Vienuolika pralaimėjimų iš eilės – taip atrodė rekordinis Utenos „Juventus“ košmaras, kurį komandą išgyveno iki rungtynių su Klaipėdos „Neptūnu“. Būtent pastaroji akistata leido pagaliau išbristi iš duobės ir įgyti daugiau optimizmo prieš lemiamą Lietuvos krepšinio lygos (LKL) sezono atkarpą, rašo LKL.
Nuo sausio pabaigos iki gegužės pradžios – tiek užtruko uteniškių pergalės laukimas.
„Daug dalykų sunku paaiškinti, daugeliui dalykų galima rasti pasiteisinimus. Tai buvo įvairių dalykų mišinys“, – paaiškinimą rasti bandė Paulius Valinskas.
Jis džiaugiasi, kad, nepaisant visko, išbandymus komanda atlaikė ir dabar su Laimonu Eglinsku priešakyje sieks gerinti nuotaiką prieš atkrintamąsias.
Tiesa, šiuo metu Utenos komandos situacija nėra lengva: ji žengia septinta (9-19), o ant kulnų lipa „Jonava“ (8-21) bei Kėdainių „Nevėžis“ (8-21).
„Turime galvoti apie atkrintamąsias ir tam ruoštis. Pasitikėjimo niekas neatims. Reikia mažiau šnekėti, viską rodyti aikštėje žaidimu, bet apie tai, kad galime likti už atkrintamųjų ribų, minčių nelabai yra. Reikia žiūrėti savęs, jei atrodysime taip, kaip turime, viskas bus gerai“, – pasitikėjimą rodo Utenos ekipos atstovas.
Utenos komanda jau šį vakarą žais svarbias rungtynes su „Šiauliais“.
– Pauliau, ar po pergalės prieš „Neptūną“ komandai nukrito šiokia tokia našta nuo pečių, kad pagaliau pavyko nutraukti nesėkmių seriją?
– Taip, laimėjus smagu. Gal rungtynių metu kažkiek jautėsi nervingumas, net kai turėjome plius 15, kad nepaleistume to. Faktas, laimėti smagu, bet nėra jausmo, kad atėjo palengvėjimas ir galima atsipūsti. Tikrai to nėra. Kai atėjo Laimonas, dabar dar didesnė motyvacija treniruotis, kreipti dėmesį į detales, bent jau man asmeniškai. Norisi tęsti sėkmingą seriją.
– Šios pergalės laukti reikėjo kelis mėnesius. Ar pralaimėjimai labai slėgė ir kuriuo etapu pradėjote justi didesnį nerimą, kad ši serija gali užsitęsti?
– Sakyčiau, kad tada, kai pralaimėjome visą ratą ir kai kritome prieš „Jonavą Hipocredit“ ir „Gargždus“ namie. Tada buvo visiškai prastai, supratome, kad taip nebegali tęstis. Aišku, turbūt tikėjomės asmeniškai tai išgyventi, galiu kalbėti tik už save, bet kažkur paleidome rungtynes, kažkur nepasisekė. Labai tikiu krepšinio karma, kai viską darai teisingai, tau sekasi aikštelėje, o kai priimi neteisingus sprendimus visur, tau ima nesisekti ir ant parketo. Iš tikrųjų mums tos sėkmės ėmė trūkti. Kas žiūrėjo rungtynes, matė, kad mums nesisekė, krepšinio Dievai nebuvo mūsų pusėje, nors tai nėra pasiteisinimas. Žaidėme prastai, faktas, bet ir sėkmė nusisuko lyg tyčia. Reikia tą karmą susigrąžinti, ir, tikiuosi, eisime geresniu keliu.
– Jonaviečiai lyg į pagalbą pasitelkė kleboną, gal reikėjo ir jums?
– Nežinau, visi turi savų dalykų, aš tokiais nelabai tikiu (juokiasi). Viską reikia parodyti aikštelėje, manau, gavome pozityvo pliūpsnį, pasitikėjimo, grįšime į normalias vėžes ir atrodysime taip, kaip turime.
