Ingrida Šimonytė kadencijos pradžioje pasakė, kad tiems, kuriems nepatinka jų valdžia, po ketverių metų galės išsirinkti naują. Nepraėjus trims metams ji pagrasino pati pasitraukti, jei Seimas nenubalsuos už pirmalaikius rinkimus.
Tikriausiai buvo galvojama, kad toks žingsnis leis išlaikyti populiarumą visuomenės akyse. Tačiau atlikta sociologinė apklausa rodo, kad pasitikėjimas šia partija šiek tiek sumažėjo. Apklausa daryta tuomet, kai šis skandalas dar įsibėgėjo. Dabar jis įgavo dar daugiau naujų niuansų, kurie konservatorių partijai nėra labai palankūs. Be to, artėjantys ekonominiai sunkumai gyventojų nuotaikos tikrai nepakels. Tad labai tikėtina, kad po kelių mėnesių nusivylimas šia partija bus dar didesnis.
Be to, tokie konservatorių vadovybės žingsniai įpykdė ir koalicijos partnerius. Akivaizdu, dabartinė koalicija išgyvena ne pačius geriausius laikus. Ir kas jos laukia? Ar ji gali išlikti? Vienas ją cementuojantis faktorius – tai, kad nėra alternatyvos dabartiniame Seime. Ir ji gali išlikti, jei perkrovimą padarys pati konservatorių partija. Tačiau tai jau yra didelis iššūkis pačiai partijai, o greitų spendimų tikrai nebus.
Kaip ši politinė krizė bus išspręsta, šiandien sunku pasakyti. Politikai kuria pačius įvairiausius planus. Tačiau ji tikrai bus išspręsta, net jei bus pirmalaikiai rinkimai. Ši istorija iškelia vieną labai svarbų mūsų politinės kultūros klausimą. Tai atsakomybė. Politikai gavę valdžią, įgyja ne tik galią daryti sprendimus, tačiau taip pat ir atsakomybę. Atsakomybę už savo veiksmus ir valstybę.
Ir štai šios atsakomybės labiausiai šioje istorijoje pritrūko. Visi puikiai supranta, kad artėja NATO viršūnių susitikimas, iškyla ekonominių iššūkių, tad politinė krizė niekam nėra reikalinga. Atsakingi politikai tai turėtų suprasti. Ir šis klausimas turi būti užduodamas partijoms: ar jos sugeba išugdyti savo lyderius, kurie turi tokį atsakomybės jausmą. O galbūt tai yra visos visuomenės problema? Galbūt jau pati švietimo sistema nesugeba išugdyti atsakingų asmenybių. Atsakyti į šiuos klausimus turėtų sociologai. Tačiau akivaizdu, kad be politikų atsakomybės jausmo mūsų valstybės raida bus komplikuota.
Kita šioje istorijoje išryškėjusi problema – tai pilkosios zonos. Savivaldybių tarybų nariams išmokų sistema nebuvo jokia naujiena. Apie tai jau buvo žinoma seniai, tačiau taip ir nebuvo imtasi reikiamų priemonių. Iki to momento, kai kilo nevaldomas skandalas. Blogiausia, kad dabar įtarimas metamas visiems savivaldybių tarybų nariams: ir tiems, kurie galbūt piktnaudžiavo, ir tiems, kurie buvo sąžiningi. Tokia pilkų zonų terpė yra labai naudinga, siekiant kelti politinius skandalus, tačiau ji visiškai nenaudinga tiek mūsų visuomenei, tiek mūsų valstybei. Ir galima tik retoriškai paklausti: o kiek dar tokių pilkų zonų yra mūsų viešajame gyvenime. Atsakingi valstybės valdymas sako, kad jas reikia naikinti, antraip mūsų lauks vis nesibaigiantys skandalai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
