Vilniaus knygų, Kaziuko mugės, savivaldos rinkimai... Išgyvename intensyvų rankiotojų kultūros mėnesį. O kur dar buitis, kasdienybė, kuomet turi rinktis kiekvieną dieną: sviestą, automobilio padangas, partnerį ar partnerę, ignitį ar figmedį, takelį, idant išvengtum kamščių...
Esminis dalykas – mokėti atsirinkti, o kad tą darytum kokybiškai, neapmulkintas, žinoma, reikia turėti skonį, uoslę, išvystytą savisaugos instinktą, galų gale, pasaulėžiūrą. Ryškiai prisimenu vaikystės vasaras, kai su broliu lindėdavome tėvo išlietame betoniniame rūsyje po kaimo namu ir perrinkinėdavome pernykštes, jau sudygusias ir entropijai, puvimui spėjusias pasiduoti bulves. Jau be daigų, geros – į vieną pusę, daigai ir supuvusios – į kitą. Pasirinkimas daugiau nei paprastas. Anksčiau ar vėliau prasidėdavo supuvusių bulvių karas, bet čia jau kita istorija...
Gal visgi jau liaujamės agresyviai medžioti, maitinimosi grandinėje iš aktyvių tampame pasyviais vartotojais, rankiotojais, rinkėjais? Neva, tvaresniais, ekologiškesniais? Nors išties rankiotojai anksčiau ar vėliau (tą rodo istorija, o ir buitis) užsigeidžia pakariauti, o karas visad turi savo kvapą...
Knygos ir įkvėpimo terminalas
Iki šiol itin skeptiškai žiūrėdavau į Vilniaus knygų mugę, bambėdavau kaip neišgėręs raminamųjų. Dėl masiškumo, turginės psichologijos etc. O ir šiaip – blaivas ten negaliu (o reikia) išbūti ilgiau nei 17 minučių. Kol išgaravo iliuzijos, pretenzijos ir supratau paprastą dalyką – kad tai yra mugė, jomarkas, atlaidai, tiesiog elementarus geras turgus. Beje, man asmeniškai labiausiai patinka automobilių turgūs – ten visa žmogaus prigimtis atsiskleidžia ryškiausiai, bet apie tai kitą kartą... Tik ir dabar abejoju, ar mugė tik knygų? Žinoma, kad ne. Ir gerai.
Dūzgia ir muzikos salė – melomanų bastionas etc. Viskas gerai, bet pvz. aš, vaikučiai, šeimos būtų dar labiau patenkintos, jei šalia veiktų ir nemažas gyvūnėlių, žuvų (ir rūkytos) paviljonas, veislinių gyvūlių (nepykit – „gyvūliai“ man seniai yra tik su „ū“) ar žemės ūkio technikos paroda. Su knygele užantyje mielai pavairuočiau kombainą ar runkelių nuėmimo transporterį.
O ir būtų galima pasekti visokių pegasų ir kitų knygynų labai puikia praktika, kai tarp knygų gali rasti ir kilimą, puodų, kitų naudingų rakandų. Susisuki į kilimą Imanuelio Kanto „Grynojo proto kritiką“ su visais imperatyvais ir išdidus keliauji namo. Čia puiki proga užsidirbti kritikams, jau nekalbant apie leidyklas, nors mažosios, deja, čia nepatenka, joms tiesiog neapsimoka, o rašytojai, atidirbę darbą, sprunka lauk.
Rašytojas Liutauras Degėsys yra siūlęs, kad į mugę rašytojus įleistų nemokamai, bet kas tada pirktų bilietus? Juk ten beveik visi rašytojai. Beje, siūlyčiau mugėje rengti atvirus rašymo čempionatus, realybės šou. Visus rašytojus susodini „akvariume“ ir duodi per pusdienį parašyti esė ar kitą tekstą (be redaktorių įsikišimo. Esu įsitikinęs, jog su tam tikromis išimtimis daugelio rašytojų knygų parašo redaktoriai), bent jau diktantą... Galbūt tada rašytojų sumažėtų, o skaitytojas pamatytų, ko gerbiamas rašytojas vertas.
Tada ir knygų išsirinkimo aktas prie prekystalių būtų paprastesnis, nes regint, kaip visą savaitgalį socialiniai tinklai nepadoriai plyšo nuo rankiotojų laimikių – kas į namus partįsė didesnę knygų rietuvę, darėsi nejauku. Na, taip, pamiršau, o kur įkvėpimas?! Jis juk tuo metu rašytojo gali ir neaplankyti, bet problemą galima išspręsti – pastatyti ĮKVĖPIMO terminalą su deguonies (?) kaukėmis – įkvepi, iškvėpi, pakvėpuoji ir eini rašyti.
Rašytojas Liutauras Degėsys yra siūlęs, kad į mugę rašytojus įleistų nemokamai, bet kas tada pirktų bilietus? Juk ten beveik visi rašytojai.
