Kinijos ambasadoriaus Prancūzijoje pareiškimas, jog buvusios sovietinės respublikos neturi jokio statuso, nes „nėra tarptautinės sutarties, kuri materializuotų jų suverenitetą“, sukėlė pasipiktinimo bangą. Ir jau buvo nesvarbu, kad oficialusis Pekinas vėliau patikino, jog tie žodžiai tebuvo tik menkas kalbos riktas.
Šie aukšto Kinijos diplomato žodžiai labai primena seniai įvairiomis progomis kartojamas Kremliaus mintis. Štai dar 2005 metais Rusijos Užsienio reikalų ministerija išplatino komentarą, kad „pripažinus sovietinės valdžios neteisėtumą Baltijos šalyse, kyla klausimas ir dėl šių šalių nepriklausomybės teisėtumo“.
Juk Lietuvos nepriklausomybę paskelbė LTSR Aukščiausia Taryba. Panašių pseudoteisinių išvedžiojimų buvo daug. Jų tikslas – Vakaruose pasėti abejones dėl Baltijos šalių valstybingumo. Anksčiau į tai nebuvo kreipiama didelio dėmesio. Tačiau nebuvo kreipiama ir į Putino kalbas apie Ukrainą. O dabar ten Rusija kariauja didelį karą, žudydama tūkstančius ukrainiečių.
Nauja yra tai, kad prie šio Kremliaus propagandinio naratyvo nusprendė prisdėti Kinijos aukštas diplomatas. Ir tai liudija vis stiprėjantį imperinį mąstymą geopolitikoje. Ryškiausias pavyzdys – tai Rusija, kuri savo imperijos atkūrimą mato kaip buvusių žemių užkariavimą. Būtent todėl Kremlius siekia sunaikinti Ukrainą. Jis nepripažįsta ukrainiečių tapatybės. Kaip nepripažįsta ir Baltijos šalių valstybingumo. Maskvos požiūriu mes esame geopolitinis nesusipratimas, kuris trukdo Rusijai pilnai kontroliuoti Baltijos jūrą.
Peršasi nelinksma išvada, kad Kinijai mažosios valstybės nėra naudingos, nes su jos tik kelia erzelį. Šioje plotmėje Kinija ir Rusija visada suras bendrą kalbą. Toks imperinis mąstymas yra ypatingai pavojingas mažoms valstybėms.
Kinija ilgus tūkstančius metų buvo imperija. Ji kitokia nei Rusija, kitokia civilizacija. Jos istorijoje buvo nuosmukių, bet ji visada atsitiesdavo. Dabar ji kartoja šį ciklą. Po to, kai XIX amžiuje buvo pažeminta, jos gyventojai buvo nualinti opiumo, po XX amžiaus žiauraus komunistinio režimo ji sugebėjo ekonomiškai sustiprėti, o viena partija išlaikė kontrolę savo rankose. Tad nieko nuostabaus, kad ji dabar siekia dominuoti pasaulyje.
Ir Kinijai geriau sekasi rasti bendrą kalbą su didelėmis valstybėmis. Pekine apsilankė ir Vokietijos kancleris O. Scholzas ir Prancūzijos prezidentas E. Macronas. Priežastis yra paprasta. Didelių valstybių ekonomikos yra žymiai labiau surištos su Kinija nei mažųjų. Mažos valstybės gali sunkiau ar lengviau kompensuoti Kinijos rinkos praradimą. Todėl jos gali ir aštriau pasisakyti prieš Kiniją. Tuo tarpu didelėms valstybėms nelengva atsikratyti ekonominių ryšių su šia Rytų galybe. Peršasi nelinksma išvada, kad Kinijai mažosios valstybės nėra naudingos, nes su jos tik kelia erzelį.
Šioje plotmėje Kinija ir Rusija visada suras bendrą kalbą. Toks imperinis mąstymas yra ypatingai pavojingas mažoms valstybėms. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad pasikartos istorija, ir imperijos praris mažas tautas. Tiesiog reikia suprasti šią naują geopolitinę tendenciją. Ir vienas iš būdų tam priešintis – tai regioninis bendradarbiavimas. Kariniai ekspertai jau seniai ir aiškiai sako, kad mūsų karinis bendradarbiavimas turi būti ypatingai glaudus ne tik su Latvija ir Estija, bet ir su Lenkija. Suomijai ir, tikėkimės, Švedijai tapus NATO nare, tokie patys glaudūs ryšiai karinėje srityje turi būti ir su šiomis šalimis. Savaime suprantama, kad negalima apsiriboti vien tik kariniais klausimais. Ekonomika, kultūra – taip pat svarbios sritys, kuriose turime bendrauti su draugiškai nusiteikusiais kaimynais. Tik tokiu būdu mūsų balsas bus ne tik girdimas, bet į jį ir įsiklausoma.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
