Šią savaitę (ir praėjusią, ir būsimą) kelionė į darbą automobiliu trunka beveik valandą. Kai anksčiau užtekdavo dvidešimties minučių. Tokia laimė, gyvenant toliau nuo Vilniaus centro, bet – šalia „arterinės“ gatvės, į kurias suteka bent penkių gyvenamųjų (ne priemiestinių) rajonų automobilių srautai. Šalia gatvės, kuri kaip tik humanizuojama.
Viešasis transportas, sakys oponentai. Viešasis transportas ta gatve dabar slenka bendrame sraute, o stotelėse laukiančių vilniečių santalkos galvų skaičiumi viršija neretą protesto mitingą. Net kadenciją ką tik baigęs Vilniaus meras ir gatvių humanizavimo įkvėpėjas Remigijus Šimašius, klausiamas, ar per jo kadenciją kelionės viešuoju transportu tapo patogesnės, iš televizoriaus ekrano filosofiškai samprotauja, kad „tai gali pasakyti tik vartotojai“. Ir pavardija, kiek sutarčių naujiems troleibusams ir autobusams įsigyti miestas sudarė.
Vilniaus autobusų parkas gal ir vienas naujausių Europoje (nors ką tik prie sostinės vairo stojęs konservatorius Valdas Benkunskas kalba kitaip), bet net patį moderniausią autobusą kas nors turi vairuoti. O vairuotojų trūkumas įvardijamas kaip rimta problema, dėl kurios vien praėjusiais metais net kelis kartus skelbta apie sprendimus retinti maršrutus.
Bet dabar jau buvęs miesto meras R. Šimašius sako nemanantis, kad per dvi kadencijas padarė netinkamų sprendimų ar ėmėsi netinkamų projektų. „Iš tikrųjų nesigailiu dėl nieko, nelaikau, kad kažką padariau ne taip“, – tikina jis.
Kas tuo abejoja, gali pasiskaityti priešrinkiminę mero knygą, kurioje sutalpinti pokalbiai su įvairiais žmonėmis, tarp jų – ir aibe savivaldybės darbuotojų. Ir, žinoma, naująja dabar jau eksmero žmona. Kaip neseniai pranešė (ir liko neišgirsta) žiniasklaida, jos ir partnerių įmonė buvo tarp tų, kurios už savivaldybės pinigus kūrė „Vilniaus gatvių standartą“. Pagal šį standartą (jis gali būti taikomas tik savanoriškai, nes tai nėra teisės aktas, sako dabar atsibudusi Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija) sostinėje pastaruoju metu vykdytos gatvių rekonstrukcijos, taip pat ir siaurinimo darbai.
Tik po savivaldos rinkimų balsą parodę ugniagesiai – Vilniaus priešgaisrinė gelbėjimo valdyba – tikina penkis kartus kreipęsi į sostinės savivaldybę su pastabomis. T. y. skundais, kad miesto gatvės ugniagesių technikai tampa sunkiai pravažiuojamos. Ir liko neišgirsti.
Tą patį kalba prokurorai, po Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymo ėmęsi ginti viešąjį interesą ir gatvių humanizavime pamatę pažeidimų, kuriuos savivaldybei liepta ištaisyti. Už miestiečių pinigus, žinoma.
„Patikinu, jei kas trukdo – kuoliukai, augalai, lauko kavinių staliukai ir t. t. – kliūtis pašalinsime“, – prieš palikdamas mero postą pažadėjo R. Šimašius.
Bet gėlės ir staliukai – mažoji smulkmena prokurorų išvadose. Įsibėgėjęs „humanizavimas“ vyksta toliau, o naujasis Vilniaus meras V. Benkunskas atsiduria tarp dviejų ugnių. Tai prieš rinkimus buvo lengva sakyti, kad jis pats, kaip tuometis Vilniaus vicemeras, ir jį delegavę konservatoriai buvo atsakingi už kitas sostinės gyvavimo sritis, o apie humaniškąsias pertvarkas nieko nenumanę.
Bet gėlės ir staliukai – mažoji smulkmena prokurorų išvadose.
Dabar konservatoriams ir meru išrinktam V. Benkunskui trūk plyšk Vilniuje reikia koalicijos partnerių, o be andainykščio mero R. Šimašiaus šalininkų daugiau pageidaujančių dirbti šioje daugumoje nelabai yra. Todėl R. Šimašius gali sakyti kiek nori, kad „nuo šitos temos stengiuosi nueiti dabar“ ir pasakoti apie būsimą eilinio tarybos nario darbą. Ir koalicijos partneriai gali kiek nori demonstruoti pokyčius atsakomybės sričių pasidalijime, skelbdami, kad devyni R. Šimašiaus „laisviečiai“, gausiantys du vicemerų portfelius, kukliai kuruos švietimo ir sporto sritis.
Pagal vietų pasidalijimą būtent „laisviečių“ deleguoti pirmininkai vadovaus Miesto ūkio ir Miesto plėtros komitetams, taigi, nuo humaniškų projektų R. Šimašiaus komanda toli nepasitrauks.
Ir naujasis Vilniaus meras V. Benkunsas vartosi kaip gali, bandydamas vienai pusei perduoti žinią, kad pertvarkytų gatvių „tikrai neatsiaurins“, kitai žadėdamas „panaikinti tas vietas, kurios pirmiausia kelia grėsmę“. Kryptelėjimas į šoną gresia kaltinimais, kad atsitraukiama nuo R. Šimašiaus komandos paskelbtos Vilniaus „desovietizacijos“ ir bandoma sostinę paversti tokia „kaip Minskas“ – kitų argumentų šioje diskusijoje nėra.
Ir naujasis Vilniaus meras V. Benkunsas vartosi kaip gali, bandydamas vienai pusei perduoti žinią, kad pertvarkytų gatvių „tikrai neatsiaurins“, kitai žadėdamas „panaikinti tas vietas, kurios pirmiausia kelia grėsmę“.
Vis dėlto tais kartais, kai meras V. Benkunskas eilinį kartą dėsto, kad jam valdant Vilniaus gatvių tvarkymo klausimuose bus pereita „nuo tokio idėjinio arba estetinio požiūrio į profesionalų požiūrį“, labai norisi išgirsti atsakymą – ką gi vis dėlto apie susiklosčiusią situaciją, apverktiną viešojo intereso požiūriu (tą ir konstatavo prokurorai) sako jo koalicijos partneriai, kai televizijų kameros būna išjungtos.
Kokius pageidavimus (tai toks sinonimas žodžiui „reikalavimas“) kelia koalicijos partneriai? Kiek iš jų sukasi apie įmonę, daug prisidėjusią prie Vilniaus gatvių standarto, nieko bendra neturinčio su teisės aktais, sukūrimo?
Ir svarbiausia – ar merui V. Benkunskui užteks ryžto garsiai pasakyti, kas turi prisiimti atsakomybę už pažeidimus, garsiai įvardytus prokurorų. Ir tai nėra ne vietoje pastatytas gėlių vazonas.