Beje, seniai knygų nebeperku, tam yra bibliotekos, bet negi paaiškinsi, kad leidėjai galėtų knygas leisti tik bibliotekoms. O bibliotekas reikia maitinti – stabiliai, gausiai ir neturėtų kilti jokių dvejonių. Čia irgi elementarūs pasirinkimai – vertybiniai. Kultūros politika.
Kiek iš gyvenančiųjų aplink „Litexpo“ parodų rūmus esu girdėjęs, dėl kamščių būtent Vilniaus knygų mugės ir statybų parodos „Resta“ laukia kaip siaubo. Regis, esame knygų (bet ar skaitytojų?) ir statybininkų tauta, tad pamirškite tuos krepšinius.
Trejetukas ir rankraščių laidojimo paslaugos
Nieko negirdėjote apie „Metų knygos“ rinkimus, kuriuose šiais metais komisija į prozos kategoriją įstengė atrinkti tik tris sveikas, cepelinams ar bulviniams blynams tinkančias bulves? Koks siaubas, kaip galima? Juk knygių gentis, o labiausiai save itin gerai vertinantys rašytojai, jų neetatiniai advokatai bei neoficialūs agentai trūks plyš tikėjosi ir reikalavo penketuko! Kaip galima netenkinti lūkesčių? Likusios bulvės greičiausiai buvo sėklinės... Juk aišku, jog sėklines, pašarines ir skirtas valgymui reikia skirti.
O štai neaiškus susireikšminęs tipas, komisijos pirmininkas, pareiškęs, jog su proza Lietuvoje yra prastai, greičiausiai buvo neblaivus... Kaip gi kitaip? O visa komisija greičiausiai buvo labai pavargusi, nieko neskaitė, tesugebėjo perskaityti tik tas tris... Čia jokių abejonių.
Regis, esame knygų (bet ar skaitytojų?) ir statybininkų tauta, tad pamirškite tuos krepšinius.
Beje, noriu pasinaudoti LRT eteriu ir paviešinti, jog kuriu verslą, UAB „Nutrūkusi eilutė“, kuri teiks nepavykusių romanų, poezijos, esė rankraščių laidojimo paslaugas. Iš pradžių be abejo paslaugos bus nemokamos, už pakartotinį rankraštį, manau, jau sąžininga būtų susimokėti... Pažadu pagarbą, paminklėlį su užrašu, tarkim: „Čia ilsisi Beržo Berževičiaus rankraštis „Medinės malkos“ ar pan.
Pelkėtame Lietuvos užkampyje turiu 3,5 ha žemės – tai vietos rankraščių kapinėms užteks, o nuolatinė drėgmė rankraščius praris beregint. Tikiuosi, ši paslauga palengvins rašytojų dalią, o skaitytojams pasirinkimą. Kreipkitės. Antai, Plungės rajone, Narvaišiuose, atokiame vienkiemyje gyvenantis menininkas Juozas Laivys yra įsteigęs meno kūrinių kapines, kuriose amžino poilsio yra atgulę gyvas galas piešinių, skulptūrų, o ir personažų, rolių, tad kuo prastesnė rašytojų bendruomenė? Konkurencija visada yra gerai, juolab laidotuvių versle. Laimi tik klientai.
Krabai ir Dorianas
Kaziuko mugėje pasirinkimas paprasčiausias: imi rūkytą dešrą arba medinį šaukštą. Kaunas jau irgi pasirinko, neišrankus, ėmė ir šaukštą, ir dešrą. Du viename. Pragmatiška. Čia akivaizdžiai rankiotojų, medžiotojų visuomeninę santvarką jau kuris laikas pakeitusi daug pažangesnė feodalinė santvarka. Stabilu, švaru, gražu... Kaip galėtum atsispirti tokiam amplua? Kaunas visad turėjo skonį...
Prisipažinsiu, prieš savivaldos rinkimus, šeštadienį su bičiuliais važiavau į Kauno dramos teatrą žiūrėti, kaip kažkas yra prasitaręs – pižonų ir snobų itin lankomo, režisieriaus mega žvaigždės Roberto Wilsono spektaklio „Dorianas“. Dorianas Dorianu, ir kas tie wilsonai prieš skulptoriaus Tado Vosyliaus meno šedevrą „Tauras“, su kuriuo teko prasilenkti Kauno prieigose. Tai bent gyvūlys už 176 000 eurų iš miesto biudžeto. Pagal programą „Kauno akcentai“... Puikūs akcentai!