– Sakote, kad net pirmaujant trūko užtikrintumo savimi. Ar būtent rekordinė nesėkmių serija išmušė iš uteniškių tikėjimą savo jėgomis?
– Visi skirtingai išgyvena tuos dalykus. Man atrodo, kai eini žaisti, viskas pasimiršta ir pasitikėjimas lieka toks pat. Reikia jį turėti, reikia pasitikėti komanda, nes bus neįmanoma žaisti. Buvo ne nepasitikėjimas, o jausmas, kad negalime sau leisti atsipalaiduoti. Nes buvo daug rungtynių, kur turėjome 15 taškų pranašumą – prieš „Rytą“, „Lietkabelį“, „Žalgirį“ – bet vis to neišlaikydavome. Viduje vis kirbėjo, kad negalime nė trupučio atsipalaiduoti.
– Kuri nesėkmė jautėte, kad komandai ir jums asmeniškai kirto labiausiai?
– Turbūt pastarosios 3–4 rungtynės, kur tikrai turėjome jas laimėti, visi to tikėjosi. Nemalonus jausmas, kaip akmuo širdyje, prireikė laiko jo nusikratyti. Gauni nokdauną, reikia kelių dienų, stotis ir kautis, čia krepšinis, sportas, visi turi blogų atkarpų. Nieko neprigalvosi.
– Pats treneris K. Kemzūra ne sykį įvardijo, kad jam sunku rasti tokio periodo priežastis. Ar priežasčių randate jūs?
– Daug dalykų sunku paaiškinti, daugeliui dalykų galima rasti pasiteisinimus. Tai buvo įvairių dalykų mišinys. Galbūt apie tai būtų etiškiau kalbėti po sezono, ne dabar, kai liko daug rungtynių.
– Kiek komandai persiduoda trenerio dvejojimas ir neužtikrintumas, kai jis neslėpė, kad nežino, kaip pakeisti situaciją?
– Manau, atsakomybę neša visi: ir žaidėjai, ir treneriai. Visi savotiškai išgyvena ir yra emocionalūs. Kai išgyveni tokią seriją, stengiesi kuo labiau atsiriboti nuo visų interviu, tinklalaidžių, nes kai kuriuos tai gali paveikti tik dar blogiau.
– Sakoma, kai komandos išgyvena krizes, pasijaučia vietinių žaidėjų svarba. Ar taip buvo ir „Juventus“?
– Žinoma, tų pokalbių būdavo, ir esu 100 proc. įsitikinęs, kad komandoje privalo būti vietinių žaidėjų branduolys. Nes niekas negali geriau suprasti komandos ar pralaimėjimų reikšmės miestui, žmonėms. Legionieriai vis tiek išvažiuoja, atvažiuoja, jie tai pamiršta lengviau, nors tikrai negaliu pasakyti, kad nerūpi, – rūpi. Tiesiog vietinių žaidėjų įtaka klubui yra begalinė. Kai kuriuos dalykus jie paaiškina, užveda pokalbius, kai to reikia, ypač, kai sunku ir aikštelėje, ir už jos ribų. Kartais tai gal net yra nuvertinama.
– L. Eglinskas, vos prisijungęs, stebėjosi, kad jūsų rūbinėje rado vienybę, be didesnių problemų. Kaip pavyko tai išsaugoti?
– Komandoje tikrai gero charakterio tiek lietuviai, tiek legionieriai. Gerai sutariame tarpusavyje, sakau atvirai: rūbinėje nėra jokių pykčių ar kaltinimų. Gali būti emocionalių pokalbių, bet niekada nebuvo konfliktų. Tai išlaikė mus, sakėme, kad jei pradėsime kaltinti vieni kitus, visi susiskaldysime ir bus beveik nebeįmanoma pagerinti žaidimo. Tai mus ir išlaikė iki galo.
– Ugnius Nikitinas vienam mačui buvo įmestas į ugnį, kai stojo vadovauti klubui. Kaip visi palaikėte šį jauną trenerį?
