilę, bet visgi – geriau negu nieko. Tą privertė padaryti be abejo šlykštybės sklidinas, ėduonies ir parodontozės ėdamos Rusijos karas prieš Ukrainą. Turbūt neperlenksiu pasakęs, jog savo dantis, dantų protezus Europa grįždama iš gero gyvenimo baliaus buvo kažkur viaugtelėjusi į patvorį.
Dantys yra viskas. Dantys yra gyvenimas, dantys yra gyvybės altorius, dantys – agresijos ir galios ambasadoriai.
Taip dar sovietmečiu yra nutikę ir mano diedukui (taip jį vadinome, tikrai ne seneliu) – kaime grįždamas iš pasivaišinimo tiesiog išvėmė juos pakelėje. Gerai, kad kaimynystės saitai buvę tamprūs (jie dabar jau atsigauna – tuo neabejoju, matau, jog ir tvoros tarp kaimynų žemėja ir retėja) – kažkas iš kaimynų kitą dieną juos rado ir iškart atpažino, o ir ėjimo kryptis rodė, kad tai Jono Norvilo dantys. Balti it apšarmoję laukai ir plaukai. Šventa ta bendrystė ir kaimynystė.
Senatvė neturi tautybės, rasės, lyties... Stabdau save, labai jau politkorektiša, inertiška, šabloniška. Greičiausiai turi ir tautybę, ir rasę, ir lytį. Akivaizdu. Dantys taip pat. Tiesa, kolekcionuoju kaulus, kabinu sodyboje ant daržinės sienos, yra ir žandikaulių – vaikščiodamas po miškus randi visko. Nežinau, kodėl taip darau, man gražu: žalstelėję, su įtrūkiais, apnašomis... Gražus tas kaulais lėtai slenkantis laikas. O mes šiūruojame juos, tuos dantis, ir šiūruojame, kaip įmanydami bandome nuvalyti nuo jų šiandieną, gyvenimą, jo nuosėdas, kurios virsta akmenimis – kitaip tariant atmintimi.
P. S. Kaip įprasta, rekomendacija: eikite, pražiodykite savo šeimynykščius ir atidžiai apžiūrėkite jų dantis, atsiveriančius peizažus bei kanjonus. Priešais veidrodį pasižiūrėkite ir į savuosius – egzistenciniai klausimai atpuls savaime. Štai tau ir paroda. Na, jei visgi dar justumei dvasinį alkį, siūlau nužliugsėti į Vilniaus paveikslų galerijoje veikiančią Patricijos Jurkšaitytės parodą „Iliuzoriumas“. Kas gali būti pastoviau ir įtikinamiau už iliuziją?
