Rusijos tapatybė ilgus dešimtmečius buvo konstruojama skriaudos pagrindu. Buvo įtvirtinama mintis, jog visos Rusijos bėdos kyla dėl to, jog kažin kokios išorės jėgos skriaudžia rusus ir Rusiją. Ilgą laiką Rusijai pavyko ne tik pačius rusus, bet ir likusį pasaulį tuo įtikinti.
Prisiminkime, kaip Kremlius nuolat kalbėjo apie NATO keliamą grėsmę ir tuo teisino savo karinių pajėgumų stiprinimą bei telkimą. Tačiau šiandien mes akivaizdžiai matome, kad rytinis NATO flangas yra silpnai apginamas, karinių pajėgumų trūksta. O tai nutiko todėl, kad buvo pataikaujama Maskvai, nenorima jos erzinti. Tuo tarpu Kremlius nesidrovėjo militarizuoti Karaliaučiaus kraštą, telkti kariuomenę prie Latvijos ir Estijos sienų, o apie Baltarusiją net neverta priminti. Reali situacija buvo ir yra atvirkštinė – Rusija savo kariniais pajėgumais kėlė ir kelia grėsmę NATO.
Prisiminkime Putino kalbas tiek 2007 metais Miunchene, tiek prieš metus, pradedant plataus masto karą Ukrainoje jo straipsnius. Visur dominuojanti mintis – „skriaudžiama Rusija“. Putinas karą Ukrainoje irgi pateikia kaip esą istorinės skriaudos panaikinimą. Jei dar prieš metus propaganda aiškino apie demilitarizavimą ir denacifikaciją, tai šiandien tie patys Rusijos propagandos seržantai ir eiliniai aiškina, kad siekiama „susigrąžinti rusiškas žemes“, suprask, kažkada buvo padaryta skriauda Rusijai, tad dabar esą „atstatomas istorinis teisingumas“. Negana to, Vakarų pagalbą Ukrainai vertina kaip „egzistencinę grėsmę“ Rusijai. „Rusiško pasaulio“ savivokos centre yra mintis, kad visas pasaulis jiems yra skolingas.
„Skriaudos mentalitetu“ galima pateisinti nežmonišką karą Ukrainoje, grasinimus pasauliui branduoline žiema. Be to, daliai ir Vakarų intelektualų ir aktyvistų tokia Rusijos pozicija sukelia užuojautą, ir jie linkę pateisinti šią agresorę.
Prieš keletą dienų Kremlius paskelbė, kaip jie sako, „naują užsienio politikos strategiją“. Tiesą pasakius nieko naujo ten nėra. Vėl kalbama apie pavojus ir esą daromas skriaudas Rusijai, todėl atvirai formuluojama, kad Kremlius gali naudoti ir „asimetrines priemones“, t. y. pradėti karą tada, kai jie patys sumanys. Tokią politiką Kremlius vykdė jau seniai, tačiau ji buvo paslėpta po gražiais žodžiais apie taiką ir pasaulio harmoniją. Panašiai kaip sovietiniais laikais buvo kalbama apie taiką visame pasaulyje, tačiau Sovietų Sąjunga įvairiose pasaulio kraštuose skatino karinius konfliktus. Dabar jau nebeliko šios žodžių širmos.
Kremlius taip pat paskelbė, kad dislokuos branduolinį ginklą Baltarusijoje. Tai spaudimas mums, Lenkijai ir visam NATO. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad net Kinijai toks žingsnis pasirodė per drastiškas, nes ji sureagavo, teigdama, kad branduolinės šalys turėtų susilaikyti nuo atominio ginklo dislokavimo trečiosiose šalyse. Visoje šioje niūrioje istorijoje galima įžvelgti ir šviesų spindulėlį. Toks Kremliaus radikalumas gali sukelti minčių Pekine ar Delyje, kad dabartinis Rusijos režimas nėra naudingas ne tik Vakarams, bet ir šioms šalims.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
