Nuo tuomet konservatorių premjero Gedimino Vagnoriaus raginimų nesiūbuoti valstybės laivelio – iki valdančiųjų sumaišties, inspiruotos, pasak Gabrieliaus Landsbergio, nepakeliamai aukštų skaidrumo standartų.
Nuo kalbų apie ritualinį aukojimą, raganų deginimo laikus, linčo teismą – iki valdančiųjų lyderių viešų laiškų su abipusiais kaltinimais. Viską vainikuoja apkaltos ištikto Petro Gražulio fejerija, pavadinta „Nekaskit duobės kitiems, konservatoriai“.
Dabar valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas G. Landsbergis rašo Seimui laiškus (laišką), kviesdamas susitarti dėl pirmalaikių rinkimų. Iš esmės, siūlydamas 141 parlamentarui prisiimti kolektyvinę kaltę ir išsivaikščioti.
Nes – kodėl atsakomybę dėl be čekiukų naudotų kompensacijų turi prisiimti tik konservatoriai ir konservatorių Vyriausybė? Juk visų pakopų Lietuvos politinė valdžia susiduria su aukščiausio skaidrumo standarto iššūkiu. 52 skirtingų partijų ir frakcijų Seimo nariai yra buvę savivaldybių tarybų nariais. Įvairių frakcijų parlamentarai karantino metu naudojo parlamentines lėšas transportui. Yra neatsakytų klausimų, tvirtina konservatorių lyderis, ir dėl prezidento rinkimų kampanijos skolų padengimo. Trumpai sakant, kas be kaltės – meskite akmenį į konservatorius.
Kas turi bent dešimtmečio ilgumo politinę atmintį, galėtų prisiminti 2010 m. skambėjusį TS-LKD Politikos komiteto siūlymą, taip pat reaguojant į eilinį pirmalaikių Seimo rinkimų siūlymą. Tąkart – po „neteisingo“ balsavimo dėl parlamentaro Aleksandro Sacharuko mandato atėmimo, kai 50 balsų pasisakė „prieš“.
Taigi, tąkart konservatorių Politikos komitetas, vadovautas partijos garbės pirmininko prof. Vytauto Landsbergio, paskelbė, kad išankstiniai Seimo rinkimai „dėl 50-ties nesusivokusiųjų“ būtų klaida. Nes – įtvirtintų vaizdinį, esą visas Seimas palaiko priesaikos sulaužymu kaltintą politiką. „O taip nėra“, – skelbė komitetas.
Šiandien skamba raginimas perkrauti visą politinę sistemą, nors ką šie žodžiai reiškia realybėje, kažin ar supranta ir patys iniciatoriai.
„Aš į tą mėšlo krūvą rankų nenoriu kišti”, – sako konservatorių partnerių (vis dar) liberalų vienas iš lyderių Eugenijus Gentvilas.
Ir iš įsiutusio, kaip pats tvirtina, liberalo skrieja viešas laiškas G. Landsberiui, kuriame – nei daug, nei mažai – reikalaujama pagrįsti konservatorių pirmininko mestus įtarimus visiems, taigi, ir kiekvienam politikui. Taigi, arba G. Landsbergis iki birželio 1 d. viešai įrodo, kad beveik prieš 30 m. Klaipėdos savivaldybės taryboje, o pastaraisiais metais Seime dirbusiam E. Gentvilui buvo nepagrįstai arba neteisėtai skirtos kanceliarinės išmokos, arba...
Kas tas „arba“, pats E. Gentvilas irgi negali atsakyti, tačiau jo išvada aiški: net ir Konservatorių partijos pirmininkas nėra nei teisėjas, nei prokuroras. „Tu atėjai ir apdergei mus visus“, – G. Landsbergiui sako E. Gentvilas.
Ir dar sako matantis konservatorių, kurie jam dėkoja. Jam – arba liberalams – dėkoja, kad nepalaiko pirmalaikių rinkimų. Nes aiškėja, kad pirmalaikių Seimo rinkimų idėją į viešumą išmetę konservatoriai nematė reikalo apie tokius planus informuoti ne tik koalicijos partnerių, bet ir savo žmonių.