– Manau, Ugnius susitvarkė labai gerai, tikiu, kad vieną dieną jis taps labai geru treneriu. Jis perėmė vairą labai užtikrintai, žaidėme rungtynes, ir jis turėjo savų minčių, o mūsų kapitonas jam pasakė, kad tikrai juo pasitikime. Ką pasakys – tą darysime. Tą trumpą periodą jis vadovavo užtikrintai. Tikiu jo, kaip vyriausiojo trenerio, ateitimi.
– Ko per šį trumpą laiką Utenai įnešė L. Eglinskas – daugiau psichologinio impulso ar labiau permainų ant parketo?
– Faktas, kad treneris neturi tiek laiko, kad įvestų daug naujovių. Rungtynių liko nedaug, pasiruošti joms – po 2–3 dienas. Jis įvedė kelias taktines naujoves, bet labiau jaučiama jo begalinė energija, motyvacija, noras įrodyti, įkvėpti pasitikėjimo, kad nesame ten, kur turime būti. Jis turi savo žaidimo braižą, kuris man asmeniškai patinka. Žinau, kaip būdavo sunku žaisti su „Nevėžiu-Paskolų klubu“, kuris visad buvo pasiruošęs, agresyvus, greitas ir gynyboje, ir puolime. Bandome atsikratyti tos statikos, žaisti greičiau, agresyviau gintis ir kiek įmanoma perimti Laimio braižą.
– Per visą šį LKL sezoną būtent pastarasis mėnuo jums buvo vienas geresnių. Kaip manote, su kuo tai susiję?
– Nežinau, nieko nekeičiau, tiesiog laukiau, tam tikruose sezono perioduose nesijaučiau patogiai. Žinojau, kokiu lygiu galiu žaisti ir supratau, kad turiu išlaukti geresnės atkarpos. Taip ir buvo. Komandoje vyko rotacijų, dar visokių niuansų. Laukiau ir išlaukiau.
– Kaip išgyvenote tas atkarpas, kai jautėtės nepatogiai?
– Gal visko po truputį. Vis tiek man nebe 20 metų, žinau, kaip tvarkytis su prastesnėmis atkarpomis. Dirbi, darai savo darbą, tai, kas priklauso nuo tavęs, ir tiek.
– Iškovojote svarbią pergalę prieš klaipėdiečius, bet laukia itin atsakinga atkarpa, kuri lems galutinę jūsų poziciją. Ypač svarbios bus akistatos su Jonavos ir Kėdainių klubais. Kaip esate nusiteikę šiai atkarpai?
– Nežiūrime toli, žiūrime į tai, su kuo žaisime dabar, rungtynes po rungtynių. Žinome puikiai, kad dabar kiekvienas žaidimas mums kaip finalas, norime gerinti žaidimą, ruoštis atkrintamosioms, ir tiek. Žinant mūsų situaciją, tolyn dairytis nėra ko. Žaidžiame paskutines reguliariojo sezono namų rungtynes, reikia jas laimėti, tada žiūrėsime, kas lauks toliau.
– Koks yra receptas nugalėti artimiausius jūsų priešininkus „Šiaulius“?
– Nieko protingo nepasakysiu: svarbu sustabdyti jų lyderius, nes jų žaidimui diriguoja mažiukai su kamuoliu. Jų greitos atakos, visi jaučiasi gerai, turi žalią šviesą mesti, tad reiks juos priversti jaustis nepatogiai ir lėtinti žaidimą. Jei mus sugebės apžaisti 5x5, tada paspausime rankas, bet svarbiausia neleisti jiems jaustis patogiai.
– Jau kalbate apie atkrintamąsias, nors situacija LKL turnyro lentelėje vis dar trapi. Šalia žengia tiek Jonavos, tiek Kėdainių ekipos, tarpusavio akistatos gali daug ką pakeisti. Ar nekyla nerimo, kad čia dar visko gali nutikti?
– Turime galvoti apie atkrintamąsias ir tam ruoštis. Pasitikėjimo niekas neatims. Reikia mažiau šnekėti, viską rodyti aikštėje žaidimu, bet apie tai, kad galime likti už atkrintamųjų ribų, minčių nelabai yra. Reikia žiūrėti savęs, jei atrodysime taip, kaip turime, viskas bus gerai.