Taip ir toliau. Arklys su žmogum ant nugaros šalia pilies ir tauras veidrodžių karalystėje labai dera. Tik niekaip nesuprantu, iš kur toks Kauno potraukis kanopiniams gyvūnams? Juolab, kad pvz. krabai (lot. Portunus trituberculatus) yra nariuotakojai vėžiagyviai. Kadangi krabų lazdelėse nėra nė gramo krabų mėsos, tai viskas lyg ir dėsninga... Be menkiausio visuomenės, kauniečių cypt, viešų aptarimų, tik šast ir stovi švytintis dievas. Yra dievas, tai jau ir melskitės.
Kaunui jau tikrai labai gerai, ramu, o Vilnius dar kenčia... Rinkis, jei gudrus, iš dviejų fiti miti. Beje, Vilnius, žemai puolusių vaidų ramoškų... atsiprašau, angelų miestas, labiau linkęs, į šuninių (lot. Canidae) šeimos žinduolius: vilkas (nors ir geležinis), Lietuvos skalikas etc., ir visokius baziliskus, kitaip tariant vaiduoklius... Dar nežinau, ką tai galėtų reikšti. Aišku tik tiek, jog šie plėšrūs.
Visai pamiršau, Wilsonas, „Dorianas“! Deja, tokio tuščiavidurio spektaklio jau seniai neteko matyti. Norėjau išeiti jau po 10 minučių. Viskas buvo aišku: žaidimo taisyklės, estetika. Vizualu, techniškai sustyguota, na ir kas?.. Matėsi tik techninių galimybių demonstravimas ir kiek išleista pinigų. Gerai, kad teatras nenusipirko sniego gaminimo mašinos, tai ir ją būtų įjungę... „Dorianas“ – instagramas teatre, teatro instagramas. Jei pakeliui, tai pakeliui... Man asmeniškai – tuščia, hipsteriška, plika kabaretiška estetika su pretenzija į intelektualumą... Tik kas iš to? Jau legendinis dvigalvis nepraustaburnis literatūros kritikas „Castor & Pollux“ pasakytų: „ch.. v palto“. Bilietų kainas į šį spektaklį (jos ir dabar nėra mažos) reiktų kelti dar labiau. Žmonės už tuštybę turėtų mokėti labai daug... Kaip ir už krūtus automobilio numerius.
Esu pasimetęs, nes kritika, o ir žiūrovai, kiek užmatau, nepaliaujama srauja reginiui lieja ditirambus. Regis, galima būtų džiaugtis, jog egzistuoja skirtingos nuomonės etc., bet iš esmės racionali diskusija neįmanoma, nes viešoji erdvė ar socialinis burbulas, kuriame esi, uzurpuotas vieno naratyvo ir tokiais atvejais, kaip taisyklė, tenka patirti patyčias, asmeniškumų ir kompleksų diktuojamų pliūpsnių.
Deja, tokio tuščiavidurio spektaklio jau seniai neteko matyti. Norėjau išeiti jau po 10 minučių.
Man, asmeniškai, tai juokinga – kikenu ir tiek. Tokiose situacijose net kardinaliai priešingą nuomonę turintys kritikai bijo išsižioti, drumsti vandenis, pasiduoda savicenzūrai. Dėl šv. ramybės. Pasakysiu dar ir taip: (savi)cenzūra dabar daug didesnė ir rafinuotesnė nei sovietmečiu. Gal ir utriruoju, bet... Ir taip yra daugelyje meno ir nemeno sričių. Elementaraus nesusišnekėjimo, nenoro šnekėtis, baimės, kurią išaugina susisaistymas su institucijomis, tam tikra konjunktūra. Kuo toliau – tuo šiame pasaulyje nebesuprantu vis daugiau.
Jau paskelbti ir teatro apdovanojimų „Auksiniai kryžiai“ nominantai, visose kategorijose apvalūs penketukai... Šaunuolė komisija. Dirbo. Svarbu tik, kad tie auksiniai kryžiai nevirstų ausiniais kokybės antkapiais bei auksiniais unitazais.
Beje, kažin ką pasakytų pabudęs ir pusnyje stirksantis barsukas, besidairantis saulės ir šilumos? Apie mūsų pasirinkimus, pasirinkimų kokybę, kuri iš esmės ir pasako, kas esame, atspindi gatvę, visą visuomenę, kaip tas Kauno veidrodinis „Tauras“.
P. S. Teksto pabaigoje paprastai rekomenduoju parodą. Šįkart visgi raginčiau lįsti į mišką, ten parodos keičiasi dažnai, o pavasarėjant – itin. Reikia tik stebėti. Paukščių filharmonijos sezonas dar neįsibėgėjo, bet apšildantis paukštiškas ale Philipo Glasso ar Steveʼo Reicho minimalizmas jau tikrai glosto ausis. O gyvybės, vitališkumo, kurio visiems mums linkiu, ten apsčiai. Tiesa, pirkau 10 inkilų, porą iš kaladžių viliuos išskulpti ir pats – atnaujinti senstantį paukščių viešbučių parką pats laikas, o ir suteiks jaukumo bei dvasingumo rankraščių kapinėms.