Viena iš valstybės vadovių liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen žinios apie iniciatyvą sulaukė viešėdama Taline, bent jau taip sako E. Gentvilas. Krašto apsaugos ministras, konservatorius Arvydas Anušauskas tvirtina apie bendrapartiečių norą „perkrauti politinę sistemą“ išgirdęs irgi tik tada, kai jis nuskambėjo viešai. A. Anušauskas, beje, pats yra TS-LKD Prezidiumo, paskelbusio apie inicijuojamus pirmalaikius rinkimus, narys. Ką jau kalbėti apie opoziciją, kurios partijoms G. Landsbergis dėkoja už idėjos palaikymą, nors tų partijų lyderiai atsisako net ateiti į konservatorių lyderio siūlomą pasitarimą.
Ką jau kalbėti apie opoziciją, kurios partijoms G. Landsbergis dėkoja už idėjos palaikymą, nors tų partijų lyderiai atsisako net ateiti į konservatorių lyderio siūlomą pasitarimą.
Pirmalaikių rinkimų iniciatyvos – tokia naujiena. Nuo 2005-ųjų tokie siūlymai randasi vos ne kasmet. Tačiau vienintelį kartą Seimas – tada dar Atkuriamasis, pasileisti pats apsisprendė 1992 m., po beveik pusmetį trupusio nesikalbėjimo, konservatorių pakrikštyto „šliaužiančiu perversmu“.
Paskui dar kelis kartus pirmalaikių rinkimų klausimas buvo nukeliavęs į plenarinių posėdžių salę. 2007-aisiais valdančiųjų socialdemokratų, ieškojusių būdų priversti konservatorius toliau remti jų mažumos Vyriausybę, siūlymą dėl naujų rinkimų palaikė vos 35 politikai. 2012-aisiais pirmalaikių rinkimų idėjai pritarė 50 Seimo narių, 2018 m. – 52. Teigiamam sprendimui priimti, kaip žinoma, reikia, kad išsivaikščiojimui pritartų 85 politikai.
Realybėje jau ne vieną kadenciją politinio spaudimo priemonės sukasi spirale. Nuo valdžioje buvusių „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio „turėkite Seime daugumą, ir bus jūsų valia“, iki premjerės Ingridos Šimonytės „jeigu žmonėms nepatinka ši valdžia, nepatinka šie komitetų pirmininkai, nepatinka ši premjerė ir ministrai – jie 2024 m. galės ateiti ir išsirinkti tokius pirmininkus, kurie jiems patinka“.
Nuo R. Karbauskio – jeigu prezidento rinkimus laimės ne Saulius Skvernelis, „tai kam žaisti tą žaidimą? Kam pusantrų metų eiti prieš tautos valią, jei ji bus pareikšta rinkimuose?“. Iki I. Šimonytės „jeigu Seimas neras savyje valios perkrauti save, turint minty, kad labai sunku, matyt, šitoje istorijoje rasti baltų, pūkuotų ir teisiųjų, kurie galėtų teisti kitus. Tokiu atveju, tiesiog aš teiksiu savo atsistatydinimo prašymą“.
Nuo R. Karbauskio pažado nekelti kojos į Dalios Grybauskaitės Prezidentūrą, iki I. Šimonytės „aš tikrai neisiu į šitą Seimą tikrintis pasitikėjimo“.
Pirmalaikiai rinkimai, pirmomis jų įvardijimo dienomis dar skambėję kaip realybės elementų turintis faktas, šiandien virsta fantasmagorija. Konservatoriams trypčiojant, į priekį veržiasi ant apkaltos slenksčio atsidūręs Petras Gražulis su kovingu šūkiu „Nekask duobės kitam, konservatoriai, nes pats įkrisi“. Ironiška, bet šios dienos plenarinio posėdžio opozicijos darbotvarkėje būtent P. Gražulio pastangomis gali atsirasti siūlymas dėl Seimo paleidimo. Ir visam Seimui, o pirmiausia konservatoriams, ne kažkada, o dabar teks paspausti lemtingą mygtuką.
